Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

AKTUALIJOS

Vasara įsisiautėjo

KORNELIJUS PLATELIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Vasara įsisiautėjo: kaitina, lyja, griaudžia. Vienai amerikietei, atskridusiai į kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, turėjau aiškinti, kad Lietuva – ne tropikų šalis, ir mes turime apynormalę vasarą, rudenį, žiemą ir pavasarį. Pagalvojus, toks klausimas neatrodo keistas. Žmogus pakliūva į tam tikras meteorologines sąlygas ir pagal jas sprendžia apie klimatą. Štai ir mes, meno kūrėjai, nuo pat sausio 1 d. negalėjome susivokti, į kokią klimatinę-ekonominę zoną buvome pakliuvę. Valdžia, nepajėgdama kontroliuoti, kad pagal autorines sutartis dirbtų tik tie, kam pagal įstatymą priklauso, buvo nutarusi šį Gordijaus mazgą perkirsti, t. y. „sulyginti“ dirbančiųjų pagal darbo ir pagal autorines sutartis sąlygas. Tačiau tesulygino mokesčius tų, kurie turi darbdavio išlaikomą darbo vietą, priemones, pastovų atlyginimą su tam tikromis garantijomis atleidimo atveju, ir tų, kurie viso to neturi. Norint sulyginti sąlygas, turbūt reikėtų visiems pagal autorines sutartis dirbantiems valstybės pripažintiems kūrėjams suteikti valstybės išlaikomas darbo vietas ir priemones. Taigi dėl tokios lygiavos pagal savo pašaukimą dirbančiam menininkui kilo grėsmė išnykti iš šios klimatinės zonos. Iš pradžių menininkams buvo žadama kaip nors jų praradimus kompensuoti, bet ekonominės sąlygos privertė greitai pamiršti šiuos pažadus. Tačiau prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų apimties ir pakankamumo klausimams išnagrinėti. Į ją buvo pakviesti ir menininkų atstovai. Darbo grupė pateikė savo pasiūlymus, ir Finansų ministerija į kai kuriuos jų atsižvelgė, rengdama įstatymų pataisas.

Mes niekada nemanėme, kad menininkai neturi mokėti „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo mokesčių. Tačiau mes vis dėlto manome, kad meninės kūrybos negalima prilyginti bet kokiai individualiai veiklai, kaip daroma dabar, ir kad kūrėjams, ypač gaunantiems mažas pajamas, reikia sudaryti palankesnę mokestinę aplinką, lengviau įgyjamas socialines garantijas. Juo labiau, kad jau yra pagal UNESCO rekomendacijas sukurtas puikus instrumentas, kuris padėtų tai nesunkiai padaryti, – Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų įstatymas, apibrėžiantis šią socialinę grupę. Ir tai nėra vien šios klimatinės zonos menininkų įgeidžiai. 2007 06 07 priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl socialinės menininkų padėties vienareikšmiškai rekomenduoja ES nares taip elgtis. Tačiau mūsų politikai mums kompetentingai paaiškina, kad EP rezoliucijos yra rekomendacinio pobūdžio, ir oriai priduria, kad sąlygos visoms visuomenės grupėms turi būti vienodos. Vienodos menininkui ir bandelių kepėjui. Gerai. Tačiau pamirštama, jog pastarasis turi vieną patikimą sąjungininką, verčiantį visuomenę pirkti ir vartoti jo produkciją, – fiziologinį alkį, o štai visuomenės alkį menams reikia ilgai ugdyti. O jei neugdysime, tai nereikia ir kalbėti apie žinių ar kūrybos visuomenę.

Tokio požiūrio į kultūrą priežastys kelios. Vieni dar mena sovietinius laikus, kai dalis menininkų mainais už ideologines paslaugas režimui, o vėliau –­ ir už tylų lojalumą galėjo gyventi geriau už eilinį hegemonų klasės narį, ir mano, jog mes reikalaujame panašių privilegijų. Kiti menininkus žeria į vieną krūva su visais ir visomis, TV ekranuose kraipančiomis patrauklias kūno dalis. Treti laiko juos nereikalingais sunkiai uždirbto visuomenės gero švaistytojais, be kurių galima apsieiti. Pagaliau kaip priežastį reikėtų nurodyti ir nepakankamą pačių menų vidinę viešą diskusiją, dėl ko susidaro įspūdis, kad meno pasaulis kiekvieną savo reiškinį laiko vienodai vertingu ir neginčytinu. Bet kai mūsų valstybės vyrams kur nors ir kam nors prireikia parodyti, kas ta Lietuva, jie tuojau prisimena menininkus. Prisimena, panaudoja ir vėl pamiršta.

Neseniai vieno rimto menininko paklausiau, kiek jam valdžios institucijos moka už tai, kad jo dauginamus kūrinius valdžia vežioja dovanų užsienio vadovams. Šis atsakė, kad nieko, ir tuoj pridūrė, kad nieko jam ir nereikia. Ir mums nereikia mokėti už tai, kad mūsų vaikai mokyklose skaito mūsų sukurtus ar išverstus tekstus mūsų apipavidalintose knygose, kad mūsų visuomenė, įskaitant patį Seimą, ir užsienio turistai gėrisi mūsų pastatais ir interjerais, meno kūriniais, skulptūromis, liaudies meno kūriniais. Tačiau dera suvokti, kad iš esmės nuo mažens gyvename kūrėjų (menininkų, mokslininkų, filosofų, rašytojų) sukurtame pasaulyje, kurį mumyse diegia švietimo sistema, koreguoja aplinka ir vainikuoja kultūra. Tuomet gal pasirodys, kad esame kūrėjams šį tą skolingi ir kad reikėtų šią skolą grąžinti bent jau sudarant palankesnes sąlygas kūrybai.

Praeitą savaitę Seimas biudžeto koregavimo išvakarėse minėtas įstatymų pataisas priėmė. Ir plėvėta migla, pasak Homero, dengusi Kimerijos žemių ateitį, kiek prasisklaidė. Tad kaip mūsų klimatas atrodo dabar?

Valstybinio socialinio draudimo (VSD) mokestį dirbantieji pagal autorines sutartis ir kiti, užsiimantieji individualia veikla, mokės nuo pusės apmokestinamųjų pajamų. Tai didelis palengvinimas menininkams, tačiau lazda turi du galus: pusę mokesčio sumokėjęs, pusę ir išmokų (pensijos, ligos, motinystės pašalpų) tegausi. Aišku, kitą pusę gali savanoriškai susimokėti pats, bet žinome, kaip gyvenime būna: tą galima buvo daryti ir anksčiau, bet labai mažai kas darė. Žurnalistų sąjunga iš viso nepritarė tokiam palengvinimui, nes nujaučia, jog darbdaviai tuojau su visais sudarys autorines sutartis, mokesčių naštą pasilengvindami pirmiausia sau.

Tos pačios darbo grupės menininkų frakcija siūlė nuo pusės apmokestinamųjų pajamų skaičiuoti ir Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį, tegu numatant 9 % nuo minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) „grindis“, bet į tai atsižvelgta nebuvo. Dirbantieji vien tik pagal autorines sutartis dabar mokestį turės mokėti iš savo lėšų, jei pajamų neturės, o 9 % nuo 12 minimalių mėnesinių atlyginimų permoka, jei tokia susidarys, deklaravus pajamas, jiems bus grąžinta.

Seimas priėmė Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pataisas, leidžiančias asmenims, įregistravusiems individualią veiklą, 30 % pajamų nurašyti į sąnaudas, nepateikiant jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų, jeigu jie to pageidauja. Tai iš tiesų realus mokestinės naštos palengvinimas. Bandžiau siūlyti, kad meno kūrėjams mažiau deklaracijų pildymo painiavos būtų tiesiog sumažinus GPM iki 10 %, o finansinis efektas būtų toks pat, bet man buvo pasakyta, kad dvigubų tvarkų niekas nesteigs ir kad įregistruoti individualią veiklą nieko nekainuoja, tad kiekvienas meno kūrėjas, dirbantis pagal darbo sutartį ar užsiimantis vien tik kūryba, gali tai padaryti, nuvykęs į Valstybinės mokesčių inspekcijos skyrių pagal savo gyvenamąją vietą. Visiems patarčiau tai padaryti ilgai nelaukiant. Tiesa, Finansų ministerijos specialistai žadėjo sukurti specialų internetinį vedlį menininkams, norintiems individualią veiklą įregistruoti VMI tinklalapyje.

Seimas taip pat priėmė Pelno mokesčio įstatymo pataisas, leisiančias lengviau atsiskaityti su Lietuvoje gastroliuojančiais Europos Sąjungos šalių atlikėjais.

Minėtoji darbo grupė dar pasiūlė įsteigti rentas ypač nusipelniusiems meno kūrėjams ir pritarė Menininkų socialinės paramos fondo steigimui. Tačiau –­ tai ne tų įstatymo pataisų objektas ir galbūt – ne sunkmečio užsiėmimas. Koks, mano manymu, būtų optimalus menininko mokesčių komplektas? Pilnas VSD mokestis – 28,5 %, garantuojantis vienodą socialinę apsaugą visiems piliečiams, PSD – nuo pusės pajamų ir visiškai panaikintas GPM, tarkime, iki 36 MMA metinių pajamų. Tai sudarytų apie 33 % nuo gaunamų pajamų. Net pati neturtingiausia valstybė galėtų sudaryti tokias sąlygas savo menininkams, kurių yra vos per 4 tūkstančius, nejusdama realios finansinės naštos, jei pagaliau išsiaiškintų, kuo skiriasi meninė kūryba ir apskritai individuali veikla.

Į kokius mūsų pasiūlymus atsižvelgti Seimo pavasario sesijoje nespėta arba nenorėta? Mes siūlėme pataisyti valstybinių pensijų bei rentų įstatymus taip, kad patyrę ir dar pajėgūs menininkai, mokslininkai galėtų kurti ir už tai gauti autorinius atlyginimus, neprarasdami jiems priklausančių valstybės pensijų ar rentų. Istorija čia paprasta ir gana komiška, kol viso to nepatiri savo kailiu. Dirbančiųjų pagal darbo sutartis pajamos vadintos „draudiminėmis“ ir minėtuose įstatymuose buvo visai logiškai numatyta, kad jas gaunantis asmuo (t. y. turintis pastovų darbą) netenka tokios rentos ar pensijos. Per vieną naktį „Sodros“ mokesčiais apmokestintos pajamos iš autorinių atlyginimų staiga taip pat tapo „draudiminėmis“ su visais padariniais. „Sodros“ ir SADM valdininkai, užuot puolę taisyti šią klaidą, tyromis akimis žvelgė į mus, aiškinančius, kad valstybei nenaudinga ręsti tokias dirbtines kliūtis meninei kūrybai, ir visą laiką kartojo: „draudiminės pajamos“. Tikimės, tai bus ištaisyta rudenį, nes Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas yra jau tokias pataisas pateikęs.

Taip pat derėtų atsižvelgti į mūsų siūlymus neatimti meno kūrėjams teisės gauti ligos ir motinystės išmokas, tuo pat metu gaunant pajamas pagal autorines sutartis. Siūlome tai ne todėl, kad skatintume ligonius dirbti, o todėl, kad sergant ar išėjus motinystės atostogų atlyginimas visada gaunamas už anksčiau padarytą darbą (to pats asmuo niekaip negali kontroliuoti), o jei ką nors žmogus ir nuveiks sirgdamas, tai būtinai pasitvarkys taip, kad atlyginimą gautų tada, kada reikia. Pagaliau, jei kokia mama ar tėtis ir nutapys užmigusį kūdikėlį, parašys apie jį eilėraštį ar straipsnį į žurnalą apie jo auginimo peripetijas, valstybė ne tik nenuskurs, bet dar ir mokesčius gaus nuo jo autorinio atlyginimo. Ypač nenorima leisti gauti autorinių atlyginimų sergant. „Sodros“ specialistai aiškina, kad labai nesunku fiksuoti kūrinio įteikimo užsakovui momentą. Tačiau taip pat labai nesunku gauti patvirtinimą, kai prireiks. Tad kam naudingas toks popieriaus kankinimas? Miško pramonei?

Vasara prasidėjo gegužės pabaigoje, kai savo ataskaitą dėl kultūros politikos įgyvendinimo dalinai finansuojant programas ir projektus pateikė valstybinis auditas. Joje daug įdomios medžiagos, skaičių, kuriais dalytis Kultūros ministerija nebuvo linkusi niekada. Daugelis išvadų sutampa su Kultūros ir meno tarybos ne kartą išsakytomis pastabomis. Tačiau audito požiūris į kultūrą gana schematiškas, nors įvairių rekomendacijų duoti nevengiama. Pavyzdžiui, auditas neįstengia (o gal ir neprivalo) skirti rutininio kultūros vyksmo finansavimo ir tokių specialių programų kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pastaroji yra sugalvota politikų ir, nepaisant visų savo gerų darbų (Nacionalinė dailės galerija, Menų spaustuvė), gyvuoja šalia kasdienio kultūrinio gyvenimo, tad turėtų būti finansuojama atskirai, nemažinant kasdienio kultūros biudžeto. Apskritai audito ataskaita gana kritiška. Atrodo, kad visas kultūros sektorius tik ir plauna valstybės pinigus, naudoja juos ne pagal paskirtį ir tegalvoja, kaip čia dar finansiškai nusikaltus. Be abejo, tokių faktų esama, su jais nepasiginčysi, tačiau, kaip siūloma, dar griežtinti kultūros projektų finansavimo tvarką, kai ir taip tenka po keletą kartų nešioti ministerijai tas pačias ataskaitas, turbūt – ne tas kelias. Juo labiau, kad, atsiradus naujiems mokesčiams, daugelis viešųjų įstaigų ir visuomeninių organizacijų nebepajėgia susitvarkyti savo buhalterijų ir turi tam leisti tuos pačius projektų pinigus, varganus 10 % administracinių išlaidų, buhalterių samdai.

Auditas perdėtai žavisi visose programų finansavimo taisyklėse besipuikuojančiu žodžiu „dalinis“. Rekomenduojama reikalauti kitų rėmėjų raštiškų įsipareigojimų pamirštant, kad apskritys tokių lėšų apskritai neturi, o ir jų pačių greitai gali nelikti, savivaldybių numatytuose asignavimuose vos pakanka lėšų vienam kitam saviveiklos kolektyvui ir alaus šventei paremti, o privatūs rėmėjai, ypač dabartinio sunkmečio sąlygomis, apskritai nebesileidžia į kalbas. O dar įsipareigoti raštiškai!.. Tai kur tas antros dalies pinigų medis? Pajamos iš bilietų? Kita vertus, auditas pergalingai demaskuoja pareiškėjus, iš kelių programų prašančius paramos tam pačiam projektui. O ką jiems daugiau daryti, jei finansavimas „dalinis“? Argi gaudami, kiek reikia, žmonės gaištų laiką, pildydami kelias paraiškas ir medžiodami rekomendacijas?

Pirmuoju savo rekomendacijų punktu auditas Vyriausybei siūlo „kultūros projektų finansavimo funkciją, įgyvendinant „ištiestos rankos“ principą, perduoti atskiram subjektui“. Tarsi toks principas būtų neginčytina kultūros finansavimo panacėja. Visuomenėje esama dvejopos nuomonės – vieni tam pritaria, kiti ne. Aš priklausau pastariesiems. Todėl, kad bandau paskaičiuoti ekonominę naudą. Ekspertų apmokėjimo kaštai nesumažės, nes už darbą mokėti teks. Iš dangaus nenusileis angelai ir nepaskirstys lėšų taip, kad visi būtų laimingi. O jei nebereikės ekspertų, tai –­ ačiū –­ nereikia ir tokios institucijos. Kultūros ministerijos aparatas nesumažės, bent jau aš tuo netikiu. Vadinasi, atsiras papildomas biurokratinis aparatas su gerai apmokama vadovybe, kuriam išlaikyti bus naudojamos tos pačios programų lėšos. Ir gali būti, kad šis aparatas bus dar mažiau kontroliuojamas, mylintis savus, visažinis, arogantiškas ir kerštingas.

Audito ataskaitoje kliuvo ir Kultūros ir meno tarybai, kuriai man teko vadovauti pastaruosius ketverius metus. Su visais priekaištais galima sutikti, juo labiau, kad jų dauguma atklydo iš mano paties metinių ataskaitų. Tačiau reikia nepamiršti mažos smulkmenėlės: visuomeninio patarėjo atsakomybės reikalauti galima tik tada, kai jam, o ne ministrui priklauso galutinio sprendimo teisė. Kol kas įstatymai to nenumato. Kultūros ir meno taryba iš tiesų daugiau vykdė kasdienes užduotis: tvirtino įvairias ekspertų komisijas, nuostatus, skirstė stipendijas ir premijas, nors daugiau dėmesio turėjo skirti kultūros strategijai. Negalėčiau teigti, kad LMKT ir ekspertų komisijos savo darbą atliko tobulai, bet šitokia kultūros savivalda, mano įsitikinimu, yra geriau, negu nieko. O strateginiai dalykai... Paskutinė kultūros ministrė, pateikusi visuomenei Seimo patvirtintą ir programoms paskirstytą metinį biudžetą, buvo Roma Žakaitienė. Ir tai tik vieną kartą ir tik savo veiklos pradžioje. Nei ji, nei kiti daugiau tokių „klaidų“ nebedarė. Ypač norisi padėkoti auditui už pastabą, kad biudžetinių ir nevyriausybinių įstaigų projektų finansavimas iš to paties fondo yra ydingas.

Taigi, džiaugdamiesi geromis permainomis, viltingai lauksime rudens, kai vasara bus išsidūkusi, o mūsų galvos atvėsusios. Gal tada aiškiau pamatysime dalykus, kuriuos reikia tobulinti.

 

Skaitytojų vertinimai


54247. drsk2009-08-06 12:02
aciu gerb. Kornelijui uz kovas su biurokratais

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 20 iš 20 
21:15:51 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba