Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
 NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

PROZA/Apsakymo konkursas

Rožinė avelė danguje

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Namas verčia ant manęs savo metų naštą. Sienos užgriūva prarūgusios kopūstienės ir sudygusių bulvių kvapais, iš kampų, palubių verčiasi efemeriškas susilaikymo ažūras, ne, ne, vorai negalėjo šitiek draperijų priklostyti, tai tik susitaikymas su dangumi, pilkojo vandenyno ataka, niekur tu nuo tų gauruotų lietaus tumulų nepasislėpsi, o ir ko tau bėgti nuo dangaus, nuo seno juk žmonės tikėjo ten gyvenant dievus ar Dievą.

Pakylu nuo klibančios taburetės, rankomis atsiremiu palangės. Ši krūpteli, matyt, snaudė, užsidangsčiusi dulkėmis, gėda jai, matau, gėda kaimiško pelargonijų kvapo ir kinivarpų, įsiverpusių į sienojų gyvybinius plaušus.

Taip, jis gyvas, tas mūsų namas. Tebegyvas, bet taip nusiminęs, kad prasta jo nuotaika jau peraugo į ligą, į letalinę stadiją, ir tik viena kita apydvokė rudens musė išduoda šiokius tokius gyvybinius resursus, penimus dylančia atmintim.

Ūmai geltonas paukštytis, laikinas imigrantas, greičiausiai sprunkantis iš ledėjančios, o gal tirpstančios šiaurės, padaręs kelias mirties kilpas, teškiasi į apmūsojusį lango stiklą. Paskui plonytėliais nagučiais įsitveria raukšlėtosios budlėjos šakelės ir nuščiūva, įtraukęs galvelę.

Išbėgu į lauką, pritykinu pirštų galais, vėjas atsivėdėjęs plyksteli į veidą – jo jausmų nepastovumo pagrindas, žinau, savimeilė bei atkarus vienišumas, kurį daugelis painioja su išdidumu.

– Tik nebijok, – pasiūlau paukštyčiui lietaus vandens, susitvenkusio žaisliniame Elenytės puodelyje, žaislelių ir jų nuolaužų pilnas kiemas, tarytum būtų vykęs žaislų mūšis, ir visos lėlės, traukdamosi į saugius vaikų skreitus ir kitas užuovėjas, išbarstė gimtadienių dovanas ir kitokius turtus.

Paukštytis, geltonas, papuręs, iš pažiūros visai sveikas, tupi įsitvėręs budlėjos, į vandenį nekreipia nė menkiausio dėmesio, jo akutės, ne didesnės už linų sėklas, užmerktos, galva kiek klausiamai pakreipta ant šono.

– Neliesk! – išbėga Juta. – Tik neliesk!

Jos krūtinė po dryžuotu megztiniu prasitrynusiomis alkūnėmis atrodo kaip du parašiutėliai, nešantys į rožinį dangų, iš tikrųjų tokios spalvos danguje nėra, nė būti negali, ir gerai, nuo tokio ryškaus saldumo įsiperšėtų akys, bet Juta to nežino, nežino, kad nėr tokio dangaus, nežino, kaip labai nuo to nesamo dangaus perši akys, tik žiūri į mane kaip į katę – plėšikę, besigviešiančią paukštelio sielos.

– Šitas mažutėlis, – sakau aš Jutai, –­ šitas maišuotis, nesgi jie žiemoja Afrikoje, į ten dabar ir skrenda, susisuka šilkinius maišus...

Bet Juta nesiklauso apie maišučius, ji juokiasi, nutvilkydama savo rožinį dangų pigiais elektros iškrovų fejerverkais.

– Tai gal ir tu ten buvai? Varlė keliauninkė.

Ne, aš negaliu pakęsti tokio nepagarbumo iš savo dukters.

O kodėl neturėčiau kęsti, jeigu ji kenčia mano nesibaigiantį blaškymąsi po svetimus kraštus?

Man taip nejauku, kad užmirštu, jog rankoj laikau Elenytės žaislinį puodelį, šis iškrinta, apipildamas šlepetę ir koją. Ilgai gniaužau megztinio skvernus, stoviu – matau save iš šalies – apleista ir bedvasė kaip kaliausė. Pagaliau susikaupiu ir pakeliu sunkius vokus.

– Dangaus vandenynas tik vienas.

– Dangaus vandenynas... – nusivaipo Juta. – Visi tie tavo pseudopoetizmai...

Pseudopoetizmai. Jis sakydavo pseudopoetics. Tai buvo mėgstamiausias Deno žodis, daugiau, kur kas daugiau; pseudo –­ beveik visi jo ištarti žodžiai prasidėdavo šia svetimybe, besiritančia iš pagyvenusio suomio lūpų kaip dezinfekcinė priemonė, nušveičianti kitus žodžius, galimus užkratus ir svetimkūnius, o gal tik baimė, kurią būtina atremti šarvu ar skydu, deja, svetimu, nesgi Suomijos gamtoje visa yra tikra, Suomijos žolė auga tiesiai į viršų, upės teka teisinga kryptimi, tik toji pseudomoteris, atsibasčiusi iš kitos, bergždžios gal žemės, neišmaitinančios gal, žarstosi čia savo pseudopoetizmais, saulėlydžio dangus jai primenąs vaikystės gimtadienį, ji nė neklausiama tauškia ir tauškia nesusičiaupdama, kokios saldžios buvusios cukrinės gėlelės ant torto, ir glaistas buvęs rausvas, kai tuo tarpu saulėlydis nereikalauja jokių pseudopaaiškinimų, tereikia jį gerti atmerktomis akimis, paskui, lig soties atsigėrus, reikia užsimerkti ir gerti toliau. Tu geri, o ji, toji moteris iš Lietuvos, kur žmonės pusę gyvenimo būna vilkais, bet vėliau net nežino, kodėl sapnuoja vilkų sapnus, taigi toji pusiau vilkė žiūri į tave plėšriomis akimis ir kalba, beria pseudožodžius, kiek jau jų čia, saulėlydžių Suomijoj, sudygo piktžolėmis, paskui surupšnoja dirsėmis išdygusius nežinia spjaudažodžius, surupšnoja ir bliauja jau ne grynuoju Suomijos avių dialektu, o nežinia kokiais spjaudamykiais, vilna joms želia šiurkšti kaip vilko kailis, kaip drignėm apėję laukai, kaip...

– Dangaus vandenynas! Žinau aš tą tavo dangų! – o aš vis žiūriu į tuos rožinius parašiutėlius ir suprasti negaliu, į kokį dangų jie leidžiasi.

– Tu ir aš kaip vyras ir jo žmona, like husband and his wife, – kalba suomis, žiūrėdamas į dirsėmis apžėlusį kiemą, kalba susiraukęs, tarytum jam kas plėštų tuos žodžius kaip dantis iš burnos.

Taip jis peršasi. Lietuvoje būčiau paspringusi juokais, nuo kvatojimo būtų supleišėjusios lūpos, ir akmenys, ir dangus būt sutrūkinėję. Argi šitaip peršamasi?

– Ašara, – mano vardą prideda kaip visą piršlybų komizmą užklojantį lopą.

Aaaašara. A skamba taip ilgai, kad, atrodo, toji dejonė niekada nesibaigs. Bet labiausiai man užkliūva vyras ir jo žmona. Nežinau, gal ir Šventajame Rašte taip parašyta, bet man vis vien skauda, todėl ir klausiu atsainiai:

– Negi avių tavo ganykloje per mažai?

Naivi pseudoavelė, dygi vilkamoterė. Ir einu krautis daiktų. Ne, aš galiu stovėti ir netgi berti pseudopoetizmus, kol tasai vyras, savo žemės šeimininkas, kibiomis rajomis šaknimis siurbiantis žmogišką savastį iš grunto, akimis geria savąjį dangų, aš galiu, aš ir daugiau galiu: galiu iki paryčių žaisti su juo šaškėmis, stumdyti ir kirsti, stumdyti ir kirsti, galiu net pasiduoti, tegu ne kiekvieną, kas antrą partiją, galiu papenėti jį ta pseudoviltim, ė, matai, jam jos reikia, reikia to pseudopasaulio iš Lietuvos atšvaitų, aš galiu. Šachmatai – ne jam. Mato suomis neištvertų. Kaip ir atsisakymo būti jo žmona. KAIP. Juk buvo dar šis nežymus, toks pseudonekaltybe prisidengęs žodelytis. Kaip... Mažas grumstelis, nugvelbtas iš manųjų pseudopoetizmų. Todėl kraunuosi daiktus. Et, jų tikrai nedaug, vis neprasigyveni, varle keliauninke, tai ko, ko šokinėji nuo vieno, tradicijom apsitvėrusio žemės lopinėlio, prie kito, vis neprasigyveni, o naktimis tave lanko vilkės iš Lietuvos sapnai.

– Ir čia gali gauti tai, ko tu ieškai ten! –­ rėkia Juta, ir taip jai, matau, skauda, ne, jaučiu, čia, Lietuvoje, visus savo vaikų skaudulius aš suryju, surupšnoju kaip ta Suomijos saulėlydžiuos palikta avelė.

– Aš žinau, ką kalbu. Tai ilgai netrunka. Tas tavo dangaus vandenynas ne toks jau gilus, tik niurkt. Ir kitą akimirką jis jau maunasi kelnes, – ji šaukia, o aš žiūriu į tuščią budlėjos šakelę, ant kurios ką tik tupėjo geltonas paukštytis, tasai dangaus perėjūnas, daug čia tokių – ypač rudenį – pseudospalvom, pseudoformom nudažo rūkų Lietuvos dangų.

– Tau visai nereikia meilės. Dabar jau žinau, kad ir ten tu be meilės, – jau nebekaltina, jau verkia mano mergaitė, dievai, kokiom aukštom frazėm ji svaidosi, o aš jai nemoku paaiškinti, kad tai tik pseudo...

Paskui vis dėlto nešdamasi ant pečių visą mūsų bendro namo sunkumą, lėtesnė už lietuvišką sraigę ir tikrai ne tokia stipri kaip vilkė, čiūžteliu žingsnį jos link.

– Vaikeli, tai tik pseudoamnezija, yra tokia liga, net ne liga, tik menkas psichikos sutrikimas, visai nežymus, tu prisimeni tai, ko niekada nėra buvę.

Ir glostau ją, ir raminu, mažą pseudomergaitę, pseudomotinos rankomis.

O namas? Jisai išlaikys. Stovės išsižergęs visomis sąsparomis, sugėręs visus mūsų pseudožodžius, ir žiūrės į saulėlydį. Dangaus miražas jam atplukdys suomišką pseudolaivą, rupšnojantį rožinį debesies pakraštėlį.

 

Skaitytojų vertinimai


54232. jona2009-08-04 14:33
Gal ir gerai parašyta, bet tai ne man... pradžioje lyg ir sugnybo širdelę, bet toliau pasidariau visiškai abejinga... gali būti, kad nesupratau...pamėginsiu skaityti dar kartą...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:45 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba