AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?

Anksčiau knygas mūsų šalyje leido tik aprobuoti žmonės – prozos meistrai, poetai, kritikai. Dabar pasitaiko, kad tam ryžtasi ir pašaliniai asmenys. Tai normalu, dabartiška, tačiau kartais nervina tikruosius kūrėjus, ir jie piktai reaguoja į tokius bandymus. Taip, pavyzdžiui, buvo, kai vienas siuvėjas išleido eilių knygą. Išleido, ir viskas, kas jam uždraus. Juolab kad ne už kokio nors kultūrinio fondo pinigus, o už savo. Ir jam tai savotiškai atsipirko. Mat dabar, kai kas nors ateina užsisakyti kelnių ar liemenės, siuvėjas jam kyšt knygą, ir jau nereikia lygtis dėl kainos. Klientas net nepradeda. Jam tai atrodo nederama. Be to, siūdintis pas tokį įdomų žmogų laiko garbe. Ir tai taip pat niekam nekliudo.

Siuvėju nepatenkintus asmenis galima suprasti tik tuo punktu, kad apie jo knygą rašė visi laikraščiai. O kai išeina tikrų poetų knygos, nė neužsimena. Tačiau jeigu jie pasirašinėdami savo knygas dovanotų skaitytojams kelnes arba liemenes, tai, matyt, irgi rašytų. Pavyzdžiui: „Pilietis K. negali atsidžiaugti poeto P. dovanotomis kelnėmis ir sako, kad kai turės laiko, skaitys jo knygą, nes jam įdomu, ko jis ten prikūręs.“

Taip žmonės galbūt vėl pamėgtų poeziją. Ir pasidarytų tauresni, jeigu poetų eilės juos tam įkvėptų, ir labiau mylėtų savo tėvynę, ir nevažiuotų į Airiją, ir skurstų čia, ir suktų galvas, kodėl taip yra, ir galbūt kada nors rastų būdą pasigerinti būtį, ir pradėtų geriau gyventi, ir pasijustų esą žmonės. Štai kaip, ko gero, būtų, jeigu poetai prie savo knygų pridėtų liemenių ar kelnių ir žmonės jų knygas perskaitytų. Tada viskas galbūt atsistotų į savo vietas, ir poetams jau nebereikėtų nieko pridėti, žmonės jų knygas ir taip pirktų ir sakytų, kad tai apsimoka ir padeda gyventi.

O poetai jau nebepyktų ant eiles rašančio siuvėjo, išvis nekreiptų į jį dėmesio arba sutikę sakytų:

· Klausyk, tu tada neblogai sugalvojai. Jeigu nori, gali mus pavaišinti alumi arba burbonu.

· O kai atsisėstų prie stalo, pridurtų:

· – Ir rašyk, jeigu jau turi tokį bzichą.

· Tada siuvėjas apsidžiaugtų ir pasijustų kaip koks tautos išgelbėtojas.