Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
• BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
• Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
 Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
• TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

TEATRAS

NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ

Iš teatrologės laiškų žiūrovams

Audronė Girdzijauskaitė

[skaityti komentarus]

Per pastaruosius du mėnesius teko daug žiūrėti Lietuvos dramos, muzikinių ir lėlių teatrų spektaklių. Gerų, profesionalių, įspūdingų spektaklių – mažuma. Jau minėjau, kad pusiau profesionalių municipalinių teatrų pridygo kaip grybų po lietaus. Juose dominuoja spektakliai, kurių režisieriai, o paskui jau ir visi kiti kūrėjai nesugeba išplėtoti nuoseklaus, logiško sumanymo, daro profesionalias klaidas. Tiesa, neseniai „7 meno dienų“ puslapyje Audronis Liuga man replikavo šia tema; atseit aš be reikalo priekaištavusi teatrui dėl meninio lygio nuosmukio, nes teatrai rodo tai, ką mėgsta, ką gerai suvirškina publika. Bet norėčiau pasiginčyti: juk yra ir labai reiklios, išsilavinusios publikos, ir teatrų, kurie pakelia kartelę aukščiau nei žemiausio ar vidutinio lygio žiūrovo poreikiai. Pagaliau teatras turėtų kviesti, vesti, kelti žiūrovą, o ne vilktis jam iš paskos.

Savo kelionių įspūdžius pradėsiu nuo lėlių teatrų. Vilniaus „Lėlės“ spektakliai nuteikė neblogai, nors ir čia būta keistų dalykų. Augustino Griciaus „Daktaras Dolitlis“ pagal Hugh’ą Loftingą visą linksmai nusiteikusių žiūrovų salę privertė „žaisti“ drauge su šauniais aktoriais ir jų vaidinamais žvėreliais, karštai replikuoti jiems ir komentuoti įvykius. Tai jau didžiulis teatro laimėjimas! Ir nors man nelabai patiko skurdokas scenovaizdis su atversta knyga ar pernelyg realistiškai skuduriški lėlių-žvėrelių pavidalai, jų kostiumai ir kaukės (kai krokodilas – žalias, arklys – rudas, o pudelis – baltas ir t.t.), viską viską dailininkei Aušrai Bagočiūnaitei-Paukštienei atleidau pasižiūrėjus jos drauge su režisiere Nijole Indriūnaite sukurtas „Baltas pasakas“ H.Ch. Anderseno „Eglutės“ ir kitais motyvais. Neturintis Lietuvoje tvirtesnių tradicijų šešėlių teatras jaukioje mažojoje „Lėlės“ saliukėje man ir visiems tądien žiūrėjusiems spektaklį pasirodė tobulas: objektų proporcijos, siluetų grakštumas, apšvietimas, kalbos skaidrumas ir lyrinė tonacija (išvengta sentimentalumo!), judesių ritmai ir vaizdo kaita bei subtilus aktorių Almos Grybauskaitės ir Elvyros Piškinaitės vaidybos stilius jaudino iki ašarų. (Prisiminiau piktą maždaug prieš metus pasirodžiusią lėlininko Petro Mendeikos kritiką „Baltų pasakų“ adresu ir pagalvojau: ar ne iš pavydo?) Tokį vaidinimą galima rodyti visiems ir visur.

Panevėžio lėlių vežimo teatre žiūrėjome du spektaklius. Šio teatro nepažįstu, bet visuomet nujaučiau, kad jį sukūrė ne savo talentu ir sugebėjimais, o alkūnėmis prasimušęs žmogus, žmogus, kuriam sekasi apdumti akis naivuoliams...

Krislas aky. Vidudienį žiūrėtus „Stebuklingus batelius“ kūrė jau gražiuoju minėtos viešnios – vilnietės Nijolė Indriūnaitė ir Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, panaudodamos paprastą vaikų žaidimo principą: aktoriaus ranka kilnojamos ir tarsi šachmatų figūros stumdomos mažytės barokinės lėlytės miniatiūrinėje medinio teatrėlio scenoje tiko sutrumpintos, mažiesiems adaptuotos N.Indriūnaitės pjesės pastatymui. Čia viskas būtų buvę gerai, jeigu ne prologe pasirodę ir vėliau su lėlėmis vaidinę teatrališkai kostiumuoti aktoriai, kurie nesiteikė nei nusigrimuoti, nei sukurti šukuosenų, o paliko mums atvirus, pilkus, kasdieniškus veidus. Tai lyg krislas aky. O ir vaidino šiurkštokai, neatsižvelgdami į kuriamo lėlių pasaulio stilių. Profesionalas neleistų sau tokių dalykų. Profesionalui teatre privalu ir muzikalumas, ir skonis, ir sąmoningas, atsitiktinumų vengiąs veikimas.

Šokas. Popietė. Sėdim žiūrovų salėje ir laukiam teatro vadovo režisieriaus Antano Markuckio spektaklio – Elenos Mezginaitės pasakos „Sidabrinis mėnulio šuo“ – pradžios. Blausiai apšviestoje salėje pasirodo nevalyvai apsirengusi moteris su plastikiniu maišu „Maxima“ ar „Iki“. Ji čia renka tuščius butelius. Ir jų nemažai randa! Nusiūbuoja iki scenos, ten irgi sėkmingai ieško taros už kulisų, scenoje. Prasideda vaidinimas... Veiksmas vyksta sąvartyne, kurį linksmai dainuodami „suorganizuoja“ aktoriai – personažai. Grubūs pokalbiai, gatvinės intonacijos, tipiški benamių kivirčai. Pasirodo baltas šunelis (lėlė) viena užmerkta akim; kaip paaiškėja – žmonių suluošintas, viena akim aklas. Čia jį vėl skriaudžia varnai ir žmonės. Šuo dingsta. Paskui – moters, rinkusios butelius, „meilės“ scena su senu „bomžu“. Mane ima pykinti. Netrukus pasirodo dar vienas šunelis, regis, ano, dingusio, vaikas; čia jį purto, daužo, spardo įširdę benamiai, kol pribaigia. Bet neliūdėkit: iš viršaus nuleidžiamas jau trečias, dar mažesnis šunytis su baltais angelo sparnais; jis, už kančias nusipelnęs dangaus karalystę, lėtai keliamas aukštyn, ant jo beriamas tuminiškai gražus baltas sniegas, ratu sustoję „bomžai“ dainuoja dangišką lopšinę...

Mane ištiko šokas nuo bjaurasties ir absurdo, kuris kiaurai persmelkė visą spektaklį – jo „apie ką“ ir jo „kaip“.

Nesu skaičiusi poetės E.Mezginaitės pjesės, tad nežinau, kas ir kaip ten parašyta. Teko girdėti nuomonę, kad dabartinis teatras vaikams turi rodyti viską, kas mus supa, be pagražinimų. Esą vaikai ir taip viską mato... Na taip, juk ir Jonas Biliūnas parašė „Kliudžiau“... Tačiau Markuckis – ne Biliūnas.

„Kelionė į nakties pakraštį“ – rodos, taip lietuviškai skamba dar jaunystėje purviname GITIS bendrabutyje skaityto Celine’o romano pavadinimas... O mes keliaujame į Lietuvos pakraštį – į Klaipėdos lėlių teatrą (užsimezgusį Klaipėdos universitete ir neseniai išsikovojusį profesionalaus statusą) žiūrėti spektaklio „Indai“. Teatras reikalavo dėmesio, ir Aukso kryžių komisija ryte sėdo į tam skirtą autobusiuką, o 14 valandą, perėjusi nykius Žvejų rūmų triumus – koridorius, jau sėdėjo saliukėje drauge su vaikais, atėjusiais žiūrėti vaidinimo. Pavadinimas nereiškė nieko kita – mums tikrai rodė vaidinančius puodukus, puodus, arbatinukus, šiukšliadėžes... Dar jaunystėje sužinojau, kad kiekvienas daiktas ar paprasčiausia lazda lėlių scenoje gali tapti personažu, jeigu tą daiktą animuoja, kitaip tariant, suteikia jam sielą, padaro „gyvą“ talentingas aktorius – įkvėpėjas, animatorius. Beje, ir daiktas turi būti jautriai parinktas. Matytame vaidinime, deja, nė vienas daiktas neperžengė pirminės savo paskirties ribų, personažu netapo. Maža to, į šiurkštų buitinį vaidinimą įvelti bibliniai Marijos ir Kristaus gyvenimo epizodai skambėjo kaip kvailos parodijos, nes aktorius netyčiom vartė indus – personažus, o nudegęs pirštą besukdamas puodą – Erodą, keliskart nusikeikė rusiškai. Sumanymo nykumas, skurdi vaizduotė, profesinis nevalyvumas (pamatytumėt „scenovaizdį“ iš išardytų sovietmečio virtuvinių spintelių!) verčia stebėtis: kaip tie „profesionalai“ nemato savo klaidų, savo bejėgiškumo ir verčia vaikus žiūrėti tokį niekalą. (Ir mes važiavom per visą Lietuvą žiūrėti Jūsų 40 minučių trunkančio spektaklio, mes vis dėlto kažko tikėjomės, nes juk ne trukmė lemia kokybę. Paskaičiuokit žmonių laiko, energijos, nervų, benzino, padangų sąnaudas...) Nėra pinigų? Ne, gerbiamieji, nėra meilės tam, ką darot, ir nėra išradingumo.

Lėlininkas Rimas Driežis kelyje mus ramino, sakė, kad Klaipėdos lėlių teatre yra geresnių spektaklių, profesionalesnių aktorių. Negaliu suvokti, kaip po to paties teatro stogu „sugyvena“ to paties režisieriaus, tų pačių aktorių vienas kitą paneigiantys spektakliai. Juk tas pat pastebėta ir Nacionaliniame dramos, ir Juozo Miltinio, ir Šiaulių teatruose... Ir kitur.

Regis, prabėgomis apžvelgiau lėlių teatruose matytus spektaklius, bet kyla pagunda sąrašą praplėsti ir pridėti Kauno mažojo teatro spektaklį „Lėlių namai“. Neleidžia sąžinė pridurti tradicinių žodžių „Ibseno motyvais“, nes jokių Ibseno motyvų čia beveik nėra. Yra tik primityviausiu būdu panaudotas siužetas. Visi personažai paversti Barbėmis ir Barbinais, kurie „eksploatuoja“ Ibseno visai kitokiame visuomeninio gyvenimo kontekste keliamus pinigų ir meilės klausimus. Tačiau Ibsenui, be tų dviejų, dar rūpi visą jo dramaturgiją skrodžiantys moralinės atsakomybės, pareigos, žmonių troškimų ir orumo klausimai, tuo tarpu režisierius Vytautas Balsys dėl jų savo „barbiniečiams“ nesuka galvos. Romualdas Juknevičius, Jonas Vaitkus ir daugybė pasaulio režisierų mąstė, kodėl sugriūva Noros ir Helmerio meilė, suko galvas, kaip išspręsti finalą, kai Nora išeina iš „lėlių namų“, kur ji išeina?

