Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Sakmė apie danų princą Taisoną

MYKOLAS MAŠNA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Filmo „Tysonas“ kadras

„Kas aš esu? Iš kur ši beprotybė? Kodėl mano galvoje toks chaosas?“ – tai klausimai, verti garsiosios Danijos princo tragedijos. Tačiau itin netikėta tokius egzistencializmo filosofijos persmelktus žodžius girdėti iš kresno, vidutinio amžiaus juodaodžio vyro. Ne, kalbu ne apie garsųjį britų teatro reformatoriaus Peterio Brooko „Hamleto“ pastatymą, įvairių rasių, kultūrinių ir estetinių tradicijų aktorius įkurdinusį ant spalvingų persiš­kų kilimų. Visiškai neseniai Lietuvos videotekų kataloguose pasirodžiusiame amerikiečių režisieriaus Jameso Tobacko dokumentiniame filme „Tysonas“ Williamo Shakespeare’o Elsinoras tarsi kiek modifikuojamas ir perkeliamas į mažytį kvadrato formos bokso ringą, o pagrindinis danų princo Hamleto vaidmuo priskiriamas neseniai sportininko karjerą baigusiam buvusiam pasaulio sunkaus svorio bokso čempionui, nusikaltėliui, „ausų spenelių rijikui“ ar tiesiog šiandienos popkultūros ikonai Mike’ui Tysonui.

Žinoma, panašumų su šia archetipine tragedija turi pati boksininko gyvenimo istorija, bet režisierius J. Tobackas, dokumentiniame monologo pobūdžio pasakojime dubliuodamas kadrus, skirtingas pokalbio ištraukas, retsykiais kurdamas sunkiai suprantamą, net kiek chaotišką garsų ir vaizdų koliažą, labiausiai išryškina sąmoningos M. Tysono beprotybės ir bekompromisio keršto linijas.

Filme tarytum susilieja keturi realybės lygmenys: subjektyvus, be galo intymus boksininko pasakojimas; objektyvizuota „geltonosios“ žiniasklaidos sukurta (ir vis dar kuriama) tikrovė ar jos iliuzija, teatrališkai vaizduojanti M. Tysono, kaip populiariosios kultūros ikonos, pasaulį; paties dokumentinio pasakojimo režisieriaus J. Tobacko – beje, gero boksininko pažįstamo –­ kuriamas „geležinio Maiko“ (boksininko pseudonimas – aut. past.) paveikslas; ir „teatro teatre“ principams paklūstantis gyvenimas ringe-scenoje, prieš daugiatūkstantinę stūgaujančių ir kraujo reikalaujančių žiūrovų minią.

Režisieriaus pasirinktas šių keturių tikrovės lygių jungimo metodas – ganėtinai įdomus ir, regis, pasiteisinęs. J. Tobackas vienu metu ekrane pateikia du, tris ar daugiau langelių, kuriuose rodomas vaizdas pamažu ir nuosekliai žiūrovo dėmesį perkelia iš vieno lygmens į kitą. Taip kaitaliodamas atskirus kadrus ir žaisdamas su dokumentinio pasakojimo erdviniais ir dramaturginiais konstruktais, režisierius pasiekia dvigubą rezultatą: filmo naratyvinė linija ne tik įgauna tam tikrą tolygumą, bet ir įgyja dinamikos, nė akimirką neleidžiančios nuleisti akių nuo ekrane (ar veikiau ekranuose) vykstančios žmogaus dramos.

Šie keturi pasauliai filme gana aiškiai atskirti ir plastinėmis vaizdavimo priemonėmis. Štai subjektyvųjį filmo herojaus pasakojimą (daugiausia – vaikystės prisiminimus) lydi nuolat „išnyrančios“ praeities akimirkų nuotraukos. Nuoseklus fragmentiškai prabėgančių paveikslų statiškumas aiškiai polemizuoja ne tik su filmo ritmą forsuojančiomis ištraukomis iš garsiausių M. Tysono kovų bokso ringe ir žaibiškai praskriejančiomis laikraščių ar sporto žurnalų iškarpomis, tačiau ir su ne tokiomis dinamiškomis (o retsykiais net šiek tiek linkstančiomis į tam tikrą monumentalumą) režisieriaus sumanytomis scenomis, aiškiai peršančiomis specifinį žiūrovo ir filmo objekto santykį, lyg mėginančiomis teigti tam tikrą bokso legendos žmogiškumą, gyvenimišką paprastumą (pvz., pajūryje ant kopos stovintis M. Tysonas romantiškai žvelgia į vandenyno tolius ar namie žaismingai boksuojasi su maža dukryte).

iliustracija
Filmo „Tysonas“ kadras

Tiesa, filme yra vienas itin ryškus momentas, kai ši tvirta struktūra akivaizdžiai sugriaunama. Tarsi Polinezijos salų karys kairiąją veido pusę išsitatuiravęs M. Tysonas sėdi ant leopardo kailio spalvos sofos ir pasakoja, koks vaikystėje jis buvęs silpnas ir bailus, kaip vyresnieji jį skriaudę ir nusukinėdavę jo auginamų balandžių galvas. Ekrane greta įspūdingų gabaritų juodaodžio vyro pasirodę gležnučių baltų balandžių vaizdai (vienas net su savotiška aureole) disonuoja su kariška boksininko prigimtimi, o antrame plane sekama istorija apie pirmąsias muštynes, adrenaliną, agresiją, neapykantą visam pasauliui, vagystes ir narkotikų verslą. Ironijos šiame režisieriaus sprendime neįžiūrėsi nė su didinamuoju stiklu, bet gan tiesmukai ir dirbtinai peršamo jautraus berniuko, nuskriaustojo ar net naujųjų laikų mesijo įvaizdis toli gražu neįtikina.

Tiesa, tai bene vienintelis „Tysono“ epizodas, kuriame taip paviršutiniškai atskleidžiamas režisieriaus santykis su filmo herojumi. Čia buvęs bokso čempionas vienareikšmiškai nepateikiamas kaip protagonistas ar niekšas. Pasakojimui įsibėgėjus, režisierius J. Tobackas sugeba išlaikyti saugią distanciją nuo kūrinio objekto, užmaskuoja savo asmeninį požiūrį, tad filmas nevirsta nei M. Tysono apologija, nei jo teismo procesu.

Režisierius J. Tobackas iš atskirų fragmentų sudėlioja ilgoką (beveik pusantros valandos trukmės) interviu su buvusiu pasaulio bokso čempionu, papildydamas jį ištraukomis iš boksininko kovų, kitų pokalbių, vaikystės nuotraukų ir parodydamas M. Tysoną tokį, koks jis yra, ar, tiksliau, tokį, kokį nori matyti kiekvienas žiūrovas. Leisdamas boksininkui papasakoti savo gyvenimo istoriją nuo A iki Z, nuo pirmųjų vaikystės prisiminimų ir konfliktų su teisėsauga iki pat pasaulio sunkiasvorių čempiono ir šiandienos, kai didžiausios šlovės akimirkos – jau senokai praeityje. J. Tobackas atskleidžia ir šviesiąją, ir tamsiąją „geležinio Maiko“ asmenybės pusę. Ir tik dėl paties M. Tysono gyvenimo peripetijų tų blogųjų savybių gali pasirodyti kiek daugiau.

Jau pačioje filmo pradžioje režisierius atskleidžia svarbiausias M. Tysono įniršio priežastis. Jis nepažinojo savo tėvo, iš namų išmesta motina su būriu vaikų buvo priversta kraustytis į mirtinai pavojingą Bruklino rajoną, kur būsimąjį čempioną skriausdavo mažieji vietos nusikaltėliai, vos sulaukęs trylikos metų, jis pakliuvo į pataisos darbų koloniją – M. Tysono gyvenimą slėgė baimė ir nežinia. Ir tik vėliau, sutikęs legendinį bokso trenerį Cusą D’Amato, jis taps nuožmus, tvirtas ir be galo talentingas kovotojas. Toks, kokį geriausiai pamena sporto istorija. Be to, treneris iki pat savo mirties 1985 m., jam atstojo ir niekada gyvenime neturėtą tėvą. Štai čia, jau pakliuvus į milžiniškas, tarsi Romos koliziejus užburiančias arenas, baigiasi jaunystės vaizdinių ir prisiminimų nuotrupomis paįvairintas žmogaus pasakojimas ir prasideda Tysono-atlikėjo ir Tysono-popikonos gyvenimo vaidinimas.

iliustracija
Filmo „Tysonas“ kadras

Ir čia M. Tysonas atlieka visus vaidmenis: jis – nukentėjusysis ir budelis; išdidus čempionas ir pažemintas pralaimėjusysis; daugybės šalių – Rusijos, Italijos, Stambulo (paties žodžiais tariant) –­ prezidentų favoritas ir įtūžęs, teroristų veidus ant savo kūno išsitatuiravęs anarchistas; Amerikos moterų numylėtinis ir sekso skandalų auka; milijonierius ir prasiskolinęs, apiplėštas kalinys. Ir nesvarbu, ką jis darytų, kokį vaidmenį atliktų, jis visada – savimi pasitikintis, tikras bokso ringo-teatro scenos generolas (pats boksininkas save ne sykį pavadina Aleksandru Makedoniečiu).

Režisieriaus J. Tobacko filme spalvinga ir intriguojanti M. Tysono gyvenimo istorija tarsi projektuojama ir perkeliama į bokso ringą. Sužvėrėjęs ir įtūžęs lyg danų princas Hamletas, tėvo figūrą ringe atradęs legendinio Muhammado Ali asmenybėje, o Klaudijumi tampa kiekvienas, pasikėsinęs į tikrojo ringo valdovo sostą. Vargu ar M. Tysonas kada nors skaitė žymiąją W. Shakespeare’o tragediją, bet savajame pasakojime jis beveik fotografiškai tiksliai pakartoja Hamleto-Šmėklos sceną. Kai nukarūnuotas, fiziškai ir emociškai sužlugdytas bokso karalius M. Ali vidury ringo šiam ausin sušnibžda „Pribaik jį dėl manęs“, dar visiškai jaunutis M. Tysonas žino, ką daryti. Žvėriško įtūžio apimtas, jis jau pirmosiomis dvikovos minutėmis nokautuoja bejėgiškai atrodantį, nors savimi ir itin pasitikintį, priešininką. O ir visus kitus, neteisėtai pareiškusius pretenziją į ringo karaliaus sostą, pribaigia lygiai taip pat, tarsi toliau vykdydamas šmėkliškai kretančio M. Ali valią. Ir niekas jo nesustabdys: jei prireiks, jis priešininką pastums, įbaugins ar net nukąs ausį. Net ir šis garsusis incidentas suranda gan ryškų atgarsį Hamleto tragedijoje.

Skirtingai nei dauguma šio žanro filmų, „Tysonas“ nesusitelkia ties pasaulio bokso čempiono sportiniais pasiekimais ir karjera. Ji čia – tik pagrindas, atskirus filmo epizodus vienijanti, naratyvinę filmo struktūrą įtvirtinanti grandis. Čia mums papasakojama tikro žmogaus, keliančio ir susižavėjimą, ir pasišlykštėjimą, baimę ir gailestį, istorija. Žinoma, šis J. Tobacko dokumentinis filmas pirmiausia papildys bokso gerbėjų kolekcijas, bet pernykščiame Kanų kino festivalyje sulauktas žiūrovų ir kritikos dėmesys liudija, jog potencialios „Tysono“ publikos ratas vien bokso fanais neapsiribos.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:46 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba