Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
• BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
• Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
• TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
 Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

PROZA

PONIOS

Jolanta Sereikaitė

[skaityti komentarus]

Parudusiais krašteliais rožynų žvilgesys, tarsi koks nematytų, dulsvų veidrodžių perštėjimas lysvėse už didžiulio stiklo, kur jos visos susirinko į patį erdviausią holą, išvengusį kaitros, vėsų, kurio kampe stovi lakuotas, juodas pianinas ir apvalus stalelis, keletas pseudoampyro stiliaus kėdžių, o ant grindų patiestas gelsvas, vienspalvis, šiurkštus kilimas, tarsi kokie ežero meldai siurbiantis į savo gelmes smulkiausius šapelius. Tiesą sakant, joms tai nė motais, tos senos, jaunystės laikų draugės sumanė sykį leisti sau prisiminti buvusį paikumą, surengti malonų savaitgalį, palikus niurzglius vyrus ir egoistus vaikus vienus plūduriuoti kvailame, sulipdytame iš reikalavimų joms plauste. Viena jų, Salomėja, pakvietė bičiules į savo sesers sodybą atokiame, bet jaukiame užkampyje, pasiūliusi kiekvienai atsivežti vyno, maisto, daržovių ir saldumynų, žinoma priminė neužmiršti maudymosi kostiumėlių, senų albumų su sidabrinėm nuotraukom, juk pats karštis, o joms vyriškos kompanijos nereikia, tik atsiriboti nuo visų, buities ir pabūti su savo geriausių dienų inkliuzais. Susėdusios prie apvalaus stalo, jos tą bandys daryti, nors prieš tai draugės šiek tiek apsipyko dėl kambarių, nes jautrioji Rasa bijojo gyventi pirmame aukšte, sakė esą ją gąsdina sustingę, juodi nakties šešėliai ir bet koks krebždesys, o Viktorija nepageidavo šalimais miegoti ko nors kito, jautėsi per daug išvargusi po skyrybų su vyru. Kambarių nebuvo daug: tik trys, kai kurioms iš jų teko susitaikyti su kaimynyste arba apsinakvoti aukštai palėpėje, beje įnoringų moterų tokia aplinkybė nedžiugino: ten driekėsi storas dulkių sluoksnis, voratinklių draiskalai, pustuštės spintelės su laikraščių gniužulais ir senomis, sulaužytomis plokštelėmis, lagaminai, prigrūsti nežinia kokio šlamšto, sąsiuviniai ir drabužiai, seni flomasteriai bei surištų virvėmis žurnalų šūsnys.

Rasa tamsia kaštonine spalva nusidažiusi žilus plaukus, buvusi gražuolė, gerokai pastorėjusi, bet neatsisakiusi besaikio įpročio raudonai lakuotis nagus ir nešioti ilgus, plazdenančius šalius, nuolat rūkė, sakė, kad nuo to laiko, kai jos storulis susidėjo su ta peroksidine perekšle iš gretimo namo, – cigaretės jai vienintelis likęs malonumas. „Bet vyras nenori skirtis“ – kimiai aikčiojo ji, tempianti savo didelį lagaminą į antrą aukštą, tik jai vyrelio išsišokimai taip atsibodę, o dar jo trynimasis naktimis į pašonę. „Nebejaučiu jokio jam potraukio, nebenoriu mylėtis“, – skundėsi ji Viktorijai, plokščiai it lenta, aukštai, plačiais, atsikišusiais žandikauliais, madingai išsikarpiusiai plaukus, vis spaudinėjančiai sidabrinės spalvos mobilų telefoną ir atsakinėjančiai į vienintelio sūnaus žinutes. Viktorija išsiskyrė pernai, beje jos santuoka visuomet buvo kažkokia dirbtinė. Jos vyras pasirodė esąs slaptas gėjus, jis minkydavosi su gležnais, jaunais vyrukais, užsirakinęs viršutinio namo aukšto kambaryje, o jai nuolat sakydavo daug dirbąs papildomai su bendradarbiais, esą nuvargęs, kol kartą jų sūnus neužtikęs plačioje sofoje apsvaigusio savo tėvelio ir kažkokio spuoguoto jaunuolio. Skandalų nebuvo, Viktorijai nereikėjo rautis plaukų, vyras nesiteisino, sutiko skirtis ir pasidalinti namą, kol kas jie tebeieško jam pirkėjo, tik stengiasi vienas kitam akyse nesimaišyti.

Jos dūsdamos lipo į viršų: ką gi, padėjėjų nebuvo, o sesers Jolitos vyras užsilaikęs darbe. Viktorija, niekuomet nebujojusi grožiu, dabar priminė nušlifuotą, įnoringą miestietę, tapusi buhaltere, ji pasikeitė, išnyko kažkada prieš trisdešimt metų egzistavęs kuklumas, plona arklio uodega ir klostytas, pusilgis sijonas. Dabar ji sėdėjo įžūliai susikėlusi kojas ant židinio atbrailos, gurkšnodama vyną niro į neregimą prisiminimų fluidą, tokių, kokių nebuvo, kokie galėjo tik tarpti jos pačios vaizduotėje. Juk ši Viktorija niekuomet nešoko ir nelakstė patamsiais susikabinusi su Rasos pirmąją meile, neskundė jos mamai, kai toji gavo trejetą iš lietuvių kalbos. Taip elgėsi kita, Salomėja, kažkada garsėjusi kaip valiūkiška, nepraustaburnė kumelė, tiesa, praėjus daug metų Rasa jai atleido, jos netgi tapo sentimentaliomis draugėmis, gurkšnojančiomis liepų arbatą ir apkalbančiomis kitus.

Stebėdama tarsi vikšrais aplipusius pušų kamienus, kylančius pro stiklinį, didžiulį, siekiantį grindis salono langą, Viktorija tikriausiai pagalvojo, kad išties šis namas neturi jokių ribų, o jo vidus harmoningai pereina į išorę. Galbūt kažkas panašaus egzistavo ir Rasos sąmonės paribiuose, seklios, gleivėtos, pilnos keistų sapnų, baugščios. Dėl to ji galinti miegoti tik antrame aukšte, nes dar koks nors beprotis bandys belstis į langus ir tarsi vaikystėje prasegęs kelnes brūžins savo suglebusį įnagį į stiklą, o ji kaip išprotėjusi pradės klykti. Bet, šioji Rasa, pamaiviškai čiulbanti, niekuomet nebuvo Viktorijos draugė, keista, ji tarsi išliko it kokia plyta senoje sienoje, tvirta, nepajudinama: laikas suklijuoja mūsų egzistencijos šipulius savaip. Jis tarsi išbando mūsų pačių pakantumą ir šalimais išlieka ši juokingai besirengianti, nukvakusi klasės primadona, kurios vyras smaginasi su girtuokle. Viktorija pažvelgia į savo išpuoselėtas, nuogas kojas, įtrintas kremu, dailias, depiliuotas tarsi marmurinės kolonos, rudas ir palygina su suskirdusiais, raudonai nulakuotais Rasos nagais. Tačiau ši pasipūtėlė dabar pusėtina draugė, maišo sidabrinį arbatos puodelį ir skaito kažkokią storą ezoterinę knygą apie katarus, Siono broliją ir juodąsias madonas. Rasa pakelia aptukusį, šamanišką veidą su nutįsusiose ausų kremzlėse virpančiais sietyno formos su įmontuotais mėlynais akmenukais auskarais, nužvelgia Viktoriją rudomis, giliomis it agatas akimis ir pasiūlo nueiti nusimaudyti, savaime suprantama, ne tik jai, bet ir Salomėjai su Undine. Tarsi rudą atspalvį įgyti trokštančios ikonos, jos bandys pasičiupti visą bronzinį apkaustų žvilgesį, retus, medaus spalvos spindulius, byrančius iš vakarop besileidžiančios saulės.

