Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
• BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
• Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
• TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“

Ramūnas Čičelis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kaip ir kiti „Pravdos“ organizuojami renginiai, trumpametražių filmų festivalis „Pravda viena minutė“ pretendavo aprėpti labai daug – trumpi filmai yra savotiška šiuolaikinio gyvenimo enciklopedija. Tačiau ne objektyvi, o pagal „Pravdos“ teikiamus prioritetus…

Kokios tendencijos po visų 99 trumpųjų filmų peržiūros yra ryškiausios? Koks yra šiuolaikinis gyvenimas Lietuvoje? Pirmiausia, ką norisi pabrėžti, – filmai jų kūrėjams yra savotiška nerealizuotų gyvenime dalykų kompensacija. Psichologijoje kompensaciją Alfredas Adleris vadina menkavertiškumo komplekso atsikratymu. Nors festivalio „Pravda viena minutė“ filmų kūrėjai dažniausiai nėra perkopę 30 metų, kad ir keista, bet sovietiniai reliktai yra labai aiškiai matomi. Dažniausiai – su ironija. Deja, tik retame filmuke matyti saviironija. Netrūko ir filmų, kuriuose sovietinė Lietuvos praeitis ironizuojama tiesiogiai, vaizduojant Lenino biustą ar panašiai.

Ryškiausias garsinis įspūdis po „Pravda viena minutė“ filmų – erotinis dūsavimas, kuris dominuoja net daugiau nei dešimtyje trumpametražių filmų. Kai kuriuose iš jų žiūrovui jis atrodo visai nebūtinas. Tačiau Petro Linaičio ir Giedrės Linaitytės filme „Taip įgarsinami pornofilmai“ be šio dūsavimo jau neapsieisi. Kad mintį suprastų ir nemačiusieji festivalio filmų, pabandysiu trumpai papasakoti, apie ką šis filmas: du jauni žmonės, vaikinas ir mergina, įeina į kambarį, atsisėda ir ima vis stipriau dūsauti, kol pasiekia garsumo kulminaciją… Išties vykusi pornografijos ironija.

Festivalio organizatorių keltas filmų trukmės (ne daugiau nei viena minutė) reikalavimas, atrodo, pasiteisino. Ko gero, nė vienam 99 filmų kūrėjui nepritrūko laiko įprasminti savo idėjas. Suprantama, filmų trukmė suponuoja ir jų pobūdį – daugelis jaunųjų autorių kūrinių yra paprasčiausios situacijų komedijos.

Festivalio darbų vertinimo komisija šiais metais išties autoritetinga: komisijos pirmininkas – kino ir teatro režisierius Ignas Jonynas, „AXX“ festivalio įkūrėjas ir prodiuseris Mindaugas Vosylius, žurnalo „Pravda“ vyriausiasis redaktorius Kristupas Sabolius, 2005 ir 2006 metų festivalių „Pravda viena minutė“ organizatorė Dagnė Vildžiūnaitė, grupės „Gravel“ vokalistas Tomas Sinickis, kino kritikas Tomas Auksarankis, kino centro „Skalvija“ direktorė Greta Zabukaitė ir medijų tyrinėtojai Nomeda ir Gediminas Urbonai iš Trondheimo dailės akademijos (Norvegija). Klausimas, kurį norisi kelti perskaičius šį pavardžių sąrašą, yra toks: kokioms tendencijoms pirmenybę gali teikti šie žmonės? Tiesiogiai su „Pravda“ susijusių žmonių įtaka abejonių nekelia: pirmenybė teikiama postmoderniam (minčių ir vaizdų kratinio), kaip minėta, ironiškam požiūriui į gyvenimą. Prisipažinsiu, kalbėti apie šių metų festivalio skirtumus ar panašumus į analogiškus praėjusių metų festivalius esu nekompetentingas, nes praėjusių metų filmų tiesiog nemačiau. Kino centro „Skalvija“ direktorės ir medijų tyrinėtojų dalyvavimas išties leidžia tikėtis, kad filmai nebuvo atrinkti vien pagal „Pravdos“ ideologiją. Kad „Pravda“ turi savo proteguojamą ideologiją, abejonių nekyla.

