"AKADEMIKAI" VILNIUJE

Leonhardas Lapinas. "Mito gimimas I-III". 1997

Taip pavadinta Estijos respublikos 85 metų sukakties proga "Vartų" galerijos ir Estijos ambasados organizuota paroda, kurią parėmė "Hansabankas". Beje, prieš penkerius metus minint valstybės jubiliejų, Lietuvoje pabuvojo net trys estų dailės parodos. Šiemet atvežti Estijos dailės akademijos dėstytojų - grupės "Kabinetas 312A" kūriniai. Skaičius 312A - tai kambario, kuriuo naudojasi dėstytojai, numeris, grupės narių nevienija programiniai siekiai, paprasčiausiai aštuoni akademijoje dirbantys dailininkai prieš penkerius metus ėmėsi kartu rengti parodas. Man, ne taip, kaip "Akademikų" parodos Vilniuje kuratoriui Hardy Liivrandui, žodis "akademija" nekelia asociacijų su konservatyvumu ar normatyvumu. Bet ir pats kuratorius parodą pristatančiame tekste leidžia suprasti, kad titulavimas "akademikais" tėra pašmaikštavimas, kuriuo Lietuvos žiūrovams rodomam menui tartum suteikiama aukštos prabos garantija. Iš tiesų turime progą pamatyti svarų vietinių ir tarptautinių parodų kraitį turinčių, savo šalyje ir užsienyje pripažintų vyresnės ir vidurinės kartų dailininkų kūrybą, "parodą, kurios stilių pliuralizmas yra būdingas Estijos meninio gyvenimo įvairumo ir laisvės pavyzdys". Kita vertus, pasak H.Liivrando, kalbant apie šią grupę, galima būtų pabrėžti "tikėjimo modernizmo romantika" bei "grožio įsisąmoninimo" tradiciją, kurią kiekvienas dailininkas traktuoja skirtingai.

Vyresniosios kartos tapytojos profesorės Mari Roosvalt kūryboje modernizmo romantika skamba nostalgiška gaida. Subtiliuose koliažuose dailininkė panaudoja iš plastiko padirbdintus akies muliažus: šis semantinis raktažodis skatina interpretuoti kūrinius kaip žvelgiančius į mus atminties peizažus. Estijos dailininkų asociacijos prezidento Jaano Elkeno (jo kūrybą atsimename iš Baltijos jaunųjų dailininkų trienalių) drobėse socialinių patirčių reminiscencijos kupinos dramatinės įtampos. Minėtiems dailininkams rūpi ir tapybos formos vertybės.Viduriniosios kartos tapytoja ir grafikė Sirje Runge grynosios tapybos grožiui teikia pagrindinę reikšmę, apie tai byloja, pavyzdžiui, baltos spalvos baltame fone elegancija. Rafinuoto dekoratyvumo pasiekia Leonhardas Lapinas - įvairiapuse tapytojo, grafiko, architektūros žurnalų redaktoriaus, kritiko ir teoretiko veikla žinomas menininkas: šilkografija ir mišria technika atliktuose kūriniuose jis panaudoja… siuvimo iškarpų brėžinius.

Jaanas Toomikas. "Galva". 1998

Lietuvių žiūrovams iš dešimtajame dešimtmetyje ŠMC veikusių parodų pažįstamas Jaanas Toomikas, anot H.Liivrando, yra "tikriausiai įžymiausias tarptautinio masto estų dailininkas", kuris pripažinimą pelnė performansais, pasirodė "Manifestoje 1" bei 1997 m. Venecijos bienalėje, o šiemet gavo šios bienalės direktoriaus kvietimą dalyvauti specialiame jo kuruojamame projekte. Daugiau nei dešimtmetį kūręs videomeną, dalyvavęs rengiant tarptautinį performansų ir videofestivalį "Vištos oda", J.Toomikas neseniai grįžo prie tapybos. Šioje parodoje eksponuojama "Galva" - tikrą egzistencinių potyrių šiurpulį kelianti drobė - paskatino mane įsigilinti į J.Toomiko kūrybos analizę, kurią radau žurnale "kunst.ee", 3\2002 (žurnalas yra internete, straipsnis anglų kalba).

Posmodernistiniam estų dailės diskursui parodoje atstovauja Kaidas Ole, kurio kartu su Marku Mäetammu parengtas projektas išrinktas į būsimą Venecijos bienalę."Vartuose" eksponuojamos trys didelės dailininko drobės "Be pavadinimo". Jos ir neprašo žodinio komentaro, nes pinigų galios alegorija paprasta kaip dukart du: pasaulio mažiesiems pritariant, pasaulio didieji palaidoja Dievą, auksiniai subyra į jų kišenes, bet ir mažiesiems lieka. Menamą trivialumą išsklaido dailininko padaryta mastelio "paklaida", mat dvimetriniai kartoniniai žmogėnai iš komikso tartum kėsinasi brautis į tikrąjį mūsų gyvenimą.

Vėl pacituosiu parodos kuratorių, tvirtinantį, kad skulptorius Hannesas Starkopfas "Estijos dailėje prisijaukino neopopą ir šioje srityje vis dar yra nenuginčijamas lyderis". Išmoningu identiteto problemos ironizavimu mano dėmesį patraukė "Raudona ir karšta": moters-kolonos kapitelyje vos ne vos galima įžvelgti veido profilį, o moteriškajai tapatybei išreikšti pakanka rėksminga geltona nuspalvinto apatinio rūbelio ir juodo trikampio papilvėje.

Kultūriniais stereotipais žaidžia ir vyresniosios kartos juvelyrė, instaliacijas kurianti Urve Küttner, kuri į kičinius religinius paveikslėlius mėgdžiojančių Marijos, Jėzaus, angelo atvaizdų krūtines įstatė tikrus "širdies turtus" - iš vielyčių nupintus krepšelius su juose įdėtais brangakmeniais.

Man akademija ir akademikai siejasi su profesiniu nuodugnumu, asmenybės kūrybine branda - šios vertybės estų dailininkų parodoje tikrai yra.