Salomėja stebi savo drauges lyg tapusi pasaulio traukos centru, šviesuliu, stulpu, ant kurio laikosi visų jų bendravimo smagračiai, ir ramiai išmaukia vyno taurę iki dugno, užsikasdama plėšomo sūrio draiskana. O tylioji Undinė sėdi ir kažką mąsto; ji iki šiol neištekėjusi, smulkaus sudėjimo, švelnutė it kačiukas, apsirengusi ilga, marga, savo pačios nerta vašeliu suknele, užsikabinusi medinius karolius. Mokyklos laikais ji priminė trapią svajotoją, bet jos viltys išsitrynė, nugeibo, o dabar ji – tik tylus, susiraukšlėjęs karamelinis kaštonas, romiai įnykęs į moterišką žurnalą. Salomėja tuo tarpu sugebėjo ištekėti už trečio vyro, nes tie du pirmieji buvo depresyvūs, girtuokliai menininkai, o dabartinis – taupus niurgzlys, matematikos mokytojas, nešiojantis storus akinius. Tik ji abejoja, ar vyrų buvimas jos gyvenime – geismo padarinys, gal tik keistas, nenuspėjamas jausmingumas, kurio ji negali patenkinti ir gyventi viena kaip toji Undinė, panirusi į vidinių išgyvenimų įsčias, tarsi dar neišsiritęs paukščiukas, sklaidanti spalvotus lapus su juose įkalintais kompiuterio nušlifuotais raudonskruosčių gražuolių veidais. Undinė – mažas, lepus moliuskas, užvertas įsmigusioje į smėlį perlamutrinėje kriauklėje. Niekas nenorėjo to moliusko išvaduoti, niekam jis netrukdė, bet ir nekėlė jokių apkalbų, jokio susižavėjimo. Štai Rasa – buvusi Salomėjos priešininkė, dabar virtusi kone ekstrasense, įkvepiančia praną ir medituojančia prie smilkalų. Salomėja stebi, kaip toji atsikelia nuo sofos, persimeta šalį ir lėtai, linguodama klubais, įsispyrusi sintetiniais akmenėliais nusagstytas basutes, nušlepsi prie veidrodžio, paskui žvilgteli į save, pavalo pirštais po akimis nutrupėjusį tušą ir toliau keliauja it kokia aptingusi katė, tykanti ne grobio, bet akimirkų, galinti viską sušlamšti ir išgerti, lyg būtų besotė rajūnė. O ir jos šlaunys po drabužiais išvagotos strijų, pilvas – sudribęs tarsi kokia grybo kepurėlė, tik tie blizgučiai, skambaliukai, smilkalai ją paverčia mažiau kūniška, perregima. Tačiau nieko nėra bjauresnio ir saldesnio nei praeitis, tiesa, ji tarsi debesis keičia savo formą, ji išties neturi vienintelio pavidalo, ji virsta vis kažkuo kitu kas akimirką, tokia pačia praeitis išlieka tik jų nuotraukose. Gali būti, kad ne Salomėja suviliojo Rasos vaikiną, o atvirkščiai: ji pamena, kaip toji Rasa, didžiausia klasės pamaiva, mėgusi suktis kaštoninius, rausvus plaukus, vis stebėdavo Edvardą, patį gražiausią klasės vaikiną, juodaplaukį, aukštą, tarsi kokį Aleną Deloną, įsibrovusį į jų pasaulį iš spalvotais spuogeliais virpančio kino teatro ekrano. Kai Salomėja stovėjo šokių salės kampe, nedrįstanti prieiti, laukianti, kol jo žvilgsnis užklius už jos liauno, išstypusio kūno, išskleidusi ilgus plaukus žybčiojo kaip koks išriedėjęs iš akutės brangakmenis, tačiau berods jis jos nepastebėjo, nors kiti vyrukai gviešėsi jos žvilgsnio, jos plaukų, jos trumpo sijono, aptemptos krampleninės bliuzelės, jos kiaurų dantų, mėlynių ant šlaunies, subraižytų dilgėlių kojų, jos nukleiptų lakinių batelių, visko, ką ji tuomet turėjo ir ko nebeturi dabar. Jai išėjus į aikštelę pašokti su kitu, tokiu kresnu, storos pasmakrės, šiurkščių, trumpų plaukų, salės glūdomoje sublyksėjo sidabriniai Rasos smeigtukai, jos standžios garbanos krito ant pečių, rodės ji apsivijo Edvardą rankomis, o Salomėja pajuto, kaip tvinksi iš pykčio jos gyslos, kaip sproginėja arterijos, tinsta kojos, kol Edvardas laiko Rasą apkabinęs per liemenį, spaudžia suprakaitavusiom rankom, o visų žvilgsniai įsirėžią į jų pilku luitu salės prietemoje virstantį kūnų junginį ir viskas tampa apanglėjusia miško proskyna. Kukliai suglaudusi kojas Undinė, trumpais tamsiais plaukais, prietemoje mėlynuojančiu veidu, kaip koks rąstgalys, abejingu, o gal suakmenėjusiu iš baimės, įsitempusi spokso: juk ji vienintelė niekuomet nebūdavo kviečiama į šokių aikštelę, vargiai ir dabar beturinti meilužių.

Bet Rasa pasakytų kitaip, imtų aiškinti mačiusi Salomėją besibučiuojančią su Edvardu pakrūmėje prie upės, suvirtusius, apsikabinusius, nusmaukta petnešėlė, jis prispaudęs savo delną prie jos krūtinės, glostantis it minkštą tešlą, maigantis, paskui palinkstąs prie jos veido. Kas jau kas, bet Rasa sako regėjusį ne miražą, o patį tikriausią tikrovės atspindį, tai kas tuomet vyko? Kuri iš jų nemelavo? Ar dabar lėtai, rafinuotai Viktorijai kortas dėliojanti Rasa, po kurios žaliais išdažytais vokais tyvuliuoja mieguistos katės akys, o gal Viktorija turėtų paaiškinti, kaip ji viską įsivaizdavo? Toji pavyzdingai kremtanti knygas mokinė niekuomet nevaikščiojo į šokius ir vėliau susigavo keistą vyrą. Viktorija, priešingai nei įklimpusi į ilgą megztos suknelės lizdą Undinė, nesikankino ramstydama pasienius, o laukė savo valandos. Ji visuomet jos lauks, juk ir dabar palinkusi prie plačiai išskleistų taro kortų klausia, kada pagaliau parduos namą? Metafizika jos nedomina, o Rasa persisunkusi ja it amfora, apsėsta reikšmių priplėkusios vaizduotės. Tačiau Viktorija – tik paviršinio sluoksnio tyrinėtoja, kuriai terūpi kada ir kas. Ir nesvarbu, kas tuomet ten vyko tarp Salomėjos ir Rasos, jai tai nesvarbu, ji tik nori išsisukti iš betikslės laukimo būsenos. Rasa raudonai nulakuotais nagų pirštais, su rievėm ant sąnarių, susiliejusiom su masyviais, plačiais sidabro žiedais, atverčia juokdario kortą, kurioje vaizduojamas jaunuolis, žengiantis virš bedugnės, ir siūlo pasikliauti atsitiktiniais dalykais. Kokiais? Juk Viktorijai maudžia paširdžius, jos masyvios, skulptūriškos lūpos tarsi norėtų prieštarauti, bet tyli, laukia įdėmiai iškrentant iš šios karnavališkai atrodančios Sibilės burnos susirangiusio liežuvio angies dar vieno žodžio. Bet tykštelėjęs iš vyno taurės lašas nučiuožia staltiese žemyn ir vėliau įsigeria į lininį šlaitą, kažkas sudrumsčia jų sėdėjimą, dilimą senose istorijose, kurios niekaip nenori baigtis ir vystosi, rangosi toliau, o tarsi šviesos blyksnis tarpduryje išnyra dvi žmogystos: aptempta, violetine trikotažine suknele apsirengusios Jolitos torsas ir jos vyro, sustojusio viduryje kambario. Plačiai išsišiepęs, kresnas, plačiai išsižergęs kaip Minotauras, laikantis rankoje medaus atspalvio konjako butelį, nužvelgęs šią perkaitusių deivių grupę it koks vienišius, šiek tiek susenęs, bet dar energingas, tapęs vienos įmonės vadovu, kaip sakoma gerokai nustebinęs Salomėją, ne, gal Rasą, gal Viktoriją ar Undinę, visas jas. Jis – tas nevykėlis, tuomet paliktas stypsoti vidurį salės, kai Salomėja išlėkė, pamačiusi glaudžiai sulipusius Edvardą ir Rasą. Paskui niekas nevyko pagal planą, po kažkiek laiko jis atsitiktinai susitiko jaunesnę Salomėjos seserį, vienoje stotelėje ją pavėžėjo iki namų, paskui viskas taip susipainiojo, ir jie visi nebeprisiminė, kas nuo ko prasidėjo.

O dabar? Ar tai svarbu, jie susėda prie vieno didelio stalo, o jis pradeda ponioms pilstyti į taureles rusvai gelsvą konjaką. Penkios deivės spokso į vienintelę savo auką.

 

Skaitytojų vertinimai


36065. NN2007-03-19 11:05
Gal geriau apie tai tik su draugėmis prie kavos paplepėti...

36072. da2007-03-19 13:11
Nieko nesuprantu kas cia vyksta.

36079. niurna2007-03-19 15:26
labai jau daug akmenėlių, kažkodėl rudų agatų ir rudo marmuro. Nežinau kokį nykų gyvenimą reikia nugyvent, kad į kažkokį vyrioką grobuoniškai žiūrėtum. Kažkoks meilės serialo namų šeimininkėm kastingas.

36175. rudra2007-03-21 10:15
Kažin, ar ir popieriniame šitiek grubių klaidų? Atrodo, redaktoriaus neprisiliesta: "stypsoti vidurį salės", "visų žvilgsniai įsirėžią" ir kt. Šleikštokas rašinėlis. Prakaituota nemažai, rezultatas - mizeris.

36177. to rudra2007-03-21 10:58
Taip visą gyvenimą ir būsi apgailėtina pėdantė - kadaise griežtų ir mokytojų suluošinta.

36178. to rudra2007-03-21 10:59
Taip visą gyvenimą ir būsi apgailėtina pėdantė - kadaise griežtų tėvų ir mokytojų suluošinta.

36180. domas :-) 2007-03-21 11:23
Yra gerų, talentingai parašytų vietų kaip pvz: "... nuolat rūkė, sakė, kad nuo to laiko, kai jos storulis susidėjo su ta peroksidine perekšle iš gretimo namo, – cigaretės jai vienintelis likęs malonumas. „Bet vyras nenori skirtis“ – kimiai aikčiojo ji, tempianti savo didelį lagaminą į antrą aukštą, tik jai vyrelio išsišokimai taip atsibodę, o dar jo trynimasis naktimis į pašonę. „Nebejaučiu jokio jam potraukio, nebenoriu mylėtis“, – skundėsi ji Viktorijai, plokščiai it lenta, aukštai, plačiais, atsikišusiais žandikauliais." Bet... Jei Ivanauskaitė būtų baigusi filologyną, ji niekad nebūtų parašiusi populiarių, daugelio skaitomų romanų. Filogynas arba jo įtaka prozininką suluošina, sunaikina jo spontaniškumą, autentiškumą. Blogiausia, kai literatas jau nuo "įtakos" palūžęs ir rašo "literatūrinius" sakinius galvodamas, KAIP PRIDERA juos rašyti - pagal filologyno vertinamas TAISYKLES. Taip jis kartoja tai, kas jau parašyta - kartoja išoriškai gražius, bet žmonėms mažai ką pasakančius tekstus, todėl žmonės lieka abejingi. Kaip pvz: V.Papievis, mokėjęs rašyti kaip B.Radzevičius, bet nekieno neskaitomas, ir begalė pavyzdžių. Jolanta, berods, tu nebaigei filologyno, tad dar ne viskas prarasta... Tik reikia padaryti išvadas kad ir iš dabartinių gan abejingų reakcijų, nes ir didelis kūrinys (knyga) sulauks panašių reakcijų. Sėkmės.

36190. Ugnė :-( 2007-03-21 15:16
Nuoboduuu... Ir kokiu tikslu tokisu rašinius rašyti? Kam jie įdomūs? Nors atskirų, neblogų vietų ir yra, bet visuma... brr

36197. Ragana Kornelija 2007-03-21 19:14
šūdas šūdžiausias.

36201. rudra > to rudra2007-03-21 20:24
Ką reiškia "pėdantė"?

36205. nutrūkus 2007-03-21 21:17
pėdantė, man rodos, ta, kurios pėdos gražios - gražiakoje tave pavadino:)

36213. krankt domui2007-03-22 03:47
Sis gabaliukas tai silpnokas, nors visada esu nusiteikusi geranoriskai. Bet man patiko tavo pastabos aplamai ir pastebejimai apie Jurgos kuryba.

36214. dviguba pėdantė > nutrūkusiai2007-03-22 07:26
Gerai tu čia sumetei.

Štai atpėdina pėdantė,
akmenėlį nešas anty,
nes kažkas paleido antį,
kad jinai tikra pedantė.

Taip gimsta poezija. Su proza kebliau.

36269. extra2007-03-23 15:29
Rodos, niekas nevyksta, bet veiksmas rutuliojasi kaip kine.

49737. Lori Pyrst :-) 2008-11-21 13:46
Jei kam ir nepatiko, tai neman. kritikuojama tai tryda. bet vistiek gera. tokia ponių laimė ir yra. kaip kompozicija. http://pyrst.lt

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:06 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba