Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

(PA)SKAITINIAI

Kariai

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]

Dusevičius, Albertas. PERKŪNO KARYS.
Dailininkas Vygantas Vėjas.

– V.: CoLibris, 2009.

RAKTAS NUO DIEVŲ VARTŲ

Nudžiugau, perskaitęs Afganistane tarnavusio majoro Alberto Dusevičiaus pirmąjį romaną. Lietuvybės, fantastikos ir realistinių karo realybės elementų samplaika – naujas dalykas lietuvių literatūroje, ko gero, turėsiantis bangą mėgdžiotojų ir gerbėjų. Knyga nėra pretenzinga, be to, majoras apsidraudžia jos pradžioje („nuoširdžiai dėkoju istorikui Tomui Baranauskui“, p. 3; taigi: jei bus istorinių netikslumų, kaltas šis viduramžių žinovas); pasitelkia tautinius, patriotinius motyvus (bet nepersistengia; o ir Vyganto Vėjo iliustracijos šaunios); realistiškai aprašo Irake tarnaujančio kario kasdienybę („Trinktelėjo stambaus kalibro kulkosvaidis iš bokštelio. Jam pritarė aršios automatinių šautuvų M16 papliūpos“, p. 6); turi nepras­tą (ir erotinę) fantaziją, primenančią Kazanova virtusio Indianos Džonso nuotykius („Švelni moteriška šlaunis lietė jo šlaunį, o jos tarpkojis kuteno plaukeliais vyro ranką ir velnioniškai jaudino“, p. 77). Knygos pabaigoje A. Dusevičius pažada susitikti su mumis antrojoje dalyje. Lauksim, nes 170 puslapių knyga skaitosi greitai.

Rašyta nusimanant ir apie Iraką, ir apie kitus dalykus, bet su kai kuo nesutikčiau. Pvz., nesu įsitikinęs, kad viename iš paralelinių veiksmų (berods 1205 m.) aprašomi gyviai veisėsi Lietuvoje: „Aplink žvengdami tampė tuščias roges gauruoti arkliukai arba, susipainioję pakinktuose, voliojosi sniege“ (p. 12). Nesu paleozoologas, tad kaip paprastas skaitytojas truputį abejoju, ar mūsų šalyje prieš 800 metų gyveno „gauruoti arkliukai“. Na, prieš 8000 metų gal... Rašydamas apie Babiloną ir Marduko prakeiksmą, autorius demonstruoja neprastą šumerų-akadų civilizacijos išmanymą, nors netikslumų esama: Babilonas – graikiškas žodis, kilęs iš akadiškojo Babilu, reiškiančio „Dievo (dievų) vartai“, o A. Dusevičius pateikia nežinia iš kur ištrauktą versiją Bab-ilani (vis dėlto senosiose semitų kalbose nėra žodžio ilani, bet yra `ilah, al-lat, el, ilum, `-l(h)). Kadangi knyga fantastinė, apmaudu, jog autorius pražiopsojo progą rasti fantastišką paralelę tarp šumeriškojo dievybės vardo Dingir (Dim-me-er), reiškiančio „dangų, dievybę“, ir knygos herojaus – kapitono Barto Valeikio-Daugiručio (galėjo būti ir Dangirutis). Autorius išties domėjosi Babilono istorija („To PATIES Babilono griuvėsiai stūksojo čia pat, pačioje lenkų divizijos stovykloje. Laisvu nuo tarnybos metu Bartas pasinerdavo į internetą ir prieš akis plaukdavo priešistoriniai amžiai, hetitų, kasitų ir chaldėjų karalių dinastijos, kažkada valdžiusios Babiloną“ (p. 19), mitologija (rašoma apie Babilono „vyriausiojo dievo, karo dievo Marduko“ šventovę Esagilą; Mardukas, arba šumerų Amar-Utu „Saulės veršis“, XVIII a. pr. Kr. buvo vyriausioji Babilono dievybė, bet jis nebuvo karo dievas – labiau mėgo magiją, teisingumą).

Šios knygos recenzentui A. Dusevičius papasakojo apie „Perkūno kario“ atsiradimą: „Pirmiausia tai buvo vidinis noras, kitaip tariant – negalėjau „nečiulbėti“, be to, misijos Afganistane metu savanoriškai ėmiausi vykdyti viešųjų ryšių karininko pareigas ir pradėjau siųsti savo reportažus į Lietuvą. Rašinėliai turėjo nemenką pasisekimą krašto apsaugos sistemoje, tai padrąsino ir parašyti ką nors grožinio, nuotykinio bei kovinio. Taip gimė „Perkūno karys“.“ Autoriui teko tarnauti ir Irake: „Tas pusmetis paliko stiprius įspūdžius. Mūsų stovykla buvo įsikūrusi Babilono griuvėsiuose ir aš laisvu nuo tarnybos laiku ten vaikščiodavau. Fantastikos motyvų romane stengiausi nesureikšminti – jie tėra priemonė, ieškant atsakymo į klausimą, kokiu raktu reikėtų atrakinti Bab-ilani – „dievų vartus“.“

A. Dusevičius, remdamasis T. Baranausku, teigia, kad romane minimi įvykiai (kunigaikščio Žvelgaičio nesėkmingas 1205 m. žygis į Estiją, kunigaikščio Daugiručio savižudybė Livonijos ordino pilyje Cėsyje) yra realūs. „Tikiuosi sulaukti informatyvių ir kultūringai išdėstytų skaitytojų nuomonių, nes atsiliepimas „tavo knyga – gaidys“ mažų mažiausiai yra neinformatyvus, – sako majoras. – Knygos tikslas – priminti jauniems žmonėms skaitymo malonumą. Specialiai neaprašinėjau pagrindinio herojaus kapitono Barto Valeikio išvaizdos, kad kiekvienas įsivaizduotų jį tokį, kokį pats susikurtų ir tikriausiai – panašų į save. Kiti tikslai – patriotizmo ugdymas, skatinimas pasidomėti mūsų tėvynės istorija, kitomis kultūromis, pasididžiavimo tautiniu identitetu stiprinimas. Velniai rautų, juk mes lietuviai! Mokam ne tik lyriškai dūsaut, bet ir kautis! Karą mačiau savo akimis ir iš arti... Norėjau, kad kiekvienas skaitytojas sau atsakytų į klausimą, kokiu raktu reikėtų atrakinti dievų vartus, kad pro juos pas žmones ateitų dievai ir gyventų tarp jų, o žmonės – tarp dievų. Kad skaitytojas susimąstytų, ar, atrakinus vartus karo dievo raktu, kiti dievai galės nužengti per juos pas žmones...“

A. Dusevičius teigia, kad jį žavi ir senasis baltų tikėjimas. „Jis žadina jausmus ir kaitina vaizduotę. Knygoje paminėtas pagoniškojo kulto objektas – Perkūno Mergos akmuo, ant kurio nematomomis runomis yra užrašytas Perkūno prakeiksmas, iš tiesų egzistuoja ir yra mano gimtinėje – Daugų apylinkėse. Vienas iš tikrų ir mistika apgaubtų objektų, pasiekęs mus iš pagonybės laikų ir dar laukiantis paslapties įminimo, yra suakmenėjusios Mergelės ir jų suformuotas takas Dzūkijoje.“

Užurka, Jonas. 1009 METAI. NETIMERAS –­ IŠ ŪKŲ KYLANTI LIETUVA.
– V.: Eugrimas, 2009.

SKAUSMAS IR KRAUJAS

Užderėjo šiemet istorinių romanų. Jei Alberto Dusevičiaus „Perkūno karys“ yra pusiau pramoginis, pusiau filosofinis ir mitologinis kūrinys, tai atsargos pulkininko, prozininko Jono Užurkos „1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva“ – naujojo istorinio–romantinio romano pavyzdys. Vytautas Alantas išugdė gerus sekėjus, kurie tyrinėja tolimiausius Lietuvos istorijos užkaborius. Jei A. Dusevičius ryžosi žvelgti į 1205 metus, tai J. Užurka keliauja dar toliau – į 1009-uosius. Rašytojas pabrėžia, kad, remdamasis istoriniais šaltiniais, laisvai interpretuoja kai kuriuos faktus. Esminė šio romano idėja – šv. Brunoną nužudė ne lietuviai (tai iš tikrųjų neįrodyta). J. Užurka primena, kad pirmąsyk mūsų gentis aisčiais 98 m. pavadino romėnų istorikas Tacitas.

300 puslapių romane – bandymas rekonstruoti, kas įvyko prieš 1000 metų „Rusios ir Lietuvos pasienyje“, kaip rašoma Kvedlinburgo analuose. Žavi kariškio preciziškumas, (at)kuriant senovės pasaulį. Romantiškas praeities vaizdavimas nėra smerktinas, – priešingai: kodėl turėtume galvoti, kad mūsų protėviai, apie kuriuos tarp 98 m. ir 1009 m. žinių yra mažai, buvo bukagalviai? Taip senovės lietuvius mėgino vaizduoti sovietiniai ir lenkų istorikai (kai kurie išeivijos pseudoistorikai lietuviams priskyrė vos ne viso pasaulio valdovų vaidmenį).

