Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
 Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

DAILĖ

Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…

Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dalia Truskaitė. „O dėl manęs nepergyvenk – aš labai „storžievis“ tam tikra prasme...“
2008, stiklas, plieninė viela

      Vitražo galerijoje-dirbtuvėje „Vitražo manufaktūra“, įsikūrusioje sostinės Stiklių gatvėje, vyko Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių stiklo darbų paroda. Ta proga su stiklo menininke DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.

Dirbate VJVDM Naujosios Vilnios filiale. Ar tai –­ viena nedaugelio vietų Vilniuje, kur galima išmokti stiklo meno pagrindų?

Su stiklu dirbama ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, akcentuojant klasikinį vitražą. „Vitražo manufaktūroje“ galima nemažai išmokti, tačiau tai labiau trumpalaikė galimybė prisiliesti prie stiklo, pačiam sukurti darbelį.

Mūsų mokykloje sudarytos sąlygos gana nuosekliai pažinti stiklo meną ne vienerius metus iš eilės. Turime šiokią tokią technologinę bazę. Negailime laiko ir „neapmokamų“ darbo valandų, kai tenka plušėti stiklo studijos ūkyje. Mokiniai savarankiškai čia mažai ką tepasidarytų, technologiniai dalykai –­ sudėtingi, reikalaujantys patirties. Reikia „meistrauti“ kartu su jais. Neretai –­­ dirbti individualiai. Tai ne piešimo pamoka, kur visi stebeilijasi į vieną objektą, jį narsto. Visų idėjos skiriasi, tenka dirbti individualiai. Pamokos užtenka tik teorijai.

Ši paroda – ne pirmoji, vaikų sukurtus stiklo darbus esate pristatę ir anksčiau. Kaip vertinate mokinių raišką, ko tikitės iš jų ateityje? Į vaikų kūrybą, ugdymą daug kas žiūri atsainiai...

Neturime tikslo „kepti“ būsimus menininkus, nors studijuojančių stiklą aukštosiose mokyklose mūsų absolventų galėčiau išvardyti ne vieną. Svarbiausias mokyklos darbas – ugdyti išprususį, pastabų, kūrybiškai mąstantį žmogų. Taigi tai – ir kultūrinė, ugdomoji, ir socialinė veikla, todėl dėmesio šiai sričiai niekada nebus per daug. Vaiko, paauglio užimtumas, sąlygos lavinti gebėjimus – kartu ir prevencinė priemonė, kartais efektyvesnė už draudimus, bausmes.

Pirmąją stiklo meno parodą surengėme 2006 m. „Vitražo manufaktūroje“. Neseniai „Dalios“ galerijoje rodėme mokinių grafiką, tapybą, skulptūrinius objektus. Tai tik kelios iš dailės galerijose surengtų mokyklos parodų. Tokios parodos – savotiškas prisistatymas, apžvalga to, ką esame nuveikę. Svarbiausia – tai šventė mokiniams, jų kūrybos įvertinimas. „Vitražo manufaktūroje“ vykusią parodą aplankė nemažai žmonių.

Nesu linkusi sureikšminti mokinių kūrybos, įžiūrėti juose genialių dalykų. Čia daug atsitiktinumų, mokytojo žinių ir patirties. Ryšys tarp mokinio ir mokytojo profesionalo svarbus, ir tai, ką matome parodose, yra bendro darbo rezultatas.

Kokią įtaką ši gana egzotiška dailės sritis daro mokinių žinių visumai? Ar nepakanka vien „popierinių“ komponavimo, idėjos raiškos įgūdžių? Stiklo menas reikalauja techninių žinių, daugybės laiko, amato taisyklių...

Nežinau… Tai filosofinis klausimas... Galbūt nedaro jokios? Būčiau neteisi, jei mokinio kūrybą „įstatyčiau“ į profesionalaus meno rėmus. Dažnai vaikų kūrybos procesas vyksta aklai, vedant paprasčiausiam atsitiktinumui… Nors apie technologijas ir kita diskutuojame, aiškinu, rodau daug pavyzdžių, tačiau būna, kad procesas ir rezultatas keičia pirminį sumanymą. Dažnai specialioje krosnyje „kepamas“ stiklas, koks nors „ready made“, kad ir banalus trilitrinis stiklainis, taip keičiasi, čia pat virsta iš vienos formos kita, kad vaikai aikčioja iš nuostabos. Tai – mažas stebuklas, tuo stiklo menas ir yra ypatingas. Nereikia daug aiškinti, kokį estetinį įspūdį sukelia stiklo ir šviesos sąveika, kaip jis atrodo, skirtingai apšvietus… Stiklas – stulbinamai graži medžiaga. Ir kaprizinga.

Tad ne taip svarbu tiksliai suskaičiuoti, pamatuoti darbo su stiklu poveikį. Nebūtinai jis turi būti akivaizdus, kad baksteltume pirštu ir pasakytume –­ štai, išmoko. Nieko jie neišmoksta, tam reikia dešimtmečių. Mokiniai tik „atsimerkia“, nustemba, susimąsto, ir tai yra svarbiausia. Galbūt ta patirtis pravers žmogui kitoje srityje, pasireikš kitaip. Švaistyti laiką ir nepigias medžiagas daugeliu atvejų verta…

Ką vadinate stiklo „kaprizais“?

Pateiksiu vieną pavyzdį. Viename savo kūrinyje sumaniau stiklo paviršiuje „išauginti“ metalinius „plaukus“. Atrodytų – paprastas sumanymas. Ir prasidėjo… Kaip išlenkti ir pragręžti stiklą, kokiu grąžtu, kaip jo nesutrupinti, eksperimentai su įvairiausiais grąžteliais, kitais įrankiais, krosnies temperatūra. Taigi noras įgyvendinti idėją kartais paverčia tave lengvai kvanktelėjusiu, maniaku… Eksperimentuoji, ieškai, o šios srities bandymai – nepigūs. Ne tik dėl pinigų. Ar racionaliai iš šalies atrodo suaugusi moteris, kuri užuot vaikams naujus batus nupirkusi, perka dar vieną stiklo galabą, kad galbūt jį negailestingai išmestų kaip nevykusį eksperimentą? O vietoj jaukių šeimyninių vakarų dažnai rymo prie nebaigtų darbų? Kartais apninka beprasmybės jausmas. Bet tai tokia saldi nuodėmė…

Savo kaprizus neretai rodo ir baigtas stiklo meno kūrinys. Ne tik jį tinkamai įkurdinti interjere, bet ir nufotografuoti, „pagauti“ tą ypatingą lūžtančios šviesos žaismą reikia didelio profesionalumo, subtilaus, atsargaus žvilgsnio. Ne kiekvienas fotografas tą sugeba. Eksponuoti stiklą taip pat sunku, reikia „švarios“ aplinkos, apšvietimo, specialios įrangos.

Kaip apibūdintumėte dabartinę vitražo, stiklo meno padėtį Lietuvoje? Turiu omenyje ir užsakymų pobūdį, ir visuomenės požiūrį.

Negaliu kalbėti už visus kolegas, bet pagrindinės problemos aktualios daugeliui. Kiekvienam aišku, kad užsakymų pobūdis pakito, jie tapo kameriškesni. Lietuviškojo klasikinio vitražo, luitinio stiklo eksperimentų aukso amžius –­­ sovietmetis. Nebeliko ano meto užmojų, kompleksinio mąstymo architektūroje. Per tuos „tylos“ metus pakito ir pats vitražas: estetinės nuostatos, technologijos. Ne veltui seniai iškilo ir apibrėžimo problema, į „vitražo“ sąvoką nebetelpa konceptualūs kūriniai, stiklo eksperimentai, todėl vis dažniau girdime „stiklo meno“, „architektūrinio stiklo“ apibūdinimus.

Deja, šiandien jaučiamas didelis ato­trūkis tarp stiklo menininkų ir architektų. Konkursai, bendri renginiai galėtų šią padėtį ištaisyti. Juk stiklas šiuolaikinėje architektūroje palieka didžiulį įspūdį – skaidrumas, atspindžiai, apšvietimo efektai.

Teigiate, kad šiuolaikiniame, ultramoderniame interjere stiklui vietos atsirastų? O kaip su dabar mėgstamu, populiariu „vintage“ stiliumi?

Stiklas, vitražas – universalūs. Jie gali būti ir funkcionalūs, ir grynai dekoratyviniai elementai. Dažnai tokiame kūrinyje puikiai dera ir viena, ir kita. Jei minimalistinis interjeras gali tviskėti stikliniais baldų, pertvarų, net grindų paviršiais, tai „senoviškame“ derės, pavyzdžiui, autorinio stiklo šviestuvas su originaliomis metalo ar net medžio detalėmis.

Minėjote, kad šiandien nemokame įvertinti ir mūsų vitražo, stiklo meno palikimo. Net dabartinį stiklo meną neretai laikome „senamadišku“, retrogradišku menu...

Tai, ką sovietmečiu kūrė Kazys Morkūnas, Algimantas Stoškus, kiti lietuviškojo vitražo klasikai, mūsų dienomis pamiršta, daug kas neatitaisomai suniokota... Lietuvoje neaiški meno kūrinių vertė, 50 metų riba paveldui – ydinga norma. Tai pavojinga situacija, nes privati nuosavybė atriša rankas ir barbariškam elgesiui, naikinimui. Teko girdėti, kaip į vieną kadaise garsų vitražą šiandien restorano lankytojai „šaudo“ šampano kamščiais.

Sovietinių vitražų turinys dažnai ideologizuotas. Tačiau formą ir turinį šiuo atveju galime simboliškai atskirti, suprasdami, kad, tarkime, tapyboje buvo kiek lengviau išlikti nepriklausomam O monumentaliojoje dailėje dėl suprantamų priežasčių tekdavo leistis į kompromisus. Bet sukurta ir patriotinio turinio darbų, štai kad ir didžiausias Lietuvoje, įspūdingas profesoriaus Kazio Morkūno 1986 m. sukurtas vitražas „Saulės mūšis“ Šiaulių „Saulės“ kino teatre. Minėtu laikotarpiu Lietuvos vitražas buvo aukšto lygio, ir tuo, kas iš anų laikų dar išliko, galime didžiuotis. Tai didelių užmojų vitražai, būtent pas mus ištobulinta luitinio stiklo technologija. Deja, nebeturime ir puikaus Vitražo muziejaus Kaune.

Dažnai tebegalvojame, kad šis menas –­ tai klasikiniai vitražai su švino pertvarėlėmis. Kodėl taip yra? Užburtas ratas... Štai ir Nacionalinėje dailės galerijoje stiklo menui, kiek žinau, vietos neatsirado. Nežinia kodėl jos koncepcijoje ši meno sritis virto „taikomąja“ daile, nors ji seniai – tarpdiscipliniška, konceptuali, išėjusi už žanro ribų.

Nelabai yra kur tinkamai vitražą parodyti, tą, kas išsibarstę įvairiuose interjeruose, nelengva pristatyti, įvertinti. Nėra ir tam pritaikytų galerijų. Apie stiklą beveik nerašo menotyrininkai, išskyrus keletą profesionalų, šiandien sistemingai jo niekas netyrinėja. Čia paminėčiau tik kaunietę menotyrininkę Raimondą Kogelytę-Simanaitienę, stiklo specialistę, teoretikę. Dar kolegą dailininką, kuriantį, dėstantį ir kartais rašantį apie šiuolaikinį stiklo meną – Žydrūną Mirinavičių. Kiek turime rašančių apie tapybą, skulptūrą? Paradoksali situacija.

Ko reikia, kad „užaugtų“ daugiau teoretikų, kryptingai nagrinėjančių vitražą, stiklo meną? Kodėl šia sritimi nesidomima?

Norisi tikėti, kad ne pats šis menas neįdomus. Jis per mažai matomas, apaugęs stereotipais. Rengiant dailėtyrininkus, galima būtų atkreipti dėmesį į šią nišą. Kad tai pasikeistų, reikia laiko, palankesnių sąlygų, nuoseklaus, akylesnio žvilgsnio į šį savitą meną.

 

Skaitytojų vertinimai


54244. nu2009-08-05 20:29
nu tai ka, gavinsim numiruokli, vitraza ant Lietuvos taip sakant. sunku isivaizduot

54294. sick2009-08-12 22:17
tai jau Franksteinas gausis, ne kitaip...

54298. grazu2009-08-13 14:13
grazus darbas nuotraukoje

54306. kiskis p2009-08-14 15:44
"storzievis" yra daiktavardis, tai gal turetu buti "didelis storzievis" o ne "labai storzievis". otgi berasciu karta.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:48 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba