ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI

Regina Maciūtė gimtajame Šašaičių kaime prie Minijos Algimanto Kunčiaus nuotrauka

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje vasario 23 d. surengtas „Laisvas nuo jubiliejaus Reginos Maciūtės kūrybos vakaras“, sukvietęs kultūros žmones į muzikos renginį, kuriame žodį tarė ir literatūros profesorė Viktorija Daujotytė. Profesorei sutikus, kalbą pateikiame savaitraščio skaitytojams.

Reginai Maciūtei,

jos praėjusiam ir ateisiančiam birželiui ...

Kur visa tai dingsta? Kur dingsta dvasia, tas skaidrumas, aukštis, kai ji tarsi pranoksta save – mato, girdi, suvokia ir net pajėgia pasakyti: „Iš kur manyje, pelene ir dulkėje, tas amžinybės jausmas?“

Šį Šatrijos Raganos klausimą, niekad neišnykusį iš save suvokusio žmogaus sąmonės, mums, susirinkusiems pagerbti pirmojo Šatrijos Raganos naujųjų „Raštų“ tomo, pakartojo Regina Maciūtė, solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė – pirma žodžiais, paskui Schuberto muzika.

Ne sykį ir atsakyta – iš meno ateina amžinybė ir į jį išeina. Kaip kartą ištarta puikaus latvių poeto Imanto Zieduonio, epifanijų autoriaus: kai esi kupinas dvasios, nieko nebijai, kai tuščias, tuštuma pereina tavim ir kaip baimė. Nežinomi keliai, kuriais sueina žmonės ir jų likimai...

Iš muzikos ateina amžinybė, į ją ir išeina. Į tą, kurią girdime, ir į tą, kurios negirdime. Jei nebūtų negirdimos muzikos, nebūtų ir girdimos. Iš muzikos ir tragedijos dvasia, – pasakyta žymaus filosofo, – tragedijos, savo sparnais paliečiančios žmogaus sielą ir išspinduliuojančios galią, kuri kitaip neatsivertų.

Aš negaliu kalbėti apie muziką, bet kalbu tik dėl jos, iš jos, nes muzika, tarnavimas jai yra Reginos Maciūtės, kaip žmogaus, kaip asmenybės, esmė. Negalėčiau suminėti įžymybių nei kolektyvų, su kuriais ji koncertavo ir koncertuoja, bet Vilniaus kvartetas ir „Musica humana“ turi būti paminėti.

Turėčiau kalbėti labai paprastai, kad žmogus, dėl kurio mes čia šiandien esame, kurį mums leista matyti, girdėti, mylėti, ir žodžiuose išliktų tikras, neuždengtas.

Mokyklos direktorius, galiausiai pripažinęs muzikinį Reginos talentą, ilgai tikino: ji turėjusi būti lituanistė. Gilus yra šis jos galėjimas – galėjimas jausti literatūrą, kalbėti, pasakyti. Tas pats yra kalbėjimas dainuojant – tik sunkesnis, visuotinesnis, neprikaustytas prie vienos kalbos. Išlaisvintas, kad galėtų laisvinti.

Mergaitė iš kaimo – iš Šašaičių, nuo Minijos. Galima važiuoti nuo Gargždų ir nuo Kretingos. Orientyras – Minija, paties gražiausio vardo, pačių gražiausių slėnių Lietuvos upė. To paties kaimo vardas lemtingas ir Vytautui Mačerniui; sėdėdavo ant savo bičiulių namų slenksčio linguodamas į šonus, lyg perimtas nežinomu būdu veikiančio kosminio ritmo. Negirdimos muzikos.

Reginos akmuo Šašaičiuose, nufotografavo jį ir Reginą Algimantas Kunčius. Jos gimtoji ir prigimtoji žemė puikiai nuotraukoje matoma. Spėjo, kol tas akmuo nugrimzdo ten, iš kur buvo atėjęs. Jei akmenų, ant kurių mes sėdime vaikystėje, nebūtų paviršiuje, tai ar jų būtų giliai? Jie pasirodo mums ir mumyse nugrimzta.

Širdis staiga ima šokinėti krūtinėje, kai po daugelio metų mes atsistojame toje vietoje, kur buvo mūsų akmuo, šulinys, medis, takas, kuriuo iš ganyklų su šviežio pieno kibiru birželio vakaro nesutemstančioj šviesoj pareidavo motina. Atsisėsdavo ant slenksčio ir atsidusdavo.

Nebėra, o niekas sąmonėje neišnykę, amžina, saugu. Ne į žemę atgal nugrimzta akmuo, į sąmonę, į patį giliausią gylį. Ir skamba iš ten, rečiausiais, dosniausiais prigimties atvejais skamba kaip muzika – vaikystės akmens sunkaus gilumo, Minijos skaidrumo, į kalną bėgančių tėvo sodintų obelų lengvumo yra Reginos balse, keliančiame, guodžiančiame, gailinčiame – kaip Juliaus Juzeliūno „Gėlių kalbėjime“.

Regina Maciūtė yra išskirtinė tarp lietuvių kamerinių solistų. Bent mes, ne muzikai, ne muzikologai, taip jaučiame. Ne meistriškumu, nes daug yra dainuojančių meistrų, solistų profesorių, mokytojų. Net ne balso fizinių galimybių išskirtinumu. Reginos dainavimą valdo likimas arba patirtis, ypatinga dvasinė prigimtis, sugebanti į klasiką, į romantizmo ir modernizmo muziką įdainuoti likimiškąją patirtį, žmogiškosios patirties viršūnes – džiaugsmą būti, suvokti, kad esi ir nebūsi, liūdesį, kad nė vienas negalime išvengti skausmo, kančios, abejonės. Bet ir tai mes keliame, kol pajėgiame, girdime vieni kitus, mylime.

Ir kitas polius – Reginos prigimtyje glūdi šansonjė – kažkas rizikingai valiūkiško, žaismingo, žaidžiančio, provokuojančio ir jo didenybę likimą. Mūsų kūrėjams, iki šešiasdešimtmečių ir dar kiek jaunesnių, daugiausia gyvybės gavusiems iš kaimo, Regina kelia neatsakomą klausimą – kaip žmogus išauga, kaip iš pamiškių (Šašaičiai pamiškės kaimas, išnykstantis), iš ramunėmis vasarą nužystančių palaukių, iš gyvenimo, kuriame nebuvo ir nėra jokio meno, išauga žmogaus dvasia, iškyla iki didelių scenų, iki didelės meninės meistrystės, iki meno profesorystės.

Atsigręžkime, nusikelkime į Šašaičius. Reginai penkiolika ar šešiolika – ji jau perimta muzikos, ji visa širdimi plėšia to laiko dainas ir dainuškas. Ji įžymi savo kolūkyje, ji atstovauja saviveiklininkams rajone ir yra apdovanojama. Ji grįžta su tėvu atviru sunkvežimiu naktį, žvaigždės, vėjas (kas bežino, ką reiškia važiuoti atviru sunkvežimiu naktį), tėvas apsupa pečius ir sako: tu apkeliausi pasaulį, tu daug pamatysi, tu gyvensi gražiai... Ir tėvo žodžiams lemta išsipildyti. Bet Reginai liks svarbiausia ne tai, kad išsipildys, o tėvas, kad jis taip pasakė. Kad birželio naktimis ilgai vaikščiodavo po kiemą – ar nebeldžia kartais kas į dukters langą. Šventas yra tėvų rūpestis dėl savo jaunų ir pašėlusių dukterų gyvenimo. Ir motina, kuri, kaip ištarė mažytė mylima krikšto dukra, buvo gražuolių gražuolė; tai, išvertus į Reginos kalbą, reikštų – tokia mylinti, kad ir pati mylimų mylimiausia. Su šviesa virš galvos, su aura, kurios atspindys palytėjo ir dukterį.

Jei kas nors yra šioje žemėje nepraeinamai gražaus, tai pirmiausia motinos ir dukters ryšys, tas metafizinis pasikartojimas, tas moteriškos patirties pertekėjimas, tas perėmimas – iš rankų į rankas, iš širdies į širdį. Literatūra liudija šį ryšį kaip dvasios turtą. Žemaitė pradėjo savo autobiografiją nuo motinos, Šatrijos Ragana sukūrė poetinę motinystės ir dukterystės simboliką. Regina Maciūtė šį ryšį transformavo į prasmingą mokytojystę; gražu mokyti dainuoti iš meilės ir jos pačiai sulaukti.

Šatrijos Ragana Reginos gyvenimo dabartyje užima išskirtinę vietą – dėl atitikimų, kurie susidaro tarp jų gyvenimų, dėl įsipareigojimų, kuriuos ji, kaip bendrijos pirmininkė, prisiėmė ir įvykdė. Jei ne Reginos atkaklumas, Židikų koplyčia nebūtų buvusi sutvarkyta. Parašiau greta Ragana ir Regina, pamačiau įdomų garsinį sąskambį, ne etimologinį, tiesiog garsinį, poetinį, metaforinį. Kai esame sujungti ir to, ko nežinome, mus jungia ir tai, kas skiria.

Šatrijos Ragana yra poetinio žemaitiškojo sielovaizdžio pradininkė. Ji nubrėžė pirmąsias poetinės sielos tapatybės linijas, iškylančias iš gamtos, iš žemės, dangaus, debesų, spalvų, alėjų, tėvų ir prosenių mums pasodintų sodnų, iš lieptų, mums nutiestų per mūsų upes. Ir per mūsų debesis.

Vytautas Mačernis įtvirtino, savaip perrašydamas Daukantą, Valančių, savo senolę, sėdinčią po balta žydinčia obelim. Tie, su kuriais Regina galėjo susitikti, jei pėsčia Žemaičių plentu būtų ėjusi iš Šašaičių į Vilnių, savo gyvenimo ir savo kūrybos miestą, pridėjo savo bruožų: Marcelijus Martinaitis, Birutė Baltrušaitytė, mylėjusi upes gražiais moteriškais vardais (Jūrą, Šuniją, Miniją), Juozas Aputis, parašęs apsakymą „Vieniša sodyba“ ir taip jį užbaigęs: „Kai, važiuodamas plentu, pamatė pirmą pasitaikiusį kelią į vienišą sodybą, sustojęs ilgai žiūrėjo į sužydusias pienes, kurių galvose dūgzdamos spurdėjo bitės. Jau ketino prisiskinti pienių žiedų ir užeiti į tą sodybą, bet neprisiskynė. Stovėjo pakelėj, žvelgdamas į tokį graudžiai pažįstamą ir niekad nematytą kiemą.“

Sielovaizdis – mūsų patirties ekranas, kuriame atsispindi upės ir maži upeliukai, akmenys ir debesys, nuslenka išnykdamas šiltas karvės šešėlis iš pienėmis nužydusios birželio nakties. Sielovaizdis, nieko bendra neturįs su mūsų jubiliejais, vardais, šlove. Tik su mumis, su mūsų patirtimi, kurioje mums viskas graudžiai pažįstama, net jei niekad nematyta. Taip aukšta, kad skamba lyg muzika, kurią girdime ir negirdėdami.

Žmogaus balsas – tobuliausias muzikos instrumentas. Vienintelis instrumentas, tiesiogiai persmelktas patirties, likimo, paties gyvenimo muzikos. Lyg gervės kaklas – o, kaip girdimos gervės žemaičių pelkėse! Balsas lyg ilgas gervės kaklas – pasilenkia ir geria tiesiai – iš džiaugsmo ir skausmo, vilties ir nevilties. Geria ir neatsigeria. Kuo daugiau geria, tuo labiau trokšta.

Mūsų kartoj, Žemaitijoj, vienas pačių mylimiausių vardų buvo Regina. Nežinau, kodėl sunkiu, tamsiu pokariu mūsų mamoms, mūsų kaimiečiams tėvams reikėjo to karališko vardo. Nusiklausydavo vieni iš kitų, lyg pasiskolindavo.

Bet kartais tas vardas būdavo ir atspėjamas – tu apkeliausi pasaulį, tu daug pamatysi, tu mylėsi, tu gyvensi gražiai...

Tu dainuosi, ir bus akimirkų, kai dvasia švytės karališkai: Beethoveno IX simfonijoje, Mozarto Requiem“, Händelio „Mesijuje“, Haydno „Pasaulio sutvėrime“, Broniaus Kutavičiaus „Paskutinėse pagonių apeigose“ ar Onutės Narbutaitės „Skiautinyje mano miestui“...

Lietuvoje ir pasaulyje.