Manau, ne vienam žiūrovui, kuris šiomis dienomis lankėsi kino teatre ir žiūrėjo „Pravda viena minutė“ filmus ne mobiliojo telefono ekrane, kilo problemų po seanso prisimenant labiausiai patikusius filmus. Tiesiog atrodo, kad 99 filmų per pusantros valandos yra truputį per daug. Būtų įdomu sužinoti, ar komisijos nariai šiuos filmus taip pat žiūrėjo be pertraukos. Tačiau stebėdamas kitus, už save jaunesnius, žiūrovus pastebėjau, kad jiems buvo nesunku prisiminti vieną ar kitą filmą. Matyt, skiriasi suvokimo greitis ir pats mąstymo būdas. Akivaizdu, kad šie filmai skirti nuo 15 iki maždaug 25 metų amžiaus žiūrovui. Kitokio amžiaus žmonių kino salėje buvo tikrai negausu.

iliustracija
Vilmanto Jankausko filmo „Stotelė“ kadras

Festivalio organizatoriai akcentavo, kad filmą galima filmuoti ne vien filmavimo kamera, bet ir mobiliuoju telefonu. Juk visiems aišku, kad galutinis filmo variantas vis tiek bus apdorotas kompiuteriu. Šio proceso rezultatai žiūrint filmus išties buvo aiškiai matomi. Suprantama, kad gausa nustebinusių animacinių filmų kitaip sukurti neįmanoma, tačiau vaidybiniai trumpametražiai filmai daugeliu atvejų kompiuterinio apdorojimo galėjo ir išvengti. Aiškiai matėsi, kad dalis filmų kūrėjų tiesiog užsižaidė kompiuterio teikiamomis galimybėmis ir prikūrė specialiųjų efektų, kurių filmo prasmei atskleisti dažnai visai nereikėjo.

Kitas įdomus festivalio aspektas – kaip filmų kūrėjai vertina patys save? Žiūrint jaunų autorių kūrinius, susidarė įspūdis, kad nemaža dalis pradedančiųjų kinematografininkų linkę susireikšminti, nes save pristato ne vardu ar pavarde, o kuria tam tikrą prekės ženklą, ir savo filmus pristato taip, lyg jie būtų kino kompanijos kūriniai. Suprantama, kad čia tiesiog žaidžiama skambių vardų kūrimu ir savo vertės jutimu. Tuo labiau, kad festivalio organizatoriai tinklalapyje pravda.lt užsiminė, kad jei pats neturi aktoriaus gabumų, belieka būti prodiuseriu – rūpintis organizaciniais filmo kūrimo klausimais. Deja, akivaizdžiai matyti, kad daugelyje filmų prodiuseris buvo tiesiog nereikalingas, nes nebuvo ką organizuoti.

Apibendrinant galima teigti, kad jauni trumpametražių filmų autoriai ironija kompensavo savo santykį su seksu, gamtos pasauliu, tam tikrais fetišais (tai – išskirtinis „Pravdos“ bruožas), įvairių profesijų atstovais, moderniąja filosofija, klasikine lietuvių literatūra, kūrybos procesu, žiaurumu ir kitais dalykais.

Tačiau labiausiai skaitytoją turbūt domina nugalėtojai. Nusprendžiau tyčia neminėti šių filmų ir jų kūrėjų. Vietoje to, pabandysiu papasakoti, kas šiais filmais teigiama ir, svarbiausia, neigiama. Labiausiai „užkabina“ tai, kad apdovanotieji filmai išties yra komercinio pobūdžio. Autoriai daugiau orientavosi į idėją, o ne į jos perteikimą. Daugeliu atvejų filmai yra kiek pritempti prie norimos išreikšti idėjos. Tik keliuose filmuose būta pastangų kurti grožį. Žiūrovą festivalio organizatoriai privertė vartoti, o ne grožėtis. Tai įrodo ir faktas, kad festivalio nugalėtojas gavo kelialapį į komercinio lietuviško kino festivalį „AXX“. Kita vertus, pagirtinai atrodė kai kurių autorių dėmesys socialinėms problemoms – emigracijai, socialinei atskirčiai. Tačiau po šių filmukų lieka neaišku, kuo gi jie skiriasi nuo paprasčiausios socialinės reklamos – trukme, estetika ar dar kuo nors?

Neabejotina festivalio sėkmė, mano nuomone, pirmiausia sietina su jaunų žmonių polinkiu vartoti greitai ir nesusimąstant. Neatsitiktinai festivalio logotipas – keptuvė su iškepta kiaušiniene, kuri yra sovietinis greitojo maisto atitikmuo, gyvavęs dar iki įvairiausių „makdonaldų“ ir kitokių „baisybių“ atėjimo į Lietuvą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:03 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba