Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
• BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
• Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
 Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
• TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

AKTUALIJOS

SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA

Juozapas Kazimieras Valaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Tęsinys. Pradžia 3133 numeryje

Kairieji ar dešinieji

Kas nutiko, kodėl tapome, vieno vakariečio žodžiais tariant, „save naikinančia beprote“, prarandančia šimtus tūkstančių jaunų, aktyvių žmonių? Kodėl Lietuva taip išsiskiria net iš Rytų Europos šalių, kurios išgyveno panašius pereinamojo laikotarpio sukrėtimus?

Lietuvos visuomenės raidos specifika susijusi su visai nesena mūsų istorija. Privatizacija buvo vykdoma taip, kad buvusi partinė ir ūkinė sovietmečio nomenklatūra ir su ja glaudžiai susiję žmonės pamažu į savo rankas perėmė buvusį valstybės turtą. Politikoje dalyvavę, tačiau tam buvusių nomenklatūrininkų klanui nepriklausę žmonės „prichvatizacijos“ procesams iš esmės nesipriešino. Būta elementaraus nesusigaudymo, būta ir primityvokų išskaičiavimų ką nors pagriebti nuo to gausaus „vaišių“ stalo. Kiti rūpinosi restitucija ir galimybėmis atsiimti tėvų ar senelių turėtą turtą, žemes. Dar kitiems priimti įstatymai leido tomis žemėmis žongliruoti, kilnotis iš visokiausių „pasviečių“ į Vilniaus, Kauno ar kitų didesnių miestų priemiesčius, ežerų pakrantes ar kitas vertingesnes vietas. Taip ir liko tie politikai su nameliais ežerų pakrantėse ar keliais tūkstančiais, gautais už parduotą žemę.

Tuo tarpu buvusi nomenklatūra, perėmusi milijardinės vertės turtą, įvairiausias pelningas įmones, visuomenės gyvenime įgijo didelį pranašumą prieš kitas jėgas. Jos rankose – visi valstybės valdymo svertai. Tai lėmė, kad mūsų politinė kultūra ir visuomenės gyvenimas lig šiol stipriai veikiamas sovietmečio tradicijų, sovietmečio visuomenės gyvenimo vertybių ir tuo laiku viešpatavusių žmonių.

Tiesa, vėliau po truputį ėmė formuotis ir buvusiai nomenklatūrai nepriklausanti naujoji verslo klasė. Tačiau daliai naujojo verslo atstovų buvo gana patogi ta pusiau sovietinio kapitalizmo sistema su beteisiais darbininkais, išskirtinėmis verslo sąlygomis, valdžios korupcija, galimybėmis be skrupulų valgyti mažesniuosius, smaugti viduriniąją klasę. Pavyzdžiui, visi esame girdėję apie „Vilniaus prekybos“ ir „Maximų“ fenomeną. To „fenomeno“, to staigaus augimo, rinkos užvaldymo nebūtų buvę, jei mažmeninei prekybai būtų taikomos Vakarų Europoje įprastos taisyklės, nustatytos dideliems prekybos tinklams ir sudarančios galimybes išlikti smulkiam bei vidutiniam verslui.

Tam tikru atžvilgiu po 1990 metų Lietuvoje pamažu įsitvirtino nomenklatūrinė oligarchinė valdžios sistema. Formaliai demokratija egzistuoja, tačiau politinis procesas taip sustyguotas, kad naujos, alternatyvios politinės jėgos ar naujos idėjos prasimušti neturi jokių galimybių. O kiek įdomiausių dalykų vyksta prieš kiekvienus rinkimus, pradedant reklaminių klipų varžytuvėmis ir baigiant balsų pirkimu už alaus butelį ar 30 litų. Pradedi abejoti, ar dar yra kas nenuperkama politikoje. Viskas labai susiję. Skurdas, žinia, – tai vergystės tėvas. Tad ar reikia stebėtis lietuviška rinkėjų balsų prekyba.

