 Romualdo Rakausko nuotrauka |
Anksti pasitraukei, mielas Robertai... Tragiškai anksti.
Regis, čia pat saulėtas 1976-ųjų birželis, kai kartu su talentingų Vilniaus konservatorijos absolventų būriu ryžtingai įkopei į gimtojo miesto dramos teatro sceną. Pirmasis jaunatviškas simboliškai pavadintas spektaklis – „Lopšinė“. Nuo čia prasidėjo Tavo šviesi ir viltinga aktoriaus vaikystė, netrukus pražydusi brandžiais jaunystės darbais – vaidmenimis, sukurtais „Karaliuje Ūbe“, „Duokiškio baladėse“, „Kreditoriuose“, „Mūsų miestelyje“, V. Bartulio operoje pagal E. Ionesco „Pamoką“, „Nusikaltime ir bausmėje“ bei kituose spektakliuose. Be to, vaidmenys kine, televizijoje, net estradoje (Miko Suraučiaus ansamblyje). Suskaičiuotume daugiau kaip pusę šimto Tavo įsimintinų kūrybinių darbų, sukurtų podraug su teatro režisieriais Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu...
Buvai imlus, nuoširdus, vyriškas. Nuolat visa esybe paniręs į pamiltą kūrybą. Talentingas aktorius pačioje brandumo viršukalnėje. Kupinas ateities meninės saviraiškos vizijų.
Bet... baigėsi aplodismentai,
nutilo garsai pakyloj...
Žengi vėl į naktį – Tau lemta
ilsėtis vienatvės tyloj.
Sudie amžinai... Jau į nežinią
subėgo būtieji keliai,
Inkliuzija rėžėsi sąmonėn,
širdy pasiliko giliai.
Kauno valstybinio dramos teatro kolegos