Gyvenimas gražus

„Gyvenimas yra puikus“, – tariau laukdamas, kad po vasaros mano pensija iš dukart mažesnės už ES vidurkį sumažės iki triskart atsiliekančios nuo krizėje skendinčios Europos. Mažiau liks pagundų. „Gyvenimas gražus“, – nuolat kartoja tokio pavadinimo TV laidų vedėjas, buvęs Rusijos kultūros ministras Michailas Švidkojus ir traukia sovietinių dainų popuri: „Kas su daina žygiuos per gyvenimą, tas niekada ir niekur nepražus“. „Nieko sau vaizdelis“, –­ sako buvęs „dviratininkas“, o dabar kultūros ministras Remigijus Vilkaitis penkiolikmetį švenčiančiame „Dviračio šou (LNK)“. Pats „vaizdelis“ sėdi Briuselyje ir laukia mūsų prokurorų grasinimo pasodinti jį Lietuvoje.

Lietuvos televizijoje – senos dainos ir senos žvaigždės. Filmai –­ apie Romos imperatorius, Amerikos kaubojus ir Europos vagišius. „Simpsonai“ irgi seni (TV3), tik pokalbiai apie žiniasklaidą Lietuvos kontekste skamba naujai: per televiziją negalima keiktis ir rodyti organų, nes ji – ne raketų poligonas. Susikuklina ir tuzinas gražuolių laidoje „Iššūkis – mis Lietuva“ (Lietuvos ryto televizija): išsirikiuoja eilute prieš kalbininkę Ireną Smetonienę ir kalena dantimis: „Geri vyrai gerą girą gerai gėrė...“ O šioji barasi: „Ko sėdit it mietą prarijusios.“ Tauta mokėjo kadaise vaizdžiai kalbėti. Dabar naujame „Juodraščio“ numeryje Redas Diržys „meno streiką“ rugpjūčio mėnesį programuoja tiesmukai: a) laisva meilė; b) dar daugiau dulkintis; c) visiškai „užsipisti“. Sako, kad „tokiu būdu „rimtoji kultūra“ pradės vysti, o pietų Lietuvos miestelis Alytus taps pasaulio seksualinės energijos centru (taigi patrauklesniu nei Lincas ar Vilnius, bent jau tiems, kurie nėra frigidiški ar nepagydomai išromyti)“.

LTV, padiskutavusi su Prezidente Dalia Grybauskaite dėl reklamos, porą mėnesių rodys laidą „Art-o-thlon“, skirtą „Vilniui – Europos kultūros sostinei“. Mėginama naująjį meną rodyti naujoviškai –­ realybės šou stiliumi, kur „panelių tvirkintojas“ dailininkas ir prodiuseris Egmontas Bžeskas kabo žemyn galva. RTR „Planeta“ rodė dokumentinį filmą „Kaip pribaigė Chruščiovą“, kuriame negalėjo neužsiminti, kaip jis norėjo pribaigti meno avangardininkus, išvadindamas juos „pidirasais“, absrakcionistams siūlydamas tapyti asilo uodegą, galų gale pasiųsdamas budozerius jų menui nušluoti. LTV studijoje tapoma dviračiu, nes Vilnius – oranžinių dviračių miestas, be to, ir E. Ostapenka televizijoje nuolat traukia savo „Dviratuką“. Ironija akivaizdi, todėl vertinimo komisijos narys dailininkas, VDA prorektorius Arūnas Gelūnas pasišaipo iš tokios „technologijų ir meno“ jungties. Greta sėdintis Valentinas Klimašauskas užsidėjo akinius à la Bronius iš LNK ir žaidžia bananu – renginio simboliu. Labiausiai patiko menotyrininkė Laima Kreivytė – ir žavia šypsena, ir sugebėjimu įžvelgti daug sluoksnių viename vaizdelyje, ir pripažinimu, kad sportas yra menas. Kine tą įrodė vokiečių režisierė Leni Riefenstahl. Lietuvoj visada atsiranda burbančiųjų, kad televizijoj per daug sporto, o per mažai meno. Europos krepšinį jau galėsime traktuoti kaip kultūrinės misijos vykdymą. „Art-o-thlon“ jau bus išsikvėpęs, jo šaunioji vadybininkė Rūta Lukoševičiūtė gimdys, o visi televizijos kanalai prisipildys muzikinių realybės šou.

Tamperės miestas Suomijoje dar tik rengiasi tapti Europos kultūros sostine, bet jau žino, kad iš „sostinėms“ skirtų lėšų pasistatys modernią biblioteką. Negi negalėjo to padaryti Vilnius? Dabar „Žinių radijas“ diskutuoja, kas laukia Mokslų akademijos bibliotekos. Prof. Domas Kaunas it liūtas kaunasi už Lietuvos bibliotekų sistemos išlikimą. Kiti pokalbį pradeda nuo pastato. Ko gero, čia ir bus šuo pakastas. Žmonės kalba, kad Mindaugo tiltu atžygiuos Energetikos ministerija. Gaila būtų, jeigu niekur sostinėje neliktų senoviškų skaityklų vaizdo ir knygų kvapo. Paulius Normantas neranda vietos Užupyje. Nauja Vilniaus valdžia atmetė senosios patvirtintą Rytų meno centro projektą. Fotografas kuriam laikui atidėjo naują žygį į Himalajus, kad su savo projektu apeitų iš naujo visas kultūrines ir politines aukštumas.

Kaune, Menininkų namuose, pagerbėme fotomenininką Rimaldą Vikšraitį, šiemet Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalyje laimėjusį pagrindinį prizą ir geriausio metų fotografo vardą. Antanas Sutkus ta proga priminė, kad ir Arlio festivalis, ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga gimė prieš 40 metų. Sutapimas, kuris tapo likimu. Rimaldas sakė, kad ta proga paskambino keli kolegos. Mes – ne Rusija, kur menininkus sveikina prezidentas ar premjeras. Mes – maža šalis, tik valdininkų daug, nėra kam kultūros niekais užsiimti. Europa geranoriškesnė. Vokietijoje Vaida Andriukaitytė apsigynė magistro darbą iš Lietuvos kino istorijos, išleido knygą „Filmai apie svajones ir laisvę“ („Filme von Traum und Freiheit“) su paantrašte „Poetinis dokumentinis kinas Lietuvoje“. Sugrįžo su knyga į tėvynę. Ar kas jos laukia išskėstomis rankomis?

Skaitome naują Jurgos Čekatauskaitės knygą apie nuolatinę televizijos viešnią, Lietuvos „raganą“ Viliją Lobačiuvienę. Tikime, kad rudeniop naujos televizijos raganaitės užtrauks: „Ne, ne, nereikia ašarų...“