Į akis krenta sodrūs J. Užurkos sugalvoti prieš 1000 metų gyvenusių žmonių vardai: Tolvydis, Žvainys, Kuorys, Vaidutė, Živinbūdas, Montgirdas, Raižys, Būtys, Žilvinis, Miškinis, Rūklys, Augys, Rikimaris, Drąsutis, Protenis ir kiti.

J. Užurkos manymu, Netimerui krikštas rūpėjo, bet Brunonas suvokė, kad tai padaryti „labai pavojinga ir sunku“ (p. 52). Buvo rezgamas sąmokslas. Beje, sąmokslo teorija, teigianti, jog lietuviai 1009-aisiais nebuvo banditai, o Brunoną nukneckino ne lietuviai, paimta iš prūsisto, o dabar – į konspiracijų teorijas ir naujos (abraomitų) religijos kūrimą linkusio dr. Leto Palmaičio.

Kaip ir A. Dusevičius, J. Užurka mini Babiloniją (p. 135), Šumerijos žemę (p. 152). Gal čia koks tūkstantmečio sąmokslas (ar pokštas) – sieti Lietuvą su Babilonu, kurį prieš 2548 metus užkariavo persai (II a. Babilone žmonės nebegyveno – liko tik griuvėsiai)? Ar jau reikėtų skelbti Apokalipsę? „Gal krikščionių Dievas ateina per skausmą ir kraują?“ (p. 272).

Goldfarb, Alex, Litvinenko, Marina. DISIDENTO MIRTIS. ALEKSANDRO LITVINENKOS NUNUODIJIMAS IR KGB SUGRĮŽIMAS.
Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas.

– K.: Obuolys, 2009.

PIRMOJI BRANDUOLINIO TERORIZMO AUKA

Leidykla „Obuolys“ tęsia „Kitų knygų“ tradiciją leisti knygas, demaskuojančias Kremliaus politiką („Ana Politkovskaja. Rusijos dienoraštis“, 2008; „Gazpromas – rusų ginklas“, 2008; „Abramovičius: milijardierius iš niekur“, 2007; „Michailas Chodorkovskis, tylos kalinys“, 2006; „Kremliaus digerio pasakėlės“, 2005). „Disidento mirtis“ –­ sukrečianti dokumentinė knyga, kalbanti apie naujausią mūsų kaimyno politiką. Čia meistriškai suregzta intriga: puspenkto šimto puslapių trileris su tikromis pavardėmis ir fotografijomis. Apie autorių Alexanderį (Alexą) Goldfarbą (g. 1947 m. Maskvoje): jis – diplomuotas biochemikas, mikrobiologas, 1975 m. paliko Sovietų Sąjungą ir persikėlė gyventi į Izraelį ir Vokietiją, kur, baigęs filosofijos doktorantūrą, tapo habilituotu daktaru, o 1981–1991 m. dirbo profesoriumi Kolumbijos universitete Niujorke. Prieš daugiau kaip du dešimtmečius A. Goldfarbas, gyvendamas JAV, padėjo otkaznikams (ivr. asir zion, „Siono kalinys“; rus. отказник „žmogus, dažniausiai žydas, kuriam sovietinė valdžia neleido emigruoti iš Sovietų Sąjungos ir kitų Rytų bloko šalių“) pabėgti iš sovietijos. Nuo 2001 m. A. Goldfarbas vadovauja Boriso Berezovskio įkurtam Tarptautiniam piliečių teisių fondui. Byrant Sovietų Sąjungai, knygos autorius susipažino su tuomet KGB (vėliau –­ FSB) dirbusiu Aleksandru Litvinenko. 2000 m. spalį A. Goldfarbas padėjo jam ir jo šeimai pabėgti iš Rusijos. A. Litvinenkai gyventi buvo likę 6 metai – 2006 m. lapkritį jis buvo nužudytas radioaktyviuoju poloniu.

Nuodijimas – įprastas Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijoje: pasak rašytojo Jurijaus Felštinskio, beveik niekas iš bolševikų vadų nemirė sava mirtimi: nunuodyti buvo Vladimiras Leninas, Feliksas Dzeržinskis, Josifas Stalinas ir kiti. Nunuodytas (taliu) greičiausiai buvo ir Palestinos lyderis Yasseras Arafatas (1929–2004).

Kartu su A. Litvinenko parašytoje knygoje „Sprogdinant Rusiją“ („Blowing up Russia“) J. Felštinskis 2003 m. atskleidė 1999 m. rugsėjo sprogdinimus Rusijoje (paaiškėjo, kad juos atliko FSB, kad būtų pateisintas antrasis Čečėnijos karas). Pirmoji A. Litvinenko knyga, demaskuojanti organizaciją, kurioje jis nemažai metų dirbo, išleista 2002 m. –­ „LPG: Lubianskaja prestupnaja gruppirovka: oficer FSB dajot pokazanija“ („LNG: Lubiankos nusikaltėlių grupuotė: FSB karininko liudijimai“). Po tokių knygų A. Litvinenko Kremlius paskelbė mirties nuosprendį. 2006 m. nužudytas ne tik A. Litvinenko, bet ir jį pažinojusi A. Politkovskaja, šį sausį –­ jos kolegos žurnalistai, gynę žmogaus teises Rusijoje, –­ Stanislavas Markelovas ir Anastasija Baburova, liepos 15-ąją –­­ Natalija Estemirova. Boriso Jelcino prezidentavimo metais (1991–1999) Rusijoje nužudyti 96 žurnalistai, Vladimiro Putino (1999–2008) –­ 113 žurnalistų.

KGB demaskuotojas Viktoras Suvorovas „LNG“ įvertino kaip „siaubą keliančią, kvapą užimančią ir pamokančią knygą“. Apie „Disidento mirtį“ galėtume pasakyti tą patį. Netrukus po A. Litvinenko nužudymo, 2007-aisiais, pasirodžiusi knyga pasakoja disidentu tapusio buvusio saugumiečio gyvenimą po pabėgimo iš Rusijos. Pasak A. Goldfarbo, nurodymą nužudyti A. Litvinenko davęs Kremliaus šeimininkas. Knygos kritikai tvirtina, jog B. Berezovskio samdinys A. Goldfarbas nepaminėjo, kad V. Putiną į valdžią iškėlė pats B. Berezovskis. Netiesa, knygoje tai minima (p. 280).

Geriau palikime politines intrigas jų autoriams. Knygoje ir savų intrigų užtenka. Pavyzdžiui, iki 1998 m. Čečėnija turėjo galimybę tapti atskira valstybe, priklausančia NATO. „Tačiau tuomet visai netikėtai atsirado šitie vahabitai (kraštutinių pažiūrų musulmonai, – M. P.) su krūvomis pinigų ir atnešė visiškai svetimą islamo pakraipą. Kaip, jūsų manymu, jie ten atsirado? Per Maskvą: visi turėjo rusiškas vizas!“ (p. 188).

Kiek dar tiesos karių reikės, kad sužinotume istorinę tiesą ir išsivaduotume iš neteisybės gniaužtų? 2006 m. birželio 8-ąją Valstybės Dūma išleido įstatymą, suteikiantį FSB teisę „siųsti specialiąsias komandas naikinti „teroristinių grupuočių“ užsienyje“ (p. 375). Nuo tada niekas negali būti ramus, jei priešinasi Kremliaus diktatui.

Dieną prieš mirtį, po trijų savaičių kančių, praėjusių po apnuodijimo 2006 m. lapkričio 1-ąją, A. Litvinenko priėmė islamą (p. 395). Buvo dvi priežastys: kerštas tam, kuris nekenčia musulmonų, užsakė jo žmogžudystę ir pradėjo branduolinio terorizmo erą pasaulyje; ir paprastas noras kaip tikram kariui eiti pas Dievą.

 

Skaitytojų vertinimai


54202. Letas Palmaitis2009-08-02 06:56
Dėkingas p. Mindaugui Peleckiui už užuominą į mano knygą "Įmintos Tūkstantmečio mįslės", tik patariu ateityje rašyti atsakingiau. Juolab kad jis puikiai žino, jog nesu linkęs į konspiracijų teorijas, bet pasakoju apie stambiausių bankininkų visiškai atvirai vykdomą pasaulio užgrobimą (http://lietuvosnaikinimas.wetpaint.com). Taip pat nesu globalistų tarnas, kad palaikyčiau jų idėją kurti religiją, nes tikiu Dievą, Kuris Pats Save apreiškė ir įkvėpė religijas. Kartu su kitais pasisakau už nesuderinamų abraominių religijų (krikščionybės, islamo, judaizmo) laikiną sąjungą prieš bendrą priešą - globalistų (sodomo-)demokratiją. (http://abrahamites.webs.com).

54216. yes2009-08-03 15:56
Mindaugai, buk Perkuno karys!

54258. L. Palmaičiui2009-08-07 13:07
"Konspiracijų teorijos" - kas tai? Ar ne sąmokslo teorijos? Kiek galima kankinti vergiškais vertalais iš anglų kalbos (angl. conspiracy - pirmiausia "sąmokslas") ir apskritai kada atprasime vergauti "lygesnėms už kitas" kalboms?

54317. politika2009-08-16 20:43
dziugina mindaugo erudicija, isprusimas, gebejimas analizuoti, daryti drasias isvadas. sekmes!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:32 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba