Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
26
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
17

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
11

KRITIKŲ KLUBAS 
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
21

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
5
 ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
• RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
14

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
16

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
28

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
13

KNYGOS

Gyvenantis Meilės glėby...

ALFREDAS GUŠČIUS

[skaityti komentarus]




Reimeris V.
...BUVO... (kelionė per gyvenimą).

– Vilnius: Žuvėdra, 2009.

Poetas, žurnalistas, kultūros veikėjas Vacys Reimeris solidžiame, rudeniškame, amžiuje parašė turbūt svariausią kūrinį –­ atsiminimų knygą „...buvo...“ (kelionė per gyvenimą). Nustebino ne V. Reimerio „persimetimas“ į prozos sritį (poetų suprozėjimas šiandien įprastas), o jo kūrybinio sumanymo kolosalumas – tokiam galingam užmojui galima buvo ryžtis tiktai gerai pasvėrus savo intelekto pajėgas, atminties galimybes, filosofinės ir kultūrinės erudicijos klodus, ir svarbiausia – pasitikrinus meninės intuicijos gaires, kurios kaip kompasas laivo kapitonui buvo būtinos ilgoje atsiminimų kelionėje nuo XX a. pradžios iki pat šių dienų, aprašant geografiškai ir politiškai skirtingus kraštus, pažintų žmonių, daugiausiai menininkų, likimus ir, suprantama, savo įspūdingos biografijos tieses bei zigzagus...

Atsiminimai rašomi įvairiai, kartais labiau akcentuojant savąjį aš, kartais – objektyvųjį istorinį ar socialinį laiką. Subjektyviojo ir objektyviojo dėmenų santykis vienaip reiškiasi, tarkim, Vito Areškos knygoje „Kumelė vardu Emilija“, kitaip Vytauto Girdzijausko „13 esė apie vieną gyvenimą“, dar kitaip Marcelijaus Martinaičio ar Alfonso Bieliausko memuarų knygose. Skaitytojams rūpi galutinis rezultatas – atsiminimų turinio vertė ir jų skaitymo patrauklumas. Vadinasi, tokia knyga turi pasižymėti ypatybėmis, būdingomis aukštos kokybės grožinei prozai. Jeigu paėmęs iš lentynos Antano Vienuolio, Ievos Simonaitytės, Juozo Baltušio, Halinos Korsakienės ar kito kurio nors rašytojo memuarų knygą, nupūtęs dulkes ir vėl perskaitęs pajunti iš jų į tave bylojantį anų laikų pasaulį, vadinasi, tos knygos yra gyvos – išlaikiusios laiko egzaminą. Suprantama, autobiografinės knygos vienaip veikia amžininkus, kitaip ainius, tačiau yra ir amžinieji ar konstantiški literatūros poveikio dalykai, kuriuos apibendrinus galima įvardyti kaip meninę tiesą: knyga byloja per tą tiesą, o ta tiesa – per meninį žodį, stilių.

Užmojo globalumas vertė V. Reimerį pasukti galvą komponuojant didžiulę atsiminimų medžiagą, ieškant tinkamiausio pasakojimo būdo ir leidimo formato. Galėjo jis atsiminimus leisti atskiromis knygomis, gal tai daliai skaitytojų būtų labiau patikę, nes išorinis vaizdas kartais lemia jų estetinę ir psichologinę recepciją. Galėjo. Tačiau išleido juos iš karto, viena knyga. Priminsiu, kad Algimantas Bučys mokslinio pobūdžio veikalą „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ išleido panašios apimties, ir nieko – kas domisi keliamąja problematika, tas šią knygą susiranda, skaito. Stambi knygos „...buvo...“ apimtis koregavo kompozicijos ir stiliaus pobūdį, bet gal labiau jį nulėmė V. Reimerio pilietinis temperamentas, jo talento prigimtinės savybės. V. Reimerio poeziją kritikai priskiria prie „reportažinės, dažnai išlaikančios siužeto elementus“ (Donata Mitaitė, Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, p. 417), taigi, galime manyti, kad jam nebuvo sunku iš poetinio „naratyvo“ pereiti į prozinį; beje, ši atsiminimų knyga nėra pirmasis V. Reimerio prozos bandymas, jis anksčiau yra išleidęs porą apybraižų rinkinių.

Autoriaus amžius mus, skaitytojus, stebina kūrybiniu pajėgumu, o jį patį įpareigojo padidintai atsakomybei – kuo objektyviau ir patikimiau liudyti istorinį, socialinį ir kultūrinį laiką. V. Reimerio jaudulys atsispindi pratarmėje „Į baltą klausiančią erdvę...“, kurioje jis išsikelia kelis egzistencinės svarbos klausimus, į kuriuos šiuo pasakojimu pasirengęs atsakyti Skaitytojui ir Laikui – į tokį dvigubą adresatą ir nukreipta ši autobiografinė išpažintis. Pasirinkta tinkama meninė tonacija – ramus, epinis pasakojimas, atmieštas metaforiniais stiliaus elementais. „Visi mes, net nebūdami rašytojais, rašome knygą. Gyvenimo knygą. Ji ypatinga, savaiminga, vienintelė. Nepakartojama. ...Knygų būna įvairių. Sklaidome mokslo, išradimų, mįslių, visatos paslapčių, sapnų ir pranašysčių knygas. Girdime: yra Gamtos knyga, yra Miško knyga, yra Zodiako knygos. Realiausia tarp jų, be abejonės, yra Žemės knyga. Ji ir mums esminė, kaip ir Gyvenimo knyga. Todėl, kad jos tarpusavy susijusios. Gyvenimo knygos puslapių pradžia, jos ištakos – iš Žemės knygos. Joje mūsų šaknys, iškėlusios asmenybės kamieną ir šakas, joje giluminiai šaltiniai, iš kurių išbėgo gyvenimo upė. Joje įrašytos pirmosios mūsų basų kojų pėdos, joje iš kiemo išvedęs takelis, palaipsniui atsivėrę slėpiningi horizontai. Čia įsikūnijo Gimtinės, Tėvynės sąvokos. Čia mūsų protėvių pėdsakai. Iš čia – mūsų keliai su įvairialypiais likimo vingiais“ (p. 9).

Savo pradžių pradžios, savo etninės tapatybės ieškojimas žemėje, molyje, kurį klampojo ir minkė protėviai ir tėvai, arba po dangaus lopinėliu, į kurį šimtmečiais žvelgė gentainių akys, suteikia prisiminimams sąlyginio pasakojimo skambesį ir aukštesnį etinį rangą. Reiklumas sau ir atsakomybė už prisiimamą uždavinį – liudyti ne tik save, bet ir laiką, istoriją – ilgai neleido V. Reimeriui pradėti savo literatūrinės „sakmės“: „Įeiti į baltą, tuščią rankraščio lapą – tolygu praverti duris į nežinomybe dvelkiančią erdvę. Turiu prisipažinti: šį kartą tai daryti kažkaip baugoka, nors jau šimtus kartų klojau lapą prie lapo tai ar būsimai knygai...Kažkas sustabdo, lyg kokiame pasienio kontrolės punkte. Reikli nežinomybė tikrinančiai klausia, ar apgalvotai nori peržengti slėpiningąją ribą. Juk šį kartą žengimas į tuščią lapą – ėjimas į gyvenimo knygą, kurią tas gyvenimas ir liepia parašyti“ (p. 5). Iš tikrųjų – tokią knygą kaip „...buvo...“ rašo pats gyvenimas, o jo subjektui – autoriui – belieka į tą „rašytoją“ atidžiai įsiklausyti.

Prie V. Reimerio knygos pradžios sustojau neatsitiktinai: joje radau užkoduotą viso veikalo „projekto“ modelį, kuriame sutelktas ir epinis užmojis, ir atsiminimų humanistiniai tikslai, ir sakmės stilistika. Ne veltui sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo, o šis darbas – neeilinis, netrafaretinis. Ir kai 625-ame didelio formato knygos puslapyje, pasakojimui einant į pabaigą, skaitai štai tokius žodžius: „Perfrazuojant Demokritą, pasakiusį, kad vienas žmogus man atstoja tautą, o tauta – vieną žmogų, pasakyčiau, kad tas ar kitas mano gyvenimo įvykis ar žmogus, kurį čia prisimenu, man yra ir mano gyvenimas. Norint parašyti knygą apie save, kiek įmanoma reikia stengtis galvoti apie kitus...Praeitis-dabartis. Praeitis gali būti be dabarties, o dabartis be praeities – ne. Kokia ji bebūtų buvusi, ji buvo – priekaištausi ar džiaugsiesi ja – nieko nebepakeisi. Tad gal ir teisingai sakoma, jog du kartus ilgiau gyvena tas, kas gali džiaugtis praeitimi. Ji tavy, o ne tu joje. Gi memuarai – toks ypatingas rašinys, toks nepaprastas dalykas – nuo autoriaus pradžių pradžios – iki pabaigos, atsimenant Getės mintį, kad laimingas yra tas, kas gali sujungti savo gyvenimo pabaigą su pradžia. Tad gal galiu save laikyti laimingu“, – maloniai stebiesi autoriaus kūrybinės ugnelės, dvasinio įkvėpimo kaitra, neatvėsusia nei viename iš 7 knygos skyrių ir 62 poskyrių. Vien literatūriniais autoriaus gabumais tokio dalyko nepaaiškinsi, čia į pagalbą tenka telktis dvasinius, etinius parametrus.

V. Reimerį galime vadinti „laimės kūdikiu“ – kilęs iš vargingo socialinio sluoksnio, anksti netekęs motinos, tėvo atiduotas dėdės globai, jis sugebėjo siekti mokslo, kultūros ir tapti pastebima figūra Kuršėnų miestelio bendruomenėje, dėl kurios 1940–1941 m. politiniame sąmyšyje varžėsi, sąlygiškai kalbant, ir dešinieji, ir kairieji. Kilus vokiečių karui su sovietais, fortūna jam lėmė kryptį į Rytus. Atsidūręs užfrontėje, dirbo už Kazanės buvusiame „Životnovodo“ gyvulininkystės ūkyje, paskui Malmyžo mieste uždarbiavo, piešdamas kino filmų bei kitokių renginių skelbimus, grodamas džiazo orkestrėlyje. Netrukus buvo mobilizuotas į kariuomenę, pateko į Balchnoje įsikūrusią lietuviškąją diviziją, į ryšių batalioną, bet greitai demobilizuotas ir nusiųstas į naujai besikuriantį lietuvių dainų ir šokių ansamblį Pereslavlio-Zaleskio mieste. Įdomi faktografija apie to ansamblio kūrimąsi, repertuaro formavimą, režisierių J. Banaičio, K. Kymantaitės, instrumentininko V. Pečiūros, chormeisterio A. Žiedūno, dailininkų V. Jurkūno, A. Savicko, S. Žuko, artistų L. Kupstaitės, R. Marijošiaus, A. Staškevičiūtės, balerinos G. Sabaliauskaitės įnašą, apie pirmuosius pasirodymus. 1943 m. V. Reimeris – visasąjunginio radijo lietuviškosios redakcijos korespondentas, patyręs jaudinančius nuotykius su Salomėjos Nėries eilėraščių radijo įrašu, su Lietuvos tautinio himno „aprobavimu“ komiteto pirmininko kabinete...

Buvo V. Reimeris ir Kauno radijo komiteto pirmininkas, ir savaitraščių „Literatūra ir menas“, „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, Lietuvos taikos komiteto pirmininkas... Memuaruose savo „laimės kūdikystę“ V. Reimeris suvokia labai objektyviai, subtiliai, taktiškai. Autoriui teko susitikti su įdomiais žmonėmis, stebėti ar patirti daug istorinių, kultūrinių, politinių įvykių, faktų. Knygos autoriui rūpi ne tų faktų, žinių demonstravimas, ne politikavimas ar puikavimasis turtinga biografija, bet visų pirma siekis kuo giliau suvokti savo ir kitų žmonių likimus. Šaltos faktologijos ilgame tekste nėra – ją nukonkuravo autoriaus lyrinė prigimtis, humanistiškai angažuota pilietinė pozicija, estetiniai idealai.

Knygoje namaža dėmesio skirta jautriam santykiui su motina, tėvu, gimtaisiais Kuršėnais, jų įvairiaspalviais gyventojais. Čia randame jo retorinį prisipažinimą anksti mirusiai Motinai, kuriame V. Reimeris akcentuoja būdingą, sakyčiau, esminę savo būdo ir asmenybės savybę: „Aš –­ meilės apologetas, neslėpsiu. Manau, Tu man pritari. Minimą savo knygą (eilėraščių rinkinį „Ave, Marija“ – A. G.) ir paskyriau nemirtingam Meilės jausmui, amžinajam Gėrio, Grožio ir Gyvybės šaltiniui – Moteriai ir, žinoma, nuostabiausiam žmonijos Žmogui –­ Motinai. Tikrai ir Tau, Mama“ (p. 30). Taip, Meilės apologetika, išsiskaidžiusi įvairiais aspektais, nuspalvina knygoje aprašomus žmones, istorijos verpetų išmestus į skirtingus politinius krantus. V. Reimerio tolerancija suaugusi su socialinio teisingumo, demokratiškumo jausmais, o meilė –­ su savikritiškumu, atjauta, gailesčiu. Visi ir visa, kas atsiduria tokio pasaulio šviesoje, įgauna papildomą gyvenimo matmenį, vadintiną Būties džiaugsmu, laime, prasme. Neatsitiktinai knygos „...buvo...“ pabaigoje randame jos pradžioje išsakytų žodžių apie Meilę prasminį aidą – „Man neprailgsta. Aš gyvenu meilės glėby, kas bebūtų. Iki kol plaks širdis“ ir jį papildantį eilėraščio posmą: „Tam naktis ilga, kas neužmiega, / ilgas kelias tam, kuris pavargo; / o tokiam, kuris nemyli nieko, – / tam prailgsta ir gyvent ant svieto margo...“ (p. 634).

Rašytojo talentas gražiai atsiskleidžia ne tik vaizduojant vaikystę, gimtinę, bet ir toliau, kai „užkabinami“ politiniai karo ir pokario įvykiai. Neretai prabyla ir daiktai –­ nuotraukos, paveikslai, buities reliktai, girdime ir antrojo autoriaus aš („antrininko“) balsą, su kuriuo pirmasis veda gyvą polemiką. Tokie stilistiniai ypatumai sukuria iliuziją, kad veikalas nėra ištęstas, jį skaityti nėra nuobodu. V. Reimeris, kaip ir M. Martinaitis, suvokė esminę memuaristo „konstantą“ – prisiminimuose autorius pakartoja savo gyvenimą, bet ne adekvačiai, o su tam tikru interpretaciniu papildu; kitaip neįmanoma, nes „fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum“ (M. Martinaitis. Bernardinai.lt, 2010 01 27).

„...buvo...“ galima įvardyti įvairiai – ir tautos per vieno žmogaus likimą istorija, ir autobiografiniu romanu, ir beletrizuotais memuarais. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad skaitytojas, išvydęs tokius plačius V. Reimerio atsiminimų kelionės maršrutus („kelionę per gyvenimą“), gali prarasti norą pasigilinti, kas gi slypi už to išoriškai pompastiško teksto. Taip, čia daug įvykių, faktų, pavardžių, nemažai politinio laiko bei asmeninio gyvenimo paliudijimų. Tačiau, kaip sakyta, šaltos faktologijos labai nedaug. Nedaug ir tendencingumo, kokio galima buvo tikėtis iš rašytojo, formuoto sovietinės ideologijos ir socialistinio realizmo estetikos. Tiesa, viena kita poleminė gaida pasigirsta. Gana korektiškai V. Reimeris išnarplioja ir pai­nias politines bei ideologines kilpas, kokių būta ir jo paties, ir kitų rašytojų sovietinėse biografijose. Manau, kad naujiesiems lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimams turėtų praversti V. Reimerio nupiešti P. Cvirkos, S. Nėries, Jono Marcinkevičiaus, J. Šimkaus, A. Venclovos, A. Miškinio, J. Baltušio, E. Matuzevičiaus ir kitų rašytojų port­retai, padarytos įžvalgos, apmąstymai. Tad drąsiai galima teigti, kad knyga „...bu­vo...“ –­­ ne tik intriguojantis vieno spalvingo gyvenimo paliudijimas, bet ir svarbus įnašas į mūsų kultūros istoriją.


 

Skaitytojų vertinimai


66017. selė :-) 2011-02-02 19:39
Labai gražiai ir delikačiai pristatyta knyga, bet, manau, kad poetas skaudžiai apsiriko išleisdamas tokios didelės apimties knygą - gera tokią knygą turėti, bet labai bloga ją skaityti...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 8 
21:26:53 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba