LINK MEDICINOS MANIFESTO

Jurga Sutkutė. „Po oda“

Kovo 2 d. Šiaulių dailės galerijoje įvyko jaunos menininkės Jurgos Sutkutės konceptuali odos kūrinių paroda „Po oda“. Kūrinių kolekciją užgriuvo klausimų ir keistų interpretacijų lavina. Kas yra oda? Išviršinis kūno masę dengiantis organinis audinys? Poodinai audiniai turbūt gali būti įvardijami kaip verstinė oda? Kuris audinys gražesnis? Ar grožiui vieta po oda? Menininkė Dalia Marija Šaulauskaitė sakė: „Tai, kas yra po oda, verčia susimąstyti apie tai, kas yra pati oda, – ar tai tik kūno apvalkalas, o gal tai ir yra besikeičiantis žmogus, skaičiuojantis ir bandantis fiksuoti laiką?“

Kūno išdarinėjimas atveria kitokias estetines erdves, kurias menininkai įvairiai įamžina, priklausomai nuo santykio su kūrybos objektu. Fotogeniškos arba nefotogeniškos erdvės sukuria naujas vartotojų patirtis. Išdarinėjimas – iškrypėliškas kūno užvaldymas, išlaikant racionalų atstumą tarp savęs ir objekto. Deformuotos kūno dalys, šiuo atveju – kūno paviršius, žiūrovą įtraukia į mirties ir magijos, į realybės ir fantazijos interpretacijas. Todėl menas yra ir tam tikra liga, ir priešnuodis realybei.

J. Sutkutės darbai prabyla apie tai, kas daugiau ar mažiau mus sieja su medicina, jos interpretacijomis ir baime. Medicinos menas seniai egzistuoja pasaulyje. Teko skaityti net medicininę poeziją, yra medicinos meno interneto svetainės. Apie mediciną anksčiau daug kalbėjo menotyrininkė Salomėja Jastrumskytė. Ji buvo sukūrusi ne vieną medicinos estetikos teoriją, kurią įvardijo pavadinimu „Medicinos grožis“. Šia tema kartu su menotyrininke sukūriau keletą videofilmų ir vieną videoperformansą („Šiurpas“). Teko skaityti menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio teorijas apie mediciną meninėje kūryboje. Prieš porą metų lietuvių kalba pasirodė ir knyga „Medicinos filosofija“. Galima pastebėti, jog ši tema vaizduojamosios dailės ir tarpdisciplininio meno atstovų kūryboje aptinkama retai, kartais pasitaiko tik lietuvių fotografijoje ir kine.

Po oda yra tai, kas vargu ar gali būti vadinama grožėjimosi objektu. Po oda esu nuogas, bet ar toks nuogumas tikras? Oda yra kiautas, tačiau ji kartu yra ir tam tikras kūno uždangalas – neišvengiamai žmogui reikalingas daiktas. Odos nelygumų, randų, raukšlių, atvirų porų rodymas kartais gali prilygti kriminalui. Čia odai suteikiama jau nebe grožio kategorija. Tačiau menininko akis dažnai tikslingai išryškina tai, kas yra periferija ir tam tikras užribis. Įvarūs odos nelygumai ir kitoks struktūrinis brokas tampa specifinių dalykų reprezentacija. Pažinti reginį reiškia susipažinti ir su jo periferiniais bruožais. J. Sutkutės kolekcija dvelkia išgryninta, tik galbūt neišbaigta nuojauta. Kiekvienas kūrinio rėmas turi elektroniniam prietaisui būdingas skaičių kombinacijas, kurių mirgėjimas ir pulsavimas, lyg gyvybės palaikomas ritmas, gali asocijuotis su priešmirtine kova.

Nors ekspozicija ir glaudžiasi po vieno autoriaus pavarde, tačiau čia taip pat eksponuojama Simo Gineikos videoprojekcija (ekrane pulsuoja kūno organai). Visų kūrinių regėjimo ir jutimo zonoje išvalytas bet koks sentimentalumas, nebėra moteriško grakštumo ir jautrumo. Nors kova už gyvybę ir jos palaikymas daugiau ar mažiau yra intymus ir asmeninis reikalas, tačiau čia kūnas išlieka beesmis. Svarbiausia jo oda, kuri greičiau sukuria nebe pulsavimo, bet priešmirtinių konvulsijų aidus. Medicina suobjektina bet kokią gyvą formą, o menininkas tą formą suestetina. Tačiau beveik visais atvejais formos suestetinimas negali atitrūkti nuo žmogaus patirties. Taip įprasminamos nemalonios asociacijos, šiurpas, skausmas ir įvairios baimės.

Žiūrint kūrinius, galbūt nesąmoningai iš vaikystės grįžta tariamo kankinimo įspūdžiai. Oda yra ta medžiaga, kuri saugoja kūną, tačiau chirurginiai instrumentai nepaiso to ir kėsinasi į šį audinį. Randėjimai, susiuvimai, atplaišos arba atkirptos kūno dalys, kaip objektai, inspiruoja specifinį meno kūrinio suvokimą, sukeldamos stebėjimo baimę, perkeldamos žiūrovą iš medicininės plotmės į pjaustymo ir skrodimo zonas.

Apšviesti ir neapšviesti ekspozicijos kūriniai atrodo kaip gyvi ir negyvi odos plotai. Kūriniuose nėra bandoma tiesiogiai kažką pasakyti apie gyvybės gelbėjimą, apie galimus jos trūkčiojimus. Aišku, tokio pobūdžio kūrinių suvokimas labai priklauso nuo pirmojo įspūdžio. Tačiau nereikia išsigandus imti vien šlykštėtis vaizdais, nes vis dėlto J. Sutkutės kūriniuose medicina nors ir šaltai, bet gana gražiai poetizuojama ir estetizuojama.

Kūrinys padeda kūnui apsivilkti vizualine nemarybe ir taip sunaikinti mirtį. Kūnas yra gendantis tol, kol jį tokį norime matyti. Ar šiuose kūnų rauplėtuose paviršiuose galime rasti nuodėmės interpretavimo galimybių? Galbūt. Už kiekvieną nuodėmę dovana nuo Dievo – randas. Todėl medicina yra Dievo dovana su dviem lazdos galais.

Neretai kūnas mene tampa dėvėjimosi laike kategorija – procesu. Oda yra kūniškų faktų rinkinys. Teiginį įrodo ir odos lyg fragmento eksponavimas. Atskiras odos fragmentas yra lyg fotografija. Tokiu būdu objektui – kūnui, kuriam priklausė oda, atimta bet kokia galimybė turėti proporcijas. Oda yra mirtis – surežisuotas perkonstravimas. Kūno perkonstravimas veikia kaip pasitraukimas iš reprezentacijos į ginčus. Vadinasi, yrimo naudojimas asocijuojasi su estetiniu iškrypimu. Mene kūnas negali prarasti destrukcinės potencijos, nes kūrybos pradas – dekonstrukcija. Medicina ne tik gydo, bet ir geidžia užvaldyti kūną. Kūnas tampa istorija, kuri tęsiasi tol, kol oda geba randėti ir regeneruoti. Odos deformacija – tai kūno poza, todėl tikslinga randą traktuoti kaip nepakartojamą akimirkos objektą. Oda pasakoja, kas yra po ja.