Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
• BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
• Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
 TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

TEATRAS

TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA

[skaityti komentarus]

Čekijos lėlių teatro trupė „Doriausieji meškiukai“ („Nejhodnější medvídci“) kovo 17 d. „Lėlės“ teatre Vilniuje parodys lėlių vaidinimą suaugusiems lietuvių ir rusų kalbomis „Kašparekas, Koločavos vachmistras“ .

Marionečių vaidinimai Čekijoje pradėti rodyti XVII a. viduryje. Juos atveždavo italų, anglų ir vokiečių trupės. Keliaujančių aktorių repertuarą sudarė įvairių žanrų ir temų kūriniai – biblinės istorijos, anglų tragedijos, italų commedia dell’ arte ir vokiečių Haupt-und Staatsaktionen. Šios tradicijos pagrindu XVIII a. Bohemijoje susiformavo lėlių teatras čekų kalba. Ilgainiui susiklostė savita klajojančių lėlių teatrų tradicija. Lėlininkai keliaudavo per miestus ir kaimus ir rodydavo spektaklius visų sluoksnių publikai. Amatas buvo paveldimas: lėlių teatrą kūrė lėlininkų giminės, pavyzdžiui, Meisneriai, Finkai, Dubštai ar Kopeckiai. Iš pastarųjų kilo ir legendinis „lėlių patriarchas“ Motiejus Kopeckis (1775–1847), jo palikuonys Čekijoje iki šiol užsiima lėlių teatro menu.

Lėlininkai patys vedžiodavo lėles ir kalbėdavo visą tekstą. Išsirutuliojo bendras inscenizacijų stilius, kuriam būdingas primityvių marionečių judesių, patetiško stilizuoto kalbėjimo ir paprastų sceninių efektų kontrastas. Lėlininkai dažniausiai būdavo liaudiškos barokinės skulptūros drožėjai, kūrę ir stilizavę lėles įprastu jiems būdu. Repertuarą sudarė žinomi klajojantys siužetai apie Faustą, Don Žuaną, Jenovefą, pritaikyti lėlių teatrui ir orientuoti į paprastą publiką. Būtent lėlių teatro dėka šie siužetai paplito čekų kultūroje.

XIX a. pradžioje lėlių teatras pradėjo adaptuoti ir čekų teatro pjeses – dažniausiai apie riterius, plėšikus, kartais – istorines, tautinio atgimimo dramas. Pagaliau buvo parašyta pirmoji anoniminė pjesė lėlių teatrui „Šventė Hudlicuose“. Iš komiškos figūros Pimperlės išsirutuliojo tipiškas čekų komiškas personažas Kašparekas, kuris vadovaudavo vaidinimui, komentuodavo veiksmą ir juokais taikydavosi prie liaudiško žiūrovų mentaliteto. Lėlių teatras čekų kalba turėjo didelę reikšmę, puoselėjant tautinį sąmoningumą aktyvios germanizacijos sąlygomis Austrijos-Vengrijos imperijoje. Teatras, nors dažnai naivus ir primityvus, prisidėjo prie bendro emancipacijos judėjimo. Keliaujančių marionečių teatrų aukso amžius baigėsi XX a. pradžioje. Prasidėjo šio žanro stagnacija: tradiciniai lėlininkai atsiliko nuo spartaus kultūros vyksmo, sunkiai prisiderindavo prie realistinės estetikos ir buvo kultūros izoliuojami (išimtį sudarė lėlininkas J. N. Lašovka).

Nuo XIX a. vidurio prasidėjo ir mėgėjiškų lėlių teatrų judėjimas, daugėjo trupių, bendrijų ir giminių teatrų (po Pirmojo pasaulinio karo jų užregistruota 3000). Toks lėlių teatras dažniausiai būdavo skiriamas vaikams: turėjo auklėti ir šviesti jauniausią kartą. Tai lėmė kitokias, nei klajojančių teatrų, temas, o moralizuojanti tendencija ėmė dominuoti estetinės atžvilgiu. Tačiau greta vaikų teatrų radosi ir eksperimentinių, bandančių naujus scenografijos ir technikos metodus, atsisakančių realistinių ir pasakojamųjų vaidinimų. Lėlių teatru susidomėjo dailininkai ir rašytojai. 1920 m. Prahoje įkuriamas teatras „Lėlių imperija“, veikiantis iki šiol, įsteigiamas Meninio ugdymo lėlių teatras (1914–1954) ir Sokolų lėlių teatras (1923–1939). Teatro raidą lydėjo ir kritinė bei teorinė refleksija: dar 1912 m. pradėjo eiti seniausias pasaulyje specialus lėlių laikraštis „Český loutkář“ („Čekų lėlininkas“; 1912–1913), vėliau „Loutkář“ („Lėlininkas“; 1917–1939; šiuo pavadinimu vėl pradėtas leisti 1993 metais). 1929-aisiais Prahoje buvo įkurta tarptautinė lėlių teatro organizacija UNIMA (Union Internationale de la Maarionette), kurios tikslas buvo suburti viso pasaulio žmones, vystančius ir garsinančius lėlių teatro meną.

Pirmą profesionalų lėlių teatrą – Speiblo ir Hurvinko teatrą – įkūrė Jozefas Skupa 1930 metais. Pagrindinė jo tematika – humoristiniai originalių tėvo ir sūnaus personažų nuotykiai, charakteringi anekdotiniai senos ir jaunos kartos nesusipratimai. Tradicinio teatro raiškos galimybės čia išplėstos kabareto ir satyros priemonėmis, orientuotomis į suaugusį žiūrovą.

Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir tautinio atgimimo laikotarpiu XIX a., čekų lėlių teatras vėl ėmėsi visuomeninės misijos: buvo parodyta šimtai spektaklių, daugiausia Jozefo Skupos ir trupės PULS (Pražská umělecká loutková scéna), kurie teigė tautos vertybes ir moraliai palaikė to meto žiūrovus.

Po karo čekų lėlių teatras sulaukė institucijų palaikymo: 1949 m. visuose pagrindiniuose miestuose įsikūrė valstybės dotuojami lėlių teatrai, iš kurių iki šiol veikia dešimt. Garsiausi yra Kralovehrado „DRAK“, Liberco „Naivusis teatras“ ir Pilzeno „Teatras Alfa“. Trupės pradėjo ieškoti naujų raiškos priemonių ir lėlių teatro galimybių: bandoma lėlę jungti su aktoriaus vaidmeniu, atnaujinama scenografija, plečiamas dramos temų laukas bei orientuojamasi ne tik į vaikų, bet ir į suaugusiųjų publiką. Teatro akademijoje Prahoje buvo įsteigta Lėlių katedra, kuri vėliau, atsižvelgiant į teatro aktualijas, pavadinta Alternatyvaus ir lėlių teatro katedra.

1989 metais kartu su visuomeniniais pasikeitimais pasikeitė ir teatro situacija: atsirado naujų privačių teatrų. Pavyzdžiui, teatras „Bandelės ir lėlės“ greta žavingų pasakų vaikams pastatė didelės sėkmės sulaukusį lėlių vesterną „Septyni drąsuoliai“, spektaklyje „Tikro žmogaus pasakojimas“ satyriškai adaptavo kanoninį rusų socialistinės literatūros autorių Borisą Polevojų. Kitas įdomus fenomenas – Brolių Formanų teatras, kuris spektaklyje „Barokinė opera“ atiduoda duoklę senoms lėlininkystės tradicijoms. Šiuolaikinė čekų lėlių scena – tiek profesionalų, tiek mėgėjų – yra įvairi. Pavyzdžiui, Vitios Marčiko teatras – tipiškas mėgėjiškas giminės teatriukas – tęsia keliaujančių pasakotojų tradicijas, o greta jo – profesionalūs originalaus menininko ir rašytojo Petro Niklo (g. 1960) performansai objektų teatre „MEHEDAHA“, kur naudojami originalūs meniniai objektai – lėlės, padarytos, sakysim, iš sulūžusių žaislų.

Čekijos lėlių teatro įvairovę liudija daugybė festivalių. Garsiausi – „motininis“ Prahos „Skrendant virš lėlių lizdo“, „Trupių Pilzenas“ ir „Lėlių Chrudimas“. Mažame Rytų Čekijos miestelyje Chrudime įkurtas Lėlių kultūros muziejus, kuris dokumentuoja čekų lėlininkystės istoriją ir dabartį.

Naujas lėlių teatro pripažinimo įrodymas – Pilzeno „Teatro Alfa“ pergalė prestižinio periodinio leidinio „Teatro naujienos“ surengtoje apklausoje: geriausiu 2006 metų spektakliu pripažintas Tomašo Dvořáko spektaklis pagal Alexandre’o Dumas romaną „Trys muškietininkai“. Reikia pridurti, kad 99-iems čekų teatro kritikams kasmet pateikiamoje anketoje yra įtraukti visi teatro žanrai, įskaitant operą ir šokio teatrą.

Parengė INGA VIDUGIRYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


36203. nemėgstu skaičių2007-03-21 20:44
paskaičiau programėlę (tiesą sakant - turbūt visas scenarijus išrašytas) spektaklio apie kašpareką. smagus:). ir išversta liuks, čekai, šaunuoliai, net ir vaidino lietuviškai.

36223. Cėkava Zosė2007-03-22 11:01
ot įdomu, kokia šio pasirodymo savikaina? kelionė, salės nuoma, vertimas, aktorių mokymasis - ne 1000 Lt reikalas! geras daiktas visuomet nepigiai kainuoja, tik paprastai pas mus reikalaujama kokybės už "3 litus"...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:01 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba