Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
• BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
 Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
• TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

AKTUALIJOS

VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI

Jurij Andruchovič

[skaityti komentarus]

Pranešimas, skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Europa – praeitis ir ateitis. Vizijos ir revizijos“, skirtoje Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) atminimui.

1

Kiek Europos apibrėžimų egzistuoja šiandien? Dešimtys, šimtai, tūkstantis, tūkstantis ir vienas?

Stengiuosi neatsižvelgti nė į vieną iš jų ir siūlau prie tūkstančio ir vieno pridėti dar vieną. Galbūt juo tik pakartosiu tai, kas jau pasakyta daugelio kitų. Neketinu siekti pirmumo laurų ar patentuoti savo idėjų.

Taigi, Europa – jauniausias žemynas, iki šiol nesuvokiantis savo ribų.

Kitaip tariant, Europą vis sunkiau apibrėžti erdvėje. Neseniai perskaičiau Geerto Mako mintį, esą Europa – „kontinentas, po kurį be pastangų gali keliauti pirmyn ir atgal laike“. Geertas Makas iš dalies teisus, akcentuodamas laiką. Tačiau ir erdvės atžvilgiu Europa yra visiškai neįprasta. Netgi jos vakarinės ribos ne visai supaisomos, o ką jau kalbėt apie rytines?

Dėl pastarųjų susikaupė baisiai daug prieštaringų žiūros taškų. O klausimas „Kur baigiasi Europa?“ kažkodėl automatiškai niekaip netampa klausimu: „Kur prasideda Azija?“

Mat visąlaik kas nors yra tarp jų.

Tai, kas trokšta tapti Europa. Arba tai, ką siekiama padaryti Azija.

Va, Azijos ribos puikiausiai suvokiamos – nepaisant visų pastangų maksimaliai ištempti ją erdvėje tarp keturių vandenynų.

Bet kur, velniai griebtų, eina tos tikrosios (rytinės) Europos ribos? Reino dešiniuoju krantu, nes taip tvirtino didysis europietis Konradas Adenaueris? Už Metternicho sodo tvoros, palei kurią ribą nužymėjo dar vienas didis europietis, to sodo savininkas? Ryčiau nuo įsivaizduojamos Berlyno sienos? Ties vakarine buvusios SSSR siena? Ties riba, kur susitinka Vakarų ir Rytų krikščionių teritorijos? Dunojaus ir Dono tarpupy? Dniepro ir Dniestro tarpupy? Mesopotamijoj? Prieš Uralo kalnyną ar jau už jo? Ramiojo vandenyno pakrantėje? Vladivostoke, kur klausomasi Mozarto? Ar San Franciske, kur jis taip pat mėgstamas?

Į kiekvieną iš šių klausimų galima būtų atsakyti teigiamai. Tačiau Europos vietos problema tebelieka problema. Kad bent iš dalies ją išspręstume, galima – visiškai avantiūriškai – daryti prielaidą, jog Europa yra visur, kur vietiniai gyventojai mano esą Europos dalis. Arba – kas dar avantiūriškiau –­ laiko save europiečiais. Taigi Europa –­ subjektyvus reiškinys. Kinas Kinijoje ar Singapūre niekuomet nelaikys savęs europiečiu, lygiai taip pat – arabas, indas, mongolas ar iranietis. Užtat visiškai galimas daiktas, kad azerbaidžanietis arba armėnas – laikytų.

Ir jokia Eurazija nieko jokiu klausimu nesuklaidins. Eurazija sugalvota dėl šventos ramybės, kad nebekiltų klausimų dėl Europos ribų. Atseit jų nėra, nes ir atskiros Europos nėra. Šitaip žiūrint Europa tampa Azijos ataugėle, kažkuo panašia į pusiasalį, turintį pretenzijų. Eurazija – Europą žeminantis pramanas, visiškas absurdas. Net Afroamerika yra kur kas realesnė už Euraziją. Pastaroji reikalinga tik Rusijai, kad ši kaip nors pavadintų savo vietą erdvėje. Reikėjo ją išrasti, išgalvoti.

2

Šiandien, kalbant apie Europą, neįmanoma apeiti Europos Sąjungos. Panašu kone į prakeikimą: jei jau Europa, tai būtinai ES. Kai kuriems minėtos sąvokos tapačios. Ir ne šiaip sau „kai kuriems“, bet garbiems, kompetentingiems žmonėms, eurospecialistams. Tačiau, man regis, šios sąvokos ne tik be galo tolimos – jos kasdien vis labiau tolsta.

Mano asmeninis ES įsivaizdavimas veikiausiai yra politiškai nekorektiškas, tačiau kitaip neįsivaizduoju. ES atsirado kaip sąjunga valstybių ir tautų, kurioms kadaise nepavyko įgyvendinti užmojų valdyti pasaulį ar bent jo dalį, nors pačių pretenzijų valdyti niekada netrūko. Taigi ES – savotiškas psichologinės kompensacijos projektas: susivienijimas postimperinių nevykėlių, kuriems pavieniui nepavyko tapti didvalstybėmis. Faktiškai visos Vakarų Europos valstybės, išskyrus gal tik Norvegiją, Suomiją ir Airiją (apie Šveicarijos salą patylėsiu), siekė dominuoti pasaulyje, sudarydamos įvairaus tipo imperijas su kolonijomis toje pačioje Europoje arba kituose kontinentuose. Ne tik stambiosios žuvys, tokios kaip Britanija, Prancūzija, Ispanija arba griežčiausiai už tokius mėginimus nubausta Vokietija, bet ir Italija, Portugalija, Olandija, Belgija arba netgi Danija. Nors ES branduolį sudarė ir vis dar tebesudaro Prancūzija ir Vokietija. Jos, akivaizdu, vis dėlto atkakliausiai siekė dominuoti. Imperiniai jų užmojai nebuvo įgyvendinti, tačiau jų pretenzijos dominuoti pasaulyje niekur nedingo – tai štai jos pirmiausia ir susivienijo su visokiais liuksemburgais.

Beje, „2004-ųjų plėtra į Rytus“ visiškai galėjo tapti neoimperiniu švelnios aneksijos projektu, bet, rodos, kol kas dar juo netapo iš esmės dėl trijų priežasčių:

– vidaus nesutarimai ir užvirusi konkurencija tarp pačių „neoimperialisčių“;

– Rytų europiečiai (gal netgi „centriniai europiečiai“, ateityje CS europiečiai) pasirodė esą daug nepatogesni, užgaidesni, nei tikėtasi, objektai (ką gi, dešimtmečiai, nugyventi Rytų bloke, negalėjo nepalikti įspaudo!) – negana to, jie išvis atsisakė būti viso labo objektai ir įžūliai pareiškė esą subjektai;

– tam reikalui jiems labai pravertė JAV, kurios istoriškai jau ne sykį yra gynusios vienus europiečius nuo kitų, o be to, gana pavydžiai reaguoja į visus mėginimus kurti naujas didvalstybes.

Pavadinusios CS europiečius „naujaisiais europiečiais“, JAV iš esmės sužadino jų savigarbos jausmą ir padidino jų atsparumą ES unifikaciniams aneksiniams projektams. Vakarų Europos stambiosios žuvys aneksinio projekto nesėkmę įvertino kaip įžeidimą ir – išvis – „plėtros į Rytus“ nesėkmę, o pačiose šalyse pasklido propagandinės gąsdinančios akcijos, kurias sąlygiškai galima būtų pavadinti „lenkų santechniko kompleksu“. ES Briuselio viršūnėlės prakalbo apie „Europos krizę“, o didysis Ukrainos draugas Günteris Vergheugenas panašiai pavadino netgi savo epochinę knygelę.

Kad jau prakalbo apie krizę, tai ji ir pribrendo. Šįsyk, kitaip nei visada, labai laiku.

3

Nes kaip tik tą istorinę akimirką įvykių arenoje pasirodėme mes, ukrainiečiai.

Oranžinė revoliucija netikėtai reanimavo visą etinės pasaulėžiūros masyvą, kuris tradiciškai vadinamas „europietiškosiomis vertybėmis“. Kitais žodžiais tariant, 2004-ųjų pabaigoje pasiekta ukrainiečių pergalė, nors ir labai netvirta ir neilgalaikė, tapo faktine Europos pergale with a little help of Ukrainian people. Tai štai per tas kelias savaites 2004-ųjų pabaigoje Ukrainian people kiekvienu savo poelgiu, individualiu ar kolektyviu, vertė deklaruojamas europietiškąsias vertybes į tikrąsias (ir, kas ypač puiku, – visai veiksnias).

Viskas prasidėjo nuo nepaprastai elementaraus dalyko: laisvas žmogus laisvoje šalyje. Tai ne amerikietiškas šūkis – būtent europietiškas. Amerikietiškas jis tapo europietiškos jo kilmės dėka. Tad nereikia jo baidytis. Ar jį ignoruoti.

Europa (nepainiokim su ES) pajuto, intuityviai užčiuopė, atspėjo, kad kažkur ten, Kijeve, vyksta tai, kas tiesiogiai liečia ją, – mes sulaukėme moralinės paramos iš milijonų Europos piliečių, kurie patys tada pirmąsyk mus pastebėjo ir pamilo kaip gimines. Netgi italų darbdaviai pirmąkart pradėjo kalbėtis su mūsų uždarbiautojais kaip su sau lygiais. To dar niekada mūsų istorijoje nebuvo – kad mus taip mylėtų.

ES (nepainiokim su Europa) taip pat viską pajuto ir ėmė reikšti savo pasąmoninį apsidraudėlišką nepritarimą visose įmanomose struktūrose, o šios išsyk sugalvodavo mums visokius atsikalbinėjimus ir kliūtis. Štai vienas vietinis know how pavyzdys – „vizų afera“ Vokietijoje – brutaliai, bet, deja, labai efektyviai apnuodytas porevoliucinis medaus mėnuo. Ukrainiečiai, vis mirguliavę Vakarų žiniasklaidos sąmonėje su karnavališkai gražiais oranžiniais manifestais, akimirksniu pasirodė esą viso labo riebiasnukiai banditai ir paleistuviai, kurie tik ir gviešiasi prisibrauti prie Vakarų gerovės su savo suklastotomis vizomis ir infekcinėmis ligomis.

Taigi neilgai trukus mes vėl atsidūrėme ten, kur ir buvome nuo 1991 metų, – pilkoje geros kaimynystės zonoje, kitaip tariant, praktiškai niekur ir – tai viena iš pasekmių – su daugybe milijonų, nusivylusių Europos vizija, bei praradę daug balsų parlamento rinkimuose. Balsų neteko būtent tos politinės jėgos, kurios savo šūkiuose rašė „Europa“. Nors, – vardan teisingumo pažymėsiu, – esant net tokiai situacijai, pasirodė, kad už šiuos šūkius atiduota daugiau balsų, nei jų atidavė euroskeptikai. Balsų persvara buvo, bet labai menka, iš netvirtos pergalės liko vien tik nestabilumas. Europos Sąjungai ir toliau vengiant parodyti suinteresuotą ir reiklią poziciją, netrukome sulaukti pasekmių: Ukrainos politinių asmenų visuotinio suįžulėjimo ir pirma parlamento (liepos 6 d.), o paskui ir valstybinio (rugsėjo 3 d.) perversmo, kurie lėmė tai, kad šalį gerokai agresyviau valdo regioninis klanas, rinkimuose surinkęs maždaug trečdalį balsų.

(Ups, rodos, nevalingai nukrypau. Aš jau kaltinu ES net dėl Donecko grupės pakartotinio atėjimo į valdžią. Nors juk kalbama tik apie a little help.)

