APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ

Antanas Dombrovskis. „Pavasaris“

Kauno autobusų stotyje vėjas voliojo kažkokio laikraščio skiautę. Gal nebūčiau atkreipęs į ją dėmesio, bet, primynęs koją, kad vėjas nejudintų, spėjau perskaityti tokį sakinį: „Br. Jauniškis moteriškomis šukomis susiglostė barzdą ir parašė knygą...“ Kaip sužinoti, kas rašoma toliau, jei nuplėšta?

Bronių Jauniškį pažįstu seniai. Žinau, kad jis parašė ir išleido, jei visas plonas ir storas knygas suskaičiuotume, –­ per 50... Tad blogi atsiliepimai apie, manding, neblogą kūrybą mane visada liūdina. Ir kitus nervina. Prisimenu, tokia Genovaitė Stulpinienė, Kaune gerai žinota mokslininkė ir literatė, kadais yra sakiusi man: „Tą laikraštį su kritiniu straipsniu slėpkime nuo Broniaus, kad, būdamas tokio amžiaus (per 85 metus), negautų infarkto...“ Bet kur tu pasislėpsi nuo lietuvio, jei jis didžiausią orgazmą patiria tik kaimyno trobą padegęs.

Užėjau. Žiūriu, Bronius pupas valgo. Ir Jauniškių namų altorius kūrenasi... Viešėdamas Indijoje Bronius taip priprato prie smilkalų, kad be jų nebegali... Sako, be jų nesiseka rašyti. Bronius čiupo mane už pakarpos: „Sėsk, Petreli, prie pupų, drauge valgysime... “ – „O kodėl Algutė nevalgo?..“ – pasižiūrėjau į menininkę Algirdą Karaliūtę. „Ji sako, kad nuo pupų rankos pradeda drebėti, tad bent jau savo didžiojo menininkės teptuko tikrai nebenulaikanti...“ – „O jums nedreba?“ – „Man tai, kai dreba, geriau sekasi rašyti, ir rašinys išeina kaip gyvas...“ – „O dūmai Algutei netrukdo?...“ – „Padeda, nes dabar ji tapo pasaulio šventųjų portretus...“

Matau, kad Jauniškiai naujausio kritinio straipsnio neskaitę, bent jau neišsiduoda, negi kiršinsiu ir pradėsiu klausinėti, kas jame parašyta... Tad pasakiau tik tiek, kad aplankiau ir laikas keliauti... „Pabūk, – sujudo Jauniškiai, – autobusai eina kas valandą...“ – „Į ten, kur važiuosiu, daug rečiau eina, be to, ir bilietas kišenėje...“ – „Tai kur kaksi?“ – „Plungėje dabar gyvenu...“– „Algute, – sujudo, sudrebėjo B. Jauniškis, – ar tau nepasakojau sapno, kad Petrą mačiau, ir jis buvo nuogas, ir lakstė ne po Vilnių, o po kažkokią pakrūmę... Ir teisinais, – čia jau kreipdamasis į mane, – kad nori labiau, kaip dabar madinga, su gamta susilieti...“

Va kas sieja tokį mažytį literatūros žurnaliuką „Talentai“ bei jo leidėją ir vieną – bent jau prieš dvidešimtmetį –­ žmonėms neblogai žinotą Kauno literatą.