Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
 NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

PROZA/Apsakymo konkursas

Pupmedis lietuje

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Jau žinau, ką padarysiu – pasodinsiu pupmedį, ir tegu tie, puošniųjų namų gyventojai, kuriems triūsia sodininkai, kiemo dizaineriai ir kiti kasdienybės šukuotojai, juoksis ir smerks, vėlyvą rudenį nevalia sodinti, nes šaknys, jei nėra agresyvios, paprasčiausiai supūva, kaip ant žemės, taip ir po žeme vyksta karas, na, tegu, ne karas, tik charakterių išbandymas čiuplumu tamsoje, negailestingas žemių persidalijimas, taip atsiveria net smegduobės.

– Tai ko dabar stovi su tuo nugeibusiu šakalėliu rankoje? – klausia Baniutė, ji kasa lauk nepažįstamus man šakniavaisius, šiais laikais lietuvišką žemę rausia ne tik senų senovėj Kolumbo pargabentos bulvės, yra gal ir dar plėšresnių kultūrų, pavasariop pražysiančių gal net trifidais, ak, ir ims anie žirglioti, braižytis apie langus, atiduok lietuvišką sielą.

– Tai pipirmedis, – aiškinu senajai Baniutei, – kai jis išaugs, geltoni žiedai kaskadomis svirs iš dangaus.

– Ir bus jums po jomis ramu, – susijuokia Baniutė, atkišusi žemėtas rankas, nebrauks jų į prijuostę, ne tam šią ant palto užsirišo, prijuostę jai dovanojo sūnus, prieš penkerius gal metus, taigi prijuostės ryšėjimas yra ritualas, prikeliantis magiškąsias žemės jėgas.

– Sėkmės! – šūkteliu Elenytei, bet ji manęs negirdi, juokiasi į mobilųjį telefoną, bėgdama į Jonės automobilį.

Automobilis, žinoma, ne pačios Jonės, o jos mamos, bet devynmečiams vaikams mamos priklauso su visu kilnojamu ir nekilnojamu inventorium, netgi jausmų ar tik jausenų užuomazgom, ne, šių tai jiems mažiausiai reikia, tavo pasaulį jie modifikuos ir sugrąžins, būtinai sugrąžins, kam jiems.

Bet mane neramina sarkazmas Baniutės balse. Štai ir vėl:

– Ar daug pinigų parsivežei? – ji šaiposi, iš anksto žinodama, kad pinigai teka į priešingą pusę nuo manęs, ir šiaip jau toji pinigų upė nuolat keičia vagą, jau, rodos, už dienų bruzdesio ir nepereinamų brūzgynų ją rasi, tekės tau prieš akis, auksą liedama, tik ženk, bet... nepriteklių ir pažeminimų sąžalynus įveikęs, atrandi tuščią vagą, tik kelios meškerės, palikusios blizges, skęsta dumble; brendi į tą dumblą, murdaisi iki kelių ir dar giliau, kur kas giliau, o vaga ima ir pasibaigia, atsiduri dykroj ir vėl uodi orą, klausaisi, ištempęs ausis, tikiesi išgirsti vandens paukščių krykavimą, bei tingų turtuolių, gulinėjančių šezlonguos, murmesį, bet jie, tie mitruoliai, susikarpę pinigų upės kaspiną su visom nerštavietėm, jie gina tave tolyn, ne veiksmais ir net ne žodžiais, tik žvilgsniais, ir tu bėgi, leki, kol uždūsti, tokie iškalbingi tie žvilgsniai.

– Aš praturtėjau dvasiškai, – atsakau Baniutei, ir ji juokiasi, apsiglėbus žemėtom rankom savo prijuostę, kreta, springdama ir taškydamos seilėm, ir vaikiškai tyros ašaros ritasi raukšlėtais jos skruostais.

– Ir kas jau čia juokinga? – juoko sąrėmiai prasideda ir man, po akimirkos nevaldomas saldumas užtvindo visą.

Tu juokiesi kaip sena moteris, kadaise pastebėjo Miša, staraja ženščina, jis pats kvatodavos kaip vaikas, juokingu kriuktelėjimu užbaigdamas kiekvieną pliūpsnį. Dailininkas Miša Ispanijoje skynė mandarinus, bet sykį jį pagavo įkvėpimas, ir dailininkas Miša suprato, ką turi daryti, –­ improvizuoti. Improvizirovatj. Iš medinių, mandarinams skirtų lystelių, susikalęs rėmą, jis tapė. Negaliu dabar sustoti, sakė: tolko nie sejčas. Visa ten buvo: žudanti saulė ir iš alkio ištinusi meilė, gašli kaip visom pavasario kalbom kniaukianti katė, ir tas juokas, kirbantis įsčiose ir niekaip negimstantis, ir iš senos odos ką tik išsinėrusi gyvatėlė, žiburiuojanti prabangiausiom gamtos spalvom, labai greitai jos žvynai apdulkės ir patamsės iš beribio nusivylimo, kad sparnų šliaužiantys žeme nesulauks. Roždionyj polzatj... Ir kvatosim abu, pagaliau sukritę į sausą, traškančią žolę, kvatosim, susiviję į kamuolį, kaip dvi sparnuotos gyvatės, o kitą rytą Miša išeis, palikęs paveikslą ir mano – senos moteriškės – juoką.

– Aš praturtėjau dvasiškai, – pakartoju ir nusisuku, rydama paskutiniųjų juoko pliūpsnių sūrumą.

– Tada žinosi, ką daryti su Elenyte, –­ jau visai rimtai sako Baniutė, o priekaištas jos balse plyksteli man per veidą antausiu.

Antausiu pasibaigė ir anas nuotykis su Miša. Mandarinų rojaus savininkui pasirodė, kad tai aš rusų dailininką įkvėpiau gyvenimo paveikslui. Ačiū, padėkojau ne už antausį, o už įvertinimą (aš – įkvėpėja), paskui pasiėmiau paveikslą, aukso kuoją, sužvejotą pinigų upėj, ir pasukau tėviškėlės, kurioje, žinau, visos pinigų upės, vos išgirdusios mano žingsnius, pasuks vagas, link.

– Ką gi man daryti su Elenyte? – klausiau pupmedžiui iškastos duobelės.

Ūmai pajuntu lietų. Manau, kad jau lijo, gal net kokią valandą ar ilgiau, Lietuvoje lietus yra toks įprastas, kad jo net nepastebi, bet jis kantrus, tasai lietus, jis nesibaigia, gal net neturi pasirinkimo, kaip kad ir mes ne visada turime galimybę rinktis, tiesiog kvėpuojame rūku, dulksna. Ispanijoje yra kitaip, ten tu įkvepi kaitrą, todėl mums, lietaus žmonėms, iš pradžių yra labai sunku, mes užverdam, paskui, išgarinę iš savęs visus tolimos ir šlapios vaikystės atspindžius, imam eižėