SU POLĖKIU

Nekasdienis artistų įkarštis išskyrė Lietuvos kamerinio orkestro ir dirigento Roberto Šerveniko kovo 10 d. vakarą. Koncerte skambėjo Haydno simfonija Nr. 10, D-dur, Mozarto Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui Es-dur, Mendelssohno-Bartholdy Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui As-dur. Fortepijono partijas atliko Edouardas Oganessianas ir Evgeny Rivkinas.

Jie abu – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos augintiniai. Nors dabar dirba Vakarų valstybėse (beje, Oganessianas yra gyvenęs Vilniuje ir dėstęs Muzikos ir teatro akademijoje), natūralu, atstovauja Rytų Europos mokyklai ir įkūnija gilumines šios kultūros tradicijas. Skambindami Mozartą, jie demonstravo sentimentalųjį švelnumą (tokios buvo visos piano vietos), „plačios dūšios“ kvėpavimu grindė abiejų kūrinių traktuotes (pavyzdžiui, šalutinių temų skambinimas tokia pat įtampa, kaip ir pagrindinių temų); Mendelssohno Koncerto humoristiniame Finale perteikta liaudies vyrų šokių fizinė jėga. Apskritai šio kompozitoriaus muziką solistai įsivaizdavo esant kupiną didingumo pretenzijų, Mozarto muziką – kaip Mozarto ir Rachmaninovo stilių samplaiką.

Tačiau tokios pianistų nuostatos sunkiai derėjo prie Vakarų pasauliui artimesnių orkestro ir dirigento jausmų. Atlikimą labiausiai vienijęs Mozarto stiliaus elementas – solistų pirštais formuoti trumpesni garsai ir frazės (rezultatą kiek niveliavo romantinės pedalo technikos taikymas), jungusi Mendelssohno braižo savybė – santūresnio švelnumo momentai.

Orkestras Mendelssohno kūrinį griežė romantizuoto klasicizmo stiliumi, ir, kadangi tos muzikos „nepūtė“ („nedidino“), jos bangose girdėjau žavesio.

Interpretuodamas Mozarto Koncertą, orkestras šįkart išskleidė Lietuvoje retai girdimą Mozarto muzikos ypatumą – džiaugsmą (truputį daugiau jo norėjosi Finale, paskutinįkart skambant temai). Tam reikia nuosekliai pasinaudoti visais, ne pavieniais, raiškos įrankiais, čia būtina adekvataus dydžio (pavyzdžiui, neperdėta) artistinė energija ir talentas. Beje, šio koncerto muzika yra gana sudėtinga, o pirmoji dalis prilygsta rimtojo žanro – simfonijos – painumui.

Haydno simfonijos traktuotės svarbiausi bruožai buvo klasicizmo „mažumas“ ir skaisti lyrika. Jais buvo nuspalvintos net smarkiosios kūrinio vietos ir liuftpauzės prieš prasidedant frazelėms (jau vien tai įrodo muzikavimą buvus pakilų). Kūrinio skambesys priminė saulės nušviestą grakštutę balto marmuro skulptūrėlę.

Orkestras ir dirigentas tą vakarą muzikavo spindulingai, laisvai ir lengvai. Galėjo daryti, ką norėjo: tiksliai ir šiltai, smagiai kvėpavo, frazavo, viską išklausė, nepraleisdami nė trumpiausio pereinamojo garso, nesumažindami dėmesio nei energijos; tai nebuvo vien stilistiškai ir kitaip profesiškai tinkamas griežimas, o profesionalia žaisme paremta muzikos gražumo kūryba.