Suprantu, kad mūsų laikais satyra, nukreipta prieš dabartinę, vis labiau „barbėjančią“ visuomenę, gali skambėti labai aktualiai ir tam galima panaudoti bet kurį autorių, tačiau, kuriant tokią parodiją, derėtų viltis, kad publika yra skaičiusi Ibseno kūrinius (o čia jau girdžiu man sakant: „zachotela!“), taip pat kad aktoriai suvoks, ką ir kodėl daro. Dabar man pasirodė, kad aktorės, vaidinančios Norą ir fru Lindę (Lina Kaladytė ir Asta Steponavičiūtė), pačios išsirito iš Barbių pasaulio. Vyrai joms „pritaria“. Tada visa vaidinimo prasmė apsiriboja tuo, kad Nora visokiais būdais bando prasimanyti pinigų ir maivosi, klausydama gašlių Helmerio užuominų: „Nora nenori?“ O prisiminkit Rūtą Staliliūnaitę, vaidinančią Ūbienę; argi kam nors galėjo pasirodyti, kad gašli karaliaus žmona ir aktorė, kad jos abi yra tos suūbėjusios visuomenės dalis? Taigi norom nenorom vėl atsiremiam į profesionalumo klausimą; nei režisierius, nei aktoriai nesugebėjo pakilti į koncepcijos lygmenį, o kai nėra koncepcijos, vaidinimas neišvengiamai subyra į atskiras dalis, į sunkiai paaiškinamus epizodus, kaip antai, Noros ir daktaro Ranko (Saulius Bagaliūnas) santykių linija. Jis kalba apie savo mirtį, o „subarbėjusi“ publika juokiasi. Vadinasi, Ibseno tekstas priešinasi tokiai lėkštai personažų santykių interpretacijai. Tikiuosi, kad, šimtui metų po mirties praėjus (2006), Ibsenas jau nebemato mūsų...

 

Skaitytojų vertinimai


36073. Rimante :-( 2007-03-19 13:13
Girdzijauskaites poziuris i teatra kuo toliau, tuo labiau darosi nesuprantamas. Tokios nepagarbos kuriantiems zmonems, tokio nemotyvuoto susireiksminimo apskrirai neteko regeti. O konkreciai sis straipsnis sudaro ispudi, kad kritike vertina ne spektaklius, o sumas, investuotas i juos.

36074. daugiau poilsinių kelionių!2007-03-19 13:30
Kiekviena išvyka į teatrą – polsinė pramoginė kelionė! Su blyneliais, vandens parkais, masažais! O šalia teatrų pastatų - gėlytės, gėlytės, gėlytės! Ir koks paukščiukas šalia!

36104. ropute :-( 2007-03-19 21:03
Pagaliau ir Lietuvos provincija pajuto "mylinčią teatrą" sostinės kritikių nuomonę. Toks maksimalizmas būtų dar įdomesnis, jei ponia Audronė ir sau tuos kriterijus pritaikytų. Nei Klaipėdos, nei Panevėžio lėlininkai nuo tokios "kritikos" neišnyks :) Tik apmaudu, kad tokios kritikės už valstybės pinigus vargsta, manydamos, kad teatro procesas priklauso nuo jų "nuomonės" apie "teatrą" :) Net faktų be klaidų nepajėgia išvardinti...

36129. zube2007-03-20 00:42
"aktoriuskelis kart nusikeikė rusiškai". Kelis kart tai yra daugiau nei du kart. Reiškia, mažiausia, tris kartus turėjo nusikeikti. Negirdėjau nė karto. Kol kas to nepatvirtino nei vienas liudininkas. Ar viskas tvarkoj su Jūsų klausa, ponia? Čiupinėjau dekoracijas. Žinot, nėra ten "sovietmečio virtuvinių spintelių".Garbės žodis,nėra. Matyt, bėdos ne tik su klausa, bet ir su jūsų rega. Jei ne, tada kas čia? Šmeižtas?

36131. kora :-( 2007-03-20 01:23
Ar nors isivaizduojat, ponia,ką reiškia įkurti teatrą provincijoje? Negalite susitaikyt, kad be jūsų draugiškos" pagalbos" teatrai natūraliai išgyvena ir tikrai turi savo žiūrovą. Taip. Kartais ir klaidų padaro ir ne viskas "čiki" būna, bet kodėl taip nekęsti? Neįgalumas?... KAS TOKIĄ KOMISIJĄ SUFORMAVO? Kas prisiims atsakomybę? Atsiliepkite!

36156. Pagarba2007-03-20 18:27
O ką kalbėti apie tokią pagarbą savo teatro žiūrovams, kai atsiprašant aktoriai sukuria kažkokią nesąmonę ir bando prakišti už meną? Atseit provincija, tai jau viskas galima, jie vargšai, bet kūrėjai? Ir tik nelįskit, kritikai, su savo norais ir žiniom? Tada pasakykit - nafig (norėjau parašyti kitą žodį tokio teatro gyvėjams)tada teatras išviso reikalingas? Tokio meno pakanka gatvėje ir telike. Sveikinu, kad bent kiek išsakė tiesos.

36181. koma :-( 2007-03-21 11:46
Tiesa - reliatyvi savoka. Jei kritike spektakli ziuri is anksto "uzsiangazavusi", tai neber ko kalbeti apie tiesa.O tai, ka gerbiamoji desto apie Markuckio spektakli - visiska nesamone. Kaip jai negeda? Kaip dar ja sventa zemele nesioja? Aktoriai be valerijono vaidinti negali, kai ji sedi saleje ir inkscia...

36184. Linas2007-03-21 12:54
Kolegos, sveikinu visus su tarptautine Lėlininko diena! Įkvėpkite gyvybę skudurėliams ir kitokiems daigčiukams ir džiaukitės galėdami mėgdžioti Kurejo darbą! Valioooooooooooooooooooooooo!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

36257. markuckis :-) 2007-03-23 11:03
Gerbiama ponia Girdzijauskaite, LAbai noriu padėkoti Jums už išsamų straipsnį ir mūsų teatro spektaklių vertinimą. Ačiū, kad padarėte prierašą, jog nepažįstate mūsų teatro, tad kviečiu mūsų teatre apsilankyti dažniau. O visa tai, ką perskaitėme kartu su kolektyvu, mus labai pradžiugino. Manome, kad tai buvo nuostabi Jūsų dovana Lėlių vežimo teatrui lėlininko dienos proga. P.S. O taip, kaip Markuckis gimęs per Tarptautinę lėlininko dieną, Jam dar didesnė dovana Gimtadienio proga. Mes Jus mylime.

36290. jo2007-03-24 10:12
Jo, Girdzijauskaitė parašė, tai dabar visi nieko nematę ir kalbės, taip ir yra, kam tokių reikia ir pan. O galėtų dažniau ir kiti kritikai padilinti padangas "per visą Lietuvą" (labai jau dideli atstumai, che)

36291. teisingai2007-03-24 10:27
Girdzijauskaite parase teisingai. Kritiko uzduotis vertinti kokybe, o ne pastangas. Provincija labai dzanai prisidengia savo vargseles atseit padetimi ir suda mala, atsiprasant

36304. to teisingai2007-03-25 12:15
O matei savo akim kaip mala? Ar tik kritike pasitiki?

36308. bronius :-( 2007-03-25 19:04
yra gyvas arba mires teatras.Yra gyvi lavonai,kurie minta dveselena!Jie isvemia straipsni ir mano,kad kiti turi tuo zodeliena maitintis.Maudykites patys savo ekskrementuose!Paziurek i veidrodi ir sudainuok ka parasei!Tai kelio i zvaigzdes pradzia.

36430. rasa :-( 2007-03-27 12:08
Gerb. ponia kritike, susikiškite savo kritika ten kur saulė nešviečia ( jei esate tokia protinga, tai tikrai žinosite kur tai randasi).Spektaklį "Sidabrinis mėnulio šuo" mačiau, matė ir mano vaikai-jis nuostabus.Ar nelaikas susimąstyti, jog nuo didelio rašto išeinama už krašto. Manau, kad ne vienas perskaitęs jūsų nuomonę su manimi sutiks. Išvažiuokite pailsėti, jums bus į naudą, GERŲ JUMS ATOSTOGŲ!!!!!!!!!

46890. Ela2008-05-17 08:47
Na,apie Klaipėdą ji parašė teisingai.Graudus vaizdelis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:05 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba