APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS

Kadras iš Evaldo Janso videofilmo „Būti išstatytam“ (2006)

Susitikom ŠMC, pereisim Kaziuko mugę, važiuosim į „Akropolį“ pačiuožinėti ledo arenoj. Viduj jaunuolis, iš matymo jau pažįstamas rūmų budėtojas teiraujasi, ar neparašyčiau ko „Literatūrai ir menui“. Sutinku, siūlau susipažinti. Jis vardu Stasys. Klausiu, ar apie politiką tiks? „Apie politiką nereikia.“ Tai apie ką tada?

Leidžiamės su mergina į Katedros aikštę. Gatvė nusėta dengtų prekystalių ir prekeivių. Klausiau ir merginos, ką ji mananti, apie ką man čia parašius? „Pavaryk ką nors savo stilium, ekshibicionistiško.“ Kaziuko mugės šurmuly pankai, pasitiesę kartono po užpakaliais, apsivertę plastikinį kibirą, siūlo praeiviams išblizginti batus. Atrodo suvargę ir kauštelėję, pažįstu vieną, filmavau vienam savo filmų, ėmiau iš jo interviu, kaip jis supranta kūno ir sielos santykį. Duosiu jam – kaip dėkingumo duoklę – uždirbt. Klausiu, kiek? „Kiek negaila, – atsako. – O, sveikas, kaip laikaisi? – atpažinęs, – tu dar vis Lietuvoj? Pažįstamiems ir dykai batus išvalysiu.“ Mergina raukosi, traukia prie mugės prekystalių. Labai jau pankas nevikrus, batus man atmestinai blizgino, bet daviau porą litų. Ji renkasi žiedus. Klausia, iš kur tuos valkatas pažįstąs. Sakau, iš ten bei šen.

– Narkomanai kažkokie, – pasvarsto ir pasipiktinus tęsia: – Tikriausiai jie ir dyleriai?

– Vargu, nusivarę visai. O ką, nori pabandyt? Galiu paklaust, – atsakau. – Ar niekad nebandžius?

Šviečia saulutė, nėr kur skubėt, su malonumu atsiduodu tam besižvalgančiųjų ir besistumdančiųjų srautui.

– Žinai... tu labai kritai mano akyse siūlydamas man pabandyti narkotikų!

Še tau! Na ir tedrožia sau su savo miesčionišku paprastumu. Dar mestelėjo kaip įžeidimą:

– Na ir rašyk apie savąsias subkultūras.

Mes su ja pastoviai va taip, kaip šuo su kate. Vos spėjam susibėgt po ilgesnio viens kito nesupratimo, pasimėgaujam viens kito artumu, ir vėl ta pati istorija kartojasi, kol sueities geismas vis suveda, gi nesimasturbuosi septynias dienas per savaitę.

Plaukiu žemyn Pilies gatve į „Suokalbį“ pas rašytojus, pasigirsiu gautuoju pasiūlymu. Ko gi žmogui daugiau bereikia? Pasijusti reikšmingam. Tepaspringsta ta merga savo... savo...

Penktadieniais čia ypatinga diena, vakarais priguža daug prijaučiančiųjų. Dar pietų metas, gal susiruošiau per anksti. Įžengęs randu kad ir negausią, bet kompaniją. Nė nelaukęs pranešu apie Stasio siūlymą. Alaus. Pašnekesiai apie praūžusią knygų mugę, apie vertimus, Ernesto Che Guevarą, Kaziuką, puikų orą. Kažkuris bendras iš užstalės kerta, esą „Literatūra ir menas“ išgyvena ne pačius geriausius laikus, esą į „Nemuną“ rašyti prasmingiau. Palengva grimztu savęsp.Vaikščiojant parūkyt iš kavinės į lauką, kažkas kažką leptelėjo apie masturbaciją. Kaip žaibas naktį išgirstas žodis nutvieskia sąmonę – mano tema, parašysiu odę masturbacijai. Dalinuosi savo žinia iš informacinio lauko su kompanija. Bendrai priima žinią gyvai, diskutuoja, ar galėsiąs parašyti knygą, kuri spaustuvė spausdins. Pagaliau! Aš pasiekiau savo! Pasijuntu tirpstąs lyg maldoj, jaučiu, kaip mano dvasia palaimingai sklendžia aukštyn. Aš skrendu!

Ir tikrai: skrendu ištiestom kojom į priekį, lyg sėdėčiau ryte lovoje atsirėmęs 90 kampu į sieną ir sklaidyčiau atneštą paštą, dažniausiai – sąskaitas. Sklendimas nuostabus – lyg kas galingas trauktų pirmyn už čiurnų, tik nesuvokiu, negaliu paaiškint kaip laviruoju tarp praeivių galvų, vairuoju dešinėn ar kairėn. Turbūt METAmentaliai, – juk ne nuo bokalo alaus. Bandau įtemti pilvo raumenis, – metuosi aukštyn. Keliu galvą... – vajė, vos neužsikabinau maumens už troleibusų laidų. Atleidęs – leidžiuos. Pilvo raumenim reguliuojasi aukštis! – žinosiu kitąkart. Nesibaigianti palaima, nesvarumo būsena, kažkas tokio... na – lyg paaugliškos poliucijos, lyg nesibaigianti ejakuliacija...

Pilvo raumenys jau vargsta – traukia prie žemės. Pabandysiu dar vieną triuką, – mačiau per TV, kaip irkluotojai baidarės šonu verčiasi per vandens srautą 360 laipsnių kampu! Pateksiu į Gineso rekordų knygą! O kaip greitis? Gal galima greičiau?

Nuo muistymosi, gal nuo neįprastos pilvo preso apkrovos skrieju jau pažeme, metuos į šaligatvį. Tuščias. Bus nusileidimo taku. Pirmas manosios www. palaimos nusileidimo takas.lt. Priešaky tik kažkoks nuskuręs, maišelių pundais nešinas, valkata su dar labiau nuskurusiu šuneliu bindzenančiu iš paskos. Lenkiu iš nugaros, kairiu šonu. Tas išgąsdintas metasi šonan, tik capt (!) pasišokėjęs jo palydovas man už kinkų. Bl... nepaleidžia... Gaudau žemę žingsniais, nuo greičio – inercija – vos spėju statyt kojas – į vieną jų – įsikibęs šunėkas – makaluojas – tik nesidrėbt – „Žučka, siuda!“ – iš kelnių klešnės – draiskalai.

Pauzė. Išlaikyta pauzė.

Stoviu ant grindinio. Dviem kojom. Praeina šokas. Skausmas. Kraujas. Ūmi METAtūžmastis. Išverstos dvikojo nustėrėlio akys. Žingsnis keturkojo link. Spyris. Išsisuka. Nepasiekus tikslo, nuo neapskaičiuotai smarkiai paleistos kojos, – netenku pusiausvyros, drėbiuosi ant grindinio. Šunėkas kriokdamas sprunka šalin. Bl... Gėda. Išpila šaltas prakaitas. MAXImaMETAįtūžis. Vis neatsitokįs bomžas paleidžia iš rankų savo plastikinių maišų pundus. „Bl..., šunpalaiki, – še tau!“ Drožiu jam kumščiu į burną. Griūna. Springsta kraujo čiurkšlėm.