Mat pirmučiausia kalti mes visi – visuomenė, tauta – vadinkit, kaip norite. Juk kitą dieną po Morozo išdavystės, liepos 6-ąją, prie Aukščiausiosios Tarybos nebebuvo 300 tūkstančių – mūsų nesusirinko nė trijų šimtų. Tas pats nutiko ir rugsėjo 3-iąją. Tad visa ši melagių ir išdavikų brolija iš vadinamojo „aukščiausiojo elito“ dar kartą įsitikino: su mumis vėl galima daryti visa, ko tik jie užsigeis. Kur laisvas žmogus, kur laisva šalis?

Šią liūdną ir pamokomą istoriją būtų galima baigti taip: dėl to, kad besąlygiškai buvo pataikaujama proeuropietiškai nusiteikusiam prezidentui Juščenkai, 2006-ųjų rugsėjo 3-ąją Ukrainai dar kartą mirė Europa.

O gal vis dėlto – kadangi Ukrainoje niekas niekada nemiršta galutinai – dar ne?..

4

Dabar klausimas – vienas tų, kurie iš visų pusių nenumaldomai spaudžia kaukolę – kodėl taip atsitiko?

Mano prielaida – ir tai nesunku numanyti – žinoma, yra politiškai nekorektiška. Bet ji mano.

Europos Sąjungą, pirmiausia kaip biurokratinę ir tolimą europietiškajam idealizmui struktūrą, tenkina ta pati Ukraina, stagnuojanti ir izoliuota. Ir kas svarbiausia: ne tik tenkina. Iš tiesų toji pati Ukraina Europos viršūnėlėms pasirodo besanti reikalinga. Tiksliau, viena iš reikiamų „ES stabilumo“ sąlygų. Visokio tipo stabilumo – ir demografinio, ir kultūrinio, ir, suprantama, energetinio stabilumo su juntama dujų smarve.

Tai ne kas kita, kaip mąstymo vien archajinėmis imperinėmis kategorijomis paveldas („skaldymo ir valdymo“, „interesų sferų“, „buferinių zonų“ ar jau visiškai archajiškos kategorijos – „Europos aruodų“). Vadovaujantis tokia filosofija, Ukraina gali pasirodyti nepaprastai naudinga ES – jau vien atlikdama tam tikro buferio, „gero kaimyno“, vaidmenį arba tranzitinės teritorijos, jau kitokios nei Rusija, bet dar vis be galo priklausančios nuo jos, vaidmenį. Taip pat atlikdama savotiško šauklio vaidmenį „bėgliams iš Rytų“, arba, parafrazuojant Hessę, piligrimams į Vakarus. Būdama tam tikra „skaistykla su pragaro požymiais“, kaip manė Stasas Perfeckis.1

Be to, tai instinktyvaus flirto su Rusija pasekmė, pripažįstant jai jos „kanonines teritorijas“, – savotiškas imperinis solidarumas, arba, kaip pasakytų Breughelis, „Stambiųjų žuvų“ solidarumas. ES komisarų ir kitų aukštai sėdinčiųjų sąmonėje – štai ponas Vergheugenas neleis man sumeluoti – iki šiol egzistuoja geležinė užkarda, vakarinė SSSR siena, o atitinkamai ir visa SSSR.

O Rusija juk visada atkreips dėmesį į tuos, kieno popieriai blogi. Šiandien Ukrainos blogi popieriai. Tad Rusija reaguoja žaibiškai ir akinamai puikiai. Štai ir šiandien, kai rašau šias eilutes, randu tarp kitų blogų naujienų (pastaruoju metu jos vėl vien tik blogos) Rusijos valstybės dūmos komiteto vadovo tokį, atsiprašant, pareiškimą – kažkodėl apibendrinant Helsinkio susitikimą kaip Ukrainos ir ES susitikimą: „Šio susitikimo kuklūs rezultatai buvo iš anksto tiksliai prognozuoti. Čia kalbama ne tik ir ne tiek apie Ukrainą, kiek apie ES vidaus reikalų būklę, apie Europos Sąjungos dalykinio bei politinio elito nuotaikas ir šių šalių masines nuotaikas, kurios akivaizdžiai atspindi nepritarimą naujų narių priėmimui į šią organizaciją artimiausioje ateityje.“ Komentuodamas tai rusų parlamentaras nė nemirktelėjęs priskiria Europos Komisijos vadovui pareiškimą „apie nebuvimą perspektyvų Ukrainai įstoti į Europos Sąjungą“ ir rūpestingai, kaip ir dera vyresniajam broliui, kai kas užgauna jaunėlį, prideda nuo savęs: „Šis pareiškimas nepateisinamai šiurkštus ir įžeidžiantis brolišką šalį.“ Po ranka jam tuoj ir eilinis broliškas pasiūlymas: „Gerausias variantas būtų ir Rusijai, ir Ukrainai vystyti santykius su Europos Sąjunga, remiantis suderintomis rusų ir ukrainiečių pastangomis, atsižvelgiant į mūsų ir Ukrainos bendrus interesus.“

Na taip, mūsų bendromis, amžiais bendromis, suderintomis Maskvoje, sovietinėmis pastangomis.

Norisi verkt. Bet, regis, ne nuo gerumo graudu. Rusų broliška kalba tai reiškia: „Dėl Europos apmaudu“.

5

Taigi, konfliktas. Tai labai keistas konfliktas – europiečių su europiečiais.

ES „pragmatinio modelio“, jos baimių, uždarumo, visų kitų nevykusių imperialistų kompleksų konfliktas su Suvienytos Europos „idealistiniu modeliu“, jos organiškomis reikmėmis augti ir keistis, jos nuolat judančiomis ir nevisiškai geografinėmis ribomis, kitaip tariant, su jos atvirumu, nebaigtu formavimusi ir gyvybingumu.

Mat, ko gero, iš tiesų nėra reikalingesnio ir labiau įkvepiančio užsiėmimo nei Europos vienijimas. Ypač ties tomis linijomis, tose vietovėse, kurios atidalijamos ES struktūros dėka.

Ko gero, aš ir turėjau pradėti kalbą nuo šios vietos – nuo to, kaip formuoti kitą, alternatyvų ES, Europos vienybės projektą. Ypač kai švieslentėje puikuojasi optimistinis ženklas „25+“.

Tuotarp aš visai pabaigoje iškeliu klausimą: „Kaip kitu būdu suvienyti Europą?“ T.y. mano kompetencijos pakanka tik tam, kad iškelčiau klausimą, koks jis, tas alternatyvus projektas, turėtų būti.

Galbūt vertėtų pradėti nuo priešingų dalykų?

Tarkim, jei ES projektas biurokratiškas, gal šis turėtų būti anarchiškas?

Arba, jei ES projektas solidus ir išpūstas, hierarchiškas, tai šis gal turėtų įgyti lengvumo, lankstumo ir ko nors karnavališko?

Arba, jei ES projektas tariamai demokratiškas, tai šis bus tikrai liberalus?

Bet kuriuo atveju man jau peršasi pavadinimas. Pavadinkime jį kaip primirštą radijo stotį – Laisvoji Europa. Ir išplatinkim skelbimą visais padoriais žiniasklaidos kanalais: reikalingi vizionieriai, pamėklių medžiokliai ir reanimatoriai. Kviečiami visi, kurie lig šiol tebeieško Europos.

Vertė NIDA GAIDAUSKIENĖ

_____________________________

1 Stasas Perfeckis – paties J.Andruchovičiaus satyrinio romano „Перверзiя“ („Perversija“) veikėjas, daugelio autoriaus minčių ruporas.

 

Skaitytojų vertinimai


36218. pacukas krysiai2007-03-22 09:41
Abs geriausias nr tekstas. Ir ne vieno komento. Logiska.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:04 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba