SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009

Netekome tapytojos, profesorės Sofijos Veiverytės-Liugailienės. Jos kūrybinis palikimas stebina išraiškos formų gausa, savitu, atpažįstamu braižu, įtaigiu žmogaus vaizdavimu, subtilia psichologine charakteristika.

Dailininkė gimė 1926 m. Kauno apskrityje, Naujatrobių kaime. 1949 m. baigė Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institutą ir įgijo freskos ir mozaikos specialybę. Kūrybos kelią pradėjo 1954 metais. S.Veiverytės kūryboje pažymėtinos kelios sritys: monumentalioji dailė, molbertinė tapyba, piešinys. Nuo 1948 m. ji intensyviai dirbo ir pedagoginį darbą Kauno dailės institute, vėliau – LTSR valstybiniame dailės institute dėstė piešimą, nuo 1966 m. – instituto docentė, nuo 1968 m. vadovavo Freskos ir mozaikos katedrai.

Menininkė pelnė daugybę apdovanojimų ir premijų: 1974 m. tapo Valstybinės premijos laureate, tais pačiais metais jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos, 1976 m. –­ liaudies dailininkės vardas. S. Veiverytė yra laimėjusi apdovanojimų tarptautinėse parodose: Pabaltijo trienalėje (1981 m.), tarptautinėje portreto bienalėje Jugoslavijoje, Tuzloje (1984 m.). Nepriklausomybės metais S. Veiverytė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (1996 m.), už personalinę kūrybos parodą – Estijos Baltosios žvaigždės ordinu (2004 m.), diplomais ir garbės raštais Lietuvoje ir užsienyje. S. Veiverytė tapo pirmąja prof. P. Aleksandravičiaus premijos, kurią 2006 m. įsteigė Lietuvos dailininkų sąjunga, laureate. 2008 m. S. Veiverytė apdovanota Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.