Visiems žinoma, kad dalyvavimas politikoje Lietuvoje galimas tik turint milžiniškus finansinius išteklius. Tai iliustruoja Darbo partijos istorija. Teigiama, kad ši finansinėmis machinacijomis įtariama partija nuslėpė 8 mln. litų. Nuslėpta graži suma, o kiek nenuslėpta? Tai kiek kainuoja politika? Be milijonų, metamų žiniasklaidai, politinei reklamai, rinkėjų smegenų plovimui, lietuviškoje politikoje nebėra kas veikti. Net kėdė savivaldybių tarybose per pastaruosius rinkimus partijoms kainavo netoli 10 tūkst. litų.

Politinę veiklą padarius išskirtinai brangiu užsiėmimu, kadaise į politinio gyvenimo paraštes buvo nustumtos buvusiai nomenklatūrai neparankios politinės jėgos, kurių idėjos kėlė pavojų valdančiam klanui, jo vykdomai socialinei politikai, didžiosios politikos nustatytai iki pašaknų korumpuotai tvarkai. Senąją socialdemokratų partiją prarijo LDDP, atseit „susijungė“. Trečiaeile partija tapo krikščionys demokratai. Politikoje liko įvairūs buvusios LDDP (dab. socialdemokratų) satelitai, dar viena kita smulki, sistemai jokio pavojaus nekelianti partijėlė.

Liko politikoje ir konservatoriai. Tai su buvusia nomenklatūra beveik nesusijusi ir į antikomunistinį elektoratą orientuota partija. Tačiau konservatoriai nomenklatūrinei sistemai nepavojingi, gal net naudingi, nes kuria politinės kovos iliuziją. Tačiau tik iliuziją: peržiūrėjęs pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinių diskusijų istoriją, taip ir nerandi nė vieno diskutuoto esminio valstybės vidaus politikos ir visuomenės raidos klausimo; ginčai dėl vieno ar kito privatizuojamo objektėlio (ne sistemos), visokie niekalai, vienadienės sensacingos problemėlės, kurios, patampytos žiniasklaidos, niekuo nepasibaigia ir užmirštamos.

Bet ir tose pseudodiskusijose konservatoriams nesiseka. Štai prasideda kokia diskusija dėl A. Brazausko viešbučio. Kenčia, kenčia A. Brazauskas ir jo draugai ir neapsikentę per žiniasklaidą tėkšteli: „Kubiliau, grąžink uošvienės vienuolyną.“ A. Kubilius paneigia visus ryšius su vienuolijomis apskritai ir su uošvienės vienuolynu konkrečiai. Tačiau po to labai greitai ir beveik nepastebimai politinis triukšmas nutyla, įsivyrauja taika, „savitarpio pagarba ir supratimas“, nors imk ir pasirašyk kokį nacionalinį susitarimą dėl moralios politikos.

Po kiek laiko vėl pasirodo informacija, kad socialdemokratus finansuoja kokia nors, kaip teigiama, su Rusija susijusi firmelė. Tyli nuo patogaus ir ramaus viešpatavimo išlepę ir aptingę socdemų vadai, kenčia, paskui vėl tėkšt, lyg tarp kitko, „Dujotekanos“ prezidento Rimanto Stonio (sovietmečiu buvęs kažkokio rajono pirmasis komunistų partijos sekretorius) repliką: „Dujotekana“ finansuoja konservatorius „ko gero, jau daugiau nei dešimtmetį“. Tiesa, dar priduria, jis finansuoja ne taip, kaip Janukonis Vidžiūną, bet per kažkokius tarpininkus, viešąsias įstaigas. Nėra tie ponai dujininkai ir geonaftininkai labai dosnūs konservatoriams, „perveda“ apie 140 tūkst. litų. Ar tai pinigai tokiems verslo liūtams? Zuikio ašaros. Bet to užtenka, kad diskusijos apie rusiškų pinigų įtaką lietuviškai politikai nurimtų. Vėl įsivyrauja taika, savitarpio pagarba ir supratimas, vėl galima pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl moralios politikos ir korupcijos išsižadėjimo.

