MARATONAS

Jūratė Stauskaitė. „Arlekinas“

Geras dalykas – retrospektyvinės pa­ro­dos; galima pasižiūrėti savo jaunystės laikų darbus, įlįsti į buvusį kailį ir jį pasimatuoti. Pamatyti, koks didelis ir reikšmingas asmuo esi dabar, ir su nostalgija atsiminti dalykus, vertusius stipriau plakti širdį, kai tau buvo 20 ar 25. Tačiau neretai retrospektyvinės parodos primena pomirtines: jos didelės, gremėzdiškos ir pompastiškos, regis, trūksta tik autoriaus antkapio paskutinėje salėje. Beje, retrospektyvinę parodą reprezentacinėje erdvėje neretas autorius ir užsitarnauja tik po mirties.

Jūratė Stauskaitė savo šešiasdešimties metų jubiliejaus proga turėtų jaustis nusipelniusi reprezentacijos. Šitiek kūrinių – iliustruotų knygų, ofortų, piešinių, net tapybos darbų – gali užtvindyti tikriausiai trejetą tokių pastatų, kaip Radvilų rūmai. Tačiau autorė renkasi kitą kelią – vieną po kitos nedideliais laiko intervalais išrikiuotas kamerines parodas. Parodas, kurios atskleidžia skirtingas Jūratės būdo savybes. Skirtingas temas, vienu ar kitu metu dominusias autorę. Toks kelias – labiau įpareigojantis žiūrovus ir kritikus, tačiau įdomesnis. Nes vienoje erdvėje neįmanoma parodyti įvairiapusės kūrybos ir menininkės, tarsi povas skleidžiančios vis kitokias savo asmenybės spalvas.

Plačiausiai auditorijai skirta pirmoji paroda Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: knygos, kurias iliustravo Jūratė Stauskaitė, vienu ar kitu metu tikriausiai buvo patekusios į dažno iš mūsų rankas. Nes Jūratei knyga, – tai vaizdingai teigia pats parodos pavadinimas, – yra „kaip meilės guolis“. Meilės, kuri reikalauja duodančio ir atviro žmogaus. Tekstas ir vaizdas privalo sudaryti visumą, būti neatskiriami, kad išreikštų bendrą knygos dvasią. Tekstas turi tapti inspiracijos šaltiniu, kaip tampa iliustruojant Anderseno „Undinėlę“, Sakalausko „Čakoną“ ar Mieželaičio ir Mačernio poeziją. Pakylėti, aistringi, fantaziją žadinantys tekstai įgijo vizualinius atitikmenis ir pasklido po skaitytojus, kurie jau tikriausiai šių tekstų neįsivaizduoja kitomis spalvomis.

Nuosekli ir rimta, labiau retrospektyvos sąvoką atitinkanti paroda „Mitai ir tikrovė“ įsikūrė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje; galerijos įkūrėja išsamiai prisistato savo mokiniams, paro­dydama temas, dominusias ją nuo jaunystės. Žmonių ir paukščių figūros, ilgainiui virstančios linijomis ir dėmėmis, vis abstraktėjantys žmogiški pavidalai, poetiški ir dramatiški, leidžia sekti stiprėjantį autorės rankos polėkį, laisvėjančią liniją. Pabrėžtinai „nešvarūs“ prisiminimus apie plaukiojimą jūra sugėrę ofortai, liūdnos ir keistos beždžionėlės, juodi ir balti tragizmo kupini paukščiai. Eidamas supranti, jog „šokanti“, siaučianti Stauskaitė tėra mitas. Kūryba, kaip ir gyvenimas, – sudėtingesnis dalykas. Kol atsiremi į intensyviai raudoną sieną ir supranti, kad ji greičiausiai ženklina pradžią, o ne pabaigą.

Stauskaitės gyvenimo lengvumas persikelia į galeriją „Artima“. Baltos sienos, šviesios blizgančios grindys, stiklo žvilgesys ir minimalistiniai piešiniai. Jūratei paklūsta ir portretai – eskiziški, lengvi, charakteringi. Nieko nereikalinga, viskas lengva, šviesu ir iš pirmo žvilgsnio pa­prasta. Vidinė įtampa, tūkstančiai nepavykusių eskizų lieka „už kadro“. Nežinome, kiek kartų piešta, kol ranka išmoko akies spontaniškumą derinti su judesiu. Žiūrovas regi tik amžinos gyvenimo šventės įspūdį, sustabdytas akimirkas, kurių niekada nepakartosi. Kaip lengvumą, išgėrus taurę šampano.

Tačiau negalima visą laiką sklandyti padebesiais; greta balto paviršiaus, minimalistinės raiškos kunkuliuoja aistros, ne visuomet skaisčios ir nekaltos. Tiksliau – beveik niekuomet. Tokios ir susitelkė „Lietuvos aido“ galerijoje. „Ne taip juoda, kaip atrodo“, – skelbia parodos pavadinimas. Čia pilna visko. Aistringai susipynusių žmonių figūrų, šokio ir meilės aktų, piešinių ir net tapybos. Pastaroji atspindi daugeliui nežinomą Stauskaitės kūrybos aspektą. Jos skulptūrą matėme, tačiau tapybą? Žaliais atspalviais besi­mainantys portretai ir peizažai galerijos rūsyje atrodo lyg povandeninio pasaulio atvaizdai. Viegelundo muziejaus įkvėpti „juodieji“ piešiniai, sangvinu, anglimi ir pieštuku ant popieriaus lapų užfiksuotos žmonių figūros persmelktos aistringos įtampos.

Šių parodų maratonas, kaip ir tikrasis, nėra lengvas užsiėmimas. Reikia pasišventimo ir įkarščio, norint jį ištverti; tačiau kas sakė, kad parodų lankymas turi teikti malonumą? Stauskaitės darbai skirti jausmui, minčiai, veiksmui. Ne tingiam gulėjimui ant sofos, mintyse perdėliojant matytus kūrinius.