APIE EVALDĄ JANSĄ

Daugelis Evaldo Janso kūrinių šokiruoja žiūrovus ir suteikia peno ne tik apmąstymams, bet ir įvairioms paskaloms. Po kai kurių jo projektų turi ką rašyti ir bulvarinių laikraščių žurnalistai. Kanapių auginimas („Scenos ir užkulisiai“) ŠMC moterų tualete, parodoje „Egzotika“, ėriuko aukojimas performansų festivalyje „Dimensija1“ (tiesa, tą aukojimą sutrukdė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir policijos pareigūnai), performansas „Savo sultyse“, kurio metu E. Jansas paėmė iš venos ir pats sau į raumenis susileido savo kraują, ir kiti veiksmai visuomenės akyse daro šį menininką savotišku meno chuliganu, griaunančiu įvairiausius tabu ir nusistovėjusias elgesio normas meno pasaulyje.

Pats menininkas sako, kad nieko nesiekia šokiruoti, o tiesiog klausia savęs, ar jis yra lyg koks holivudinis tipažas, turintis daug galimybių reikštis, ar visuomenės piramidės apačioje ir tik bando iš jos ištrūkti, panaudodamas savo energiją.

Kritikai, kalbėdami apie E. Janso kūrybą, akcentuoja menininko dėmesį mus supančiai kasdienybei, ypač tai jos daliai, kurios nesinori matyti. Ta kasdienybė yra pagrindinė E. Janso kūrybinė medžiaga, tačiau polinkis ne tik stebėti ir rodyti, bet ir pačiam toje tampančioje meno kūriniais tikrovėje dalyvauti išskiria jį iš kitų šiuolaikinį lietuvių meną reprezentuojančių autorių.

Pirmąkart susidūręs su šio menininko kūryba pagalvojau, kad taip E. Jansas prabyla ne tik apie socialines permainas, gero gyvenimo paraštėse likusius žmones bei visuomenės požiūrį į juos, bet ir apie paties menininko statusą ir vaidmenį šių dienų pasaulyje, o jo kūrybą galima interpretuoti tiek kaip socialinės tikrovės refleksiją, tiek kaip savotišką meno narcisizmo ir susireikšminimo kritiką, menininko ir meno, kaip stabo, nuvainikavimą. Niekas to stabo Lietuvoje nenuvainikuoja taip radikaliai ir negailestingai, kaip E. Jansas.

Pats menininkas apie tai sako, kad „mes, menininkai, gyvendami demokratinėje valstybėje, pradedame manyti, kad esame über alles, bet tenka kapituliuoti, kai susiduri su paprastu žmogumi“. Po tokio susidūrimo 2004 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre teko nutraukti E. Janso videofilmo „Velykos“ rodymą, nes to pareikalavo filmą pamatę menininko kaimynų giminaičiai. „Velykų“ turinį sudarė nufilmuotas pobūvis, kurio herojai tie patys kaimynai ir jų giminės. Nors menininkas buvo gavęs leidimą filmuoti ir įspėjęs, kad filmas bus viešai rodomas, pamatę filmą, kaimynai pareikalavo nutraukti jo demonstravimą. Pačiam E. Jansui nepriimtinas tabu laužytojo ir meno chuligano įvaizdis.

Savo darbuose menininkas nevengia fragmentiškumo, brutalių, neišbaigtų formų, ant radikalumo ribos balansuojančio požiūrio. E. Janso darbai (daugiausia video) yra eksponuoti Estijoje, Šveicarijoje, Venesueloje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje ir kitose šalyse.

Dalis jo kūrinių, logiškai ir prasmingai atrodančių visos menininko kūrybos kontekste, gali būti sunkiai suprantami nežinant visos E. Janso kūrybinės biografijos. Toks yra ir šis menininko tekstas, kurį pateikiame spausdiname šalia.

Stasys Katauskas