Stebi tą socdemų viešosios politikos specialistų darbą ir gėriesi gražiu, subtiliu „tvarkymusi“ su politiniais oponentais. Iš karto matyti – dirba tikri profesionalai. Gali būti, kad ateityje tokių politinių subtilybių bus mažiau. Naujosios Lietuvos tikrovės sąlygomis subrendusi jaunų ir tikrai perspektyvių politikų karta yra ne tokia subtili, o politinė estetika jai visai neberūpi. Tačiau, reikia pripažinti, kad politiniai priešininkai, plaukiojantys Nerimi pasroviui „pilvais į viršų“, ne mažiau intriguojantis dalykas, tik ne toks estetiškas. Jei iki 2011 m. būtų nutiesta „greitojo“ tramvajaus linija, tai gali būti, kad vieną kitą politinį priešininką dėl įvairovės ateityje pervažiuotų tramvajus, tik ne toks, kuris pervažiavo Michailą Aleksandravičių Berliozą iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, o modernus, labai panašus į tą, kuris stovėjo prie Vilniaus savivaldybės ir vilniečiams bei „gerbiamiems“ Vilniaus svečiams pudravo smegenis. Beje, po šių savivaldos rinkimų nušvito viltis, kad tų tramvajinių nelaimingų atsitikimų galime ir nebepamatyti, bent iki 2011 metų.

Lietuviškos partijos labai panašios. Todėl ir nėra esminių diskusijų, jokių vykdomos politikos, esamos situacijos alternatyvų nesiūloma. Dažniau skiriasi partijos vadų praeitis: vieni buvo partiniai komunistų laikais, kiti ne. Vieni vaidina labai „skaidrius“, kiti net to daryti nesivargina. Bet ir tai tik išorinis, šiais laikais mažai bereiškiantis skirtumas. Daug sykių apvilti žmonės jau nebetiki partijomis. Iš politikos didžiųjų pusės girdisi daug virkavimų dėl piliečių „pasyvumo“, tačiau žmonės, net išsilavinę, nemato prasmės balsuoti, nes pozityvių pokyčių tikėtis yra naivu. Skiriasi tik partijos vadų „dora“, žodžiai ir partijų reklamos intensyvumas.

Vidaus politikoje socialdemokratų oponentams galimybės reikštis labai ribotos. O štai užsienio politikoje laisvės daug daugiau, o veiksmų įvairovė priklauso nuo polėkio. Net nustembi, kokia teisinga ir principinga kova vyksta su buvusia Sovietų Sąjunga. Net nepagalvotum, kad tiek Lietuva susirūpinusių politikų esama. Kiek įvairiausių pareiškimų, deklaracijų, kreipimųsi sukuriama įvairiomis progomis. Kiek karštų diskusijų apie tai, buvo ar ne Lietuva okupuota (visai susipainiojo ponai), kiek kompensacijų turėtume gauti iš buvusio okupanto mes visi ar tragiškų 1991 m. sausio 13 d. įvykių aukų artimieji, kas turėtų būti kviečiamas į Karaliaučiaus jubiliejaus iškilmes, o kas privalėtų tokio kvietimo atsisakyti ir taip toliau. Vidaus rinkai skirta ta užsienio „politika“. Gal čia net ne užsienio politika, o begėdiškas žaidimas žmonių jausmais ir skausmu dėl skriaudų, kurias lietuviai patyrė okupacijos metais.

Daug energingų kovotojų su Rusija. Plūkiasi, vargsta, kovoja jie su seniai išnykusia Sovietų Sąjunga, dažniau už istorikus liaudžiai primena okupacijos žiaurumus... ir nustemba pamatę, kad eilinis šiandieninės Rusijos statytinis jau sėdi kurioje nors aukščiausioje Lietuvos valstybės institucijoje.

Tuomet belieka apkaltinti vargšus žmogelius, kad jie esą nežino, už ką balsuoti. O tie žmogeliai tikrai nežino, už ką bebalsuoti, nes nemato, kas galėtų pakeisti jų varganą padėtį. Todėl kaip skęstantis šiaudo griebiasi kokio Rusijos pinigais užauginto gelbėtojo. Sakoma, viltis miršta paskutinė, todėl balsavo ir ateityje balsuos už įvairius gelbėtojus, Rusijos specialistų išaugintus jų klonus, net lietuviškus ubagų karalius. Kol nesikeis valdžios politika, kol į kampą įvaryti žmonės matys melą ir jaus apgaulę, slypinčią už valdžios sprendimų, tol balsuos eilinis lietuvis už visokiausius svieto perėjūnus, tol negerbs lietuvis lietuviškos valdžios. Jokios intelektualų agitacijos, joks „nesuprantančių, už ką balsuoti“ „pilietiškai nesusipratusių“ prasčiokėlių auklėjimas nieko nepakeis.

Keistai pasviręs Lietuvos politikos laivelis

Taip ir plaukia Lietuvos politikos laivelis. Jis smarkiai pasviręs į dešinę ir niekaip neatsitiesia. Ant dešinio borto, pačiame dešiniajame krašte, sėdi „socialdemokratai“, stambiojo verslo interesų reiškėjai. Šalia – dideli ir sunkūs pinigų maišai, ant kurių puikuojasi Lietuvos didžiausių firmų pavadinimai. Prie jų buriasi įvairaus plauko liberalai, buvusi moterų partija ir kiti seni bičiuliai, taip darniai sutariantys dėl buvusių nomenklatūrininkų vykdomos politikos: „Spausti ir dar kartą spausti Lietuvos prasčiokus.“ O kas gi ten šalia tų „sunkių“ ponų? Ogi keli intelektualai. Įtartinai jie atrodo toje kompanijoje, todėl paeiliui atsistoja ir garsiai paskelbia: „Žinote, aš išpažįstu liberalias vertybes.“ Mato tie ponai savo tautos tragediją, nesiliaujantį pabėgėlių srautą, baisų vargą ir kaimo degradaciją, bet jeigu nori prie tų galingųjų būti, tenka prie jų derintis. O kaip kitaip? Viskas kaip anksčiau. Visi prisimenam, kaip buvo prie komunistų. Neparodei ištikimybės partijai – nėra tavęs tarp išrinktųjų. Nepataikausi primityvią priespaudą paskelbusiems liberalizmu, negalėsi tarp prakilniųjų ponų būti, nereikės tavęs nei radijui, nei televizijai, nei kitai žiniasklaidai, negalėsi išmintingai žarstytis erudicija ir kalbėti visuomenei apie kultūrą. O kas intelektualas be balso? Niekas.

Netoli šios grupės, bet kiek arčiau centro, glaudžiasi konservatoriai. Visiškai dešinėje jų pasodinti negalima, nes jie vis pasisako už tautiškumą, pastebi emigraciją, bando rūpintis smulkiuoju ir vidutiniu verslu, o svarbiausia – bijo arti buvusių komunistų sėdėti.

O kas gi buriasi prie kairiojo borto tame keistai į dešinę pasvirusiame laivelyje? Kažkokios smulkios, beveik besvorės figūrėlės, dar kelios labai suvargusios partijėlės. Iš toli žiūrint tos partijėlės primena vėliavėles, tačiau iš jų judesių galima spėti, jog gyvybės jų kūneliuose dar esama. Čia pat ir buvusių tikrųjų socialdemokratų likučiai: sysai, sakalai, vienas kitas profesorius. Regis, ten ir prof. B. Genzelis, dar keletas rimtų, tik plačiajai visuomenei nematytų ir nepažįstamų vyrų. Dar neseniai tarp jų matėsi ir V. Andriukaičio figūra. Dabar nebesimato. Matyt, per daug persisvėrė per kairįjį bortą ir „netyčia“ iškrito pats net nesupratęs, kodėl. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis.

Bet grįžkime prie tų įtakingųjų, vadinamųjų socialdemokratų, vadovaujamų A. M. Brazausko. Tos partijos vadai yra vieni turtingiausių Lietuvos politikų. Su jais susiję verslininkai valdo didžiausias įmones. Prie lietuviškų paradoksų pripratęs žmogus net nepastebi, negali pripažinti, kad Lietuvos socialdemokratai yra stambiojo kapitalo interesus reiškianti partija, esanti pačioje politinio spektro dešinėje.

Būti stambiu verslininku, kovoti dėl savo interesų nėra blogai. Priešingai – tai būtina daryti. Tik keista, kai tie verslo atstovai savo interesus įgyvendina, net ministrais pirmininkais paskiriami partijos, kuri vadinasi socialdemokratais (anksčiau LDDP – demokratinė darbo partija). Buvę ministrai pirmininkai Lubys, Šleževičius, daug Seimo narių socdemų – rimti verslininkai, milijonieriai. Rimtas, solidus vyras ir Algirdas Mykolas Brazauskas. Galbūt jiems koks priekabus žurnalistas galėtų ką prikišti. Daugiausia priekaištų, aišku, sugalvojama Algirdui Mykolui. Jis ir Kauno HES statė, ir Lietuvai „daug dešimtmečių dirbo“, ir su būsima žmona skrido kažkur į Afriką, regis, Afrikoje net kažkokį žvėrį nušovė. Gal ir kitiems socdemų milijonieriams galima būtų ką nors panašaus prikišti, bet tuos vyrus kaltinti socialdemokratiškumu būtų labai neteisinga, tikrai kvaila ir mažiausiai neatsakinga.

Yra toje partijoje vienas kitas žmogus, pripažįstantis socialinio teisingumo principų vertę, socialdemokratines vertybes, tačiau tie žmonės toje partijoje nevaidina reikšmingesnio vaidmens, tik retkarčiais paerzina socialdemokratiškais pasisakymais A.M. Brazauską ir jo bendražygius iš buvusios LKP viršūnių. Milijonierių ir kraštutinių dešiniųjų liberalų tos partijos viršūnėse daug daugiau nei tikrų socialdemokratų. Lubys, vienas solidžiausių verslininkų ir turtingiausių Lietuvos žmonių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, yra socialdemokratas ir kairysis!? Kvepia absurdu. Bet mūsų politologų daugumos tai nestebina. Mitas nesisklaido.

Šią stambiojo verslo interesus reiškiančią partiją solidžiai remia stambusis verslas, o tam verslui rimtai atsilyginama sudarant itin palankias veiklos sąlygas. Žinant tikrąją socialdemokratų atramą, visiškai suprantama, kodėl per visus viešpatavimo metus lietuviškieji „socialdemokratai“ neįgyvendino nė vienos socialinės politikos priemonės, kurios prieš kokius 50 metų nebūtų įgyvendinusios pačios dešiniausios partijos Vakaruose. Jei Socialistų internacionalas būtų įvertinęs realią Brazausko partijos politiką, ji niekad nebūtų tapusi šios organizacijos nare.

Kas šiai sistemai gali mesti iššūkį? Lietuvoje tokių jėgų nėra. Į procesus, turėdama įvairiausių išskaičiavimų, vis įsikiša su savo milijonais Rusija ir į didžiąją politiką „išstumia“ naujai sukurtas partijas ar lyderius. Bet tos „alternatyvos“ kelia ne tik didelį pavojų beveik porą dešimtmečių šeimininkaujantiems politikoje, bet ir mūsų valstybės stabilumui ir patikimumui apskritai.

Visuomenė ir valstybė be pusiausvyros. Tai nuolatinės įtampos, visuomenės apačiose sklandančios neapykantos valdžiai, nusivylimo savo valstybe, emigracijos priežastis. Tokia nenormali padėtis negali būti nepakitusi dešimtmečiais ir gresia kažkokiu sprogimu, kurio kontūrus šiandien sunku įžvelgti. Civilizuota visuomenė taip gyventi neturėtų. O gal viskas išsispręs emigravus dar kokiems 500 tūkstančių lietuvių. Ir Lietuvoje tai netruks amžinai. Matom, vis mažiau prispaustųjų sutinka tapti vergais, dirbančiais vien už kasdienės duonos kąsnį ir nieką daugiau. Dirbančių vien už maistą jau pritrūko.

Oligarchų, ciniškai pasivadinusių socialdemokratais, valdymas tikrai rezultatyvus, ir ne tik dėl tų skurdžių ir emigrantų skaičiaus. Lietuva pagal ekonominės laisvės indeksą tarp 161 pasaulio valstybės užima 22 vietą (JAV ekonominių tyrimų organizacijos „Heritage“ vertinimas). Matyt, tai yra tiesa, nes niekas Lietuvoje nebeverkšlena dėl lengvatų verslui.

Tai puiku, tačiau ar dar yra nors vienas pozityvus rodiklis, pagal kurį Lietuva pasaulyje būtų pasiekusi tokią poziciją. Sunku rasti tokių pavyzdžių, nes „socialdemokratų“ prioritetas buvo stambiojo verslo interesai. Iš sovietinių laikų atsineštos vertybės lemia labai specifinę socialinę politiką, kuriai svetimi socialinio teisingumo principai. Didžiųjų dienraščių, radijo ir televizijos dezinformuota visuomenė verčiama tikėti, kad kitaip negalima gyventi.

Tuo tarpu socialinio teisingumo siekimas yra modernios vakarietiškos visuomenės neginčijamas politikos principas. Tai net nėra koks išskirtinis politikos dešinumo ar kairumo bruožas. Todėl nėra nė mažiausios grėsmės, kad, rinkimus laimėjus dešiniesiems Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Kanadoje ar kur kitur Vakaruose, bus atsisakyta socialinio teisingumo principų, bus panaikinta progresyvinė mokesčių sistema. Iš esmės visos didžiojoje Vakarų šalių politikoje dalyvaujančios partijos neginčija tų visiems suprantamų vertybių. Nes tik tai gali garantuoti pusiausvyrą visuomenėje, garantuoti darnią valstybės raidą, bendrą gyvenimą, niekam nejaučiant pažeminimo. Socialinės politikos atžvilgiu Vokietijos krikščionys demokratai, britų konservatoriai ar JAV respublikonai yra gerokai kairesni už mūsų lietuviškus „socialdemokratus“ su Brazausku priešakyje.

Modernios visuomenės vertybių, socialinio teisingumo principo ignoravimas skaldo visuomenę, stumia ją į nesibaigiantį socialinį konfliktą, nesibaigiantį psichologinį karą tarp turtingųjų, privilegijuotųjų ir vargšų. Kol kas tą karą vargšai pralaimi. Pralaimėję iš kovos lauko traukiasi pilni pagiežos, neapykantos, bėga iš Lietuvos į Vakarus arba, prispausti vargo ir skurdo, degraduoja.

Lietuvoje neturėtų būti tiek vargšų, elgetų, nes ekonomikos augimas galėtų sukurti visiems padorias gyvenimo sąlygas. Nereikia ir tiek valdžios popinamų „ponų“, ir be valdžios perdėtos globos jie normaliai gyventų, ir tikėtina, kad nemaža jų dalis sutiktų gyventi pagal vakarietiškas taisykles, juolab kad akivaizdu, jog mažėjant skurdui Lietuvoje ir tiems turtingiausiems būtų maloniau gyventi.

Ultradešinioji kairiųjų politika

Jei staiga atsirastų kokia stebėjimo grupė, vertinanti valstybės politiką skurdo ir socialinės atskirties mažinimo aspektu, daug bjaurių, ciniškų politikos žingsnių ji pastebėtų. Nors valdžia dedasi, kad jai rūpi skurdas, priima visokias skurdo mažinimo programas, tačiau konkretūs politiniai sprendimai liudija visai priešingus dalykus.

Pavyzdžiui, Lietuvoje labai daug įvairių mokesčių lengvatų, kuriomis naudojasi tik pasiturintieji, o biudžetas netenka milijoninių lėšų. Pačioje šių metų pradžioje Tarptautinio valiutos fondo (TVF; Lietuva narė yra nuo 1992 metų) ekonominių konsultacijų misija tarp kitų rekomendacijų paragino Lietuvos Vyriausybę atsisakyti mokesčių lengvatų. Misijos vadovas Ashoka Mody spaudos konferencijoje sakė, kad panaikintos mokesčių lengvatos leistų išplėsti mokesčių bazę. Jo žodžiai: „Esu įsitikinęs, kad visos lengvatos šiandien Lietuvoje turi politinį atspalvį ir labiau kenkia, nei iš tikrųjų padeda.“ Aišku, užsieniečiui nelengva suvokti, kodėl tos lengvatos iš viso atsiranda. Jis nežino, kad tas lengvatas įteisinančios partijos vėliau gausiai remiamos įvairių verslo struktūrų.

Dar didesnis paradoksas, kad tokios itin liberalias reformas skatinančios organizacijos (TVF) atstovas pasiūlė, panaikinus lengvatas, įvesti neigiamą pajamų mokestį – valstybės priemoką asmenims, gaunantiems mažas pajamas. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad nekvalifikuotų dirbančiųjų darbo užmokestis Lietuvoje apmokestinamas per dideliais mokesčiais. Ir tai konstatavo Tarptautinio valiutos fondo atstovai. Štai kur mus nuvedė vadinamieji „socialdemokratai“. Jei jau TVF į tai atkreipė dėmesį, akivaizdu, kad, spaudžiant vargšus žmones ir rūpinantis lengvatomis labiausiai klestintiems, peržengtos visos ribos. Štai tikrosios valdžios ir piliečių konflikto, analogų Europoje savo mastais neturinčios emigracijos priežastys. Šie TVF siūlymai, galintys palengvinti apačių gyvenimą, negalėjo patikti Lietuvos socialdemokratams ir ypač jų antitautinių reformų teoretikams iš Laisvosios rinkos instituto.

Pereikim prie konkrečių pavyzdžių. Štai keletas „lengvatėlių“. Prieš kelerius metus priimtu įstatymu buvo gerokai sumažinti naftos ir dujų versle dalyvaujančių įmonių mokami mokesčiai, o Vyriausybė net įsipareigojo dengti naftos paieškų riziką. Manote, už dyką? Nėra nė mažiausių abejonių, kad už tokį įstatymą balsavusios „sukalbamos“ partijos ir atskiri seimūnai sulaukė ponų naftininkų dosnumo.

Naujausias pavyzdys – Vyriausybė Seimui pasiūlė pritarti PVM įstatymo pataisai, kuria numatoma galimybė atgauti PVM už firmų perkamus naujus automobilius, jei jų kaina neviršija 130 tūkst. litų. Perki naują automobilį, atgauni maždaug 20 tūkst. litų.

Štai kaip kovoja su skurdu „socialdemokratai“. Tarptautinio valiutos fondo ekspertai ilgai turėtų sukti galvas, bandydami rasti tokių lengvatų tikrąsias priežastis. Akivaizdu, kad, „kovodamas su skurdu“, G. Kirkilas žengia ir, matyt, ateityje žengs Algirdo Mykolo pramintu taku. O jei nežengtų (nebijokim, to nebus), prarastų dosniuosius savo bičiulius iš verslo pasaulio. Tuo atveju verslo galingieji greitai rastų naujų draugų tarp politikos didžiųjų. Įvyktų „stebuklas“ – greitai pasikeistų ir Lietuvos žmonių simpatijos. Daugiausia balsų per rinkimus gautų tie naujieji „draugai“.

Valdžios dosnumas dėl to automobilinio PVM biudžetui per metus kainuos maždaug 60 milijonų litų. Iš esmės Seime nebuvo labai didelių prieštaravimų, tačiau radosi įvairių naujų pasiūlymų, todėl galutinį sprendimą ketinama priimti Seimo pavasario sesijoje. 60 milijonų litų – nedideli pinigai, kartais įstatymais ar jų pataisomis verslui dovanojama arba neapgalvotai išmėtoma dar daugiau. Bet visi žinom, kad iš dešimčių milijonų susideda milijardai.

Kiek istorijų prisiklausom, kad ligoninėms, net universitetinėms (ką jau kalbėti apie provinciją) trūksta aparatūros, įvairiausių įrenginių, kad dėl jų stokos mirtinai sergantys ligoniai priversti laukti eilėse savaites ar mėnesius. Pasirodo, valdžios vyrams tai ne problema. Paima 60 mln. ir dovanoja verslui. Kiek už tuos pinigus būtų galima nupirkti būtiniausios modernios medicininės įrangos? Kartkartėmis TV parodo, kad kokie dosnūs japonai nuperka ir dovanoja Lietuvos ligoninėms reikalingos technikos. Padovanos ir ateityje. Kam rūpintis tais dalykais Lietuvos valdžiai? Privačioms klinikoms aparatūros netrūksta, o mužikėliai gali ir be to apsieiti. Kita vertus, ar verta dėl to pykti? Pažiūrėkit, kiek prieš Kalėdas dovanų vargstančioms šeimoms išdalina socialdemokratų vadai. 2006 metų pabaigoje TV parodė, kad vienai daugiavaikei šeimai jie padovanojo kažkokį nepigų buities prietaisą, regis, šaldytuvą. Vadinasi, nėra jie visiškai abejingi vargui. O kiek „gerumo akcijų“ organizuoja įvairios televizijos, pirmiausia – nacionalinis transliuotojas, kiek šimtų tūkstančių surenka našlaičiams. Tereikia nacionalinėje televizijoje padvigubinti gerumo akcijų bei laidų „Bėdų turgus“ skaičių, ir nebejausim tų 60 milijonų stygiaus, nereikės laukti valdžios malonės.

B. d.

 

Skaitytojų vertinimai


36082. SOS :-) 2007-03-19 15:40
Galingai.Ačiū.

36174. gratas :-) 2007-03-21 09:12
Gaila, bet taip ir yra, kaip parase straipsnio autorius. Aciu uz gera teksta.

36179. slapyvardis2007-03-21 11:03
Straipsnio autorius - tikras socialdemokratas iki pat sielos gelmių.

36202. cocacola2007-03-21 20:43
joooooo - iš tiesų reikalinga buržuazinė revoliucija. Bet visokie korumpuoti ir apkvailinti ežerai, vailokai, korros, tatos juk iki šiol didžiuojasi, kad pastatė tokį smirdintį feodalinį (išrinktųjų) monstrą. Vadinasi feoalizmas liks (istorijoje įvardintas, jojo kūrėjo liandbergo vardu)

36204. cocacola2007-03-21 21:03
šiaip Lietuvoj nieko naujo - tai "klaninio" mentaliteto išdava. Geriausias pavyzdys Škotija - šaunūs škotai visuose civilizuotose kraštuose (Hong Kongas, Amerika/Kanada, ..) kuria (tiksliau gina su savo sijonėliais) civilizaciją, o pati Škotija tik nuobodžios pilys su milžiniškais golfo laukais ir kažkokiais banaliais ir neįdomiais pusiau bomžais, netgi protiškai atsilikusiai škotais. Nieko naujo

36286. krankt2007-03-24 02:28
Liuks straipsnis.

42669. idomautojas2007-11-22 23:34
o kas tas juozapas kazimieras valaitis yra ?

46492. O taip... :-( 2008-04-21 14:54
Manyciau tokiems, rasliava kuriantiems, asmenims reiktu verciau romanu rasymu uzhsiimti. Labai prastas straipsnis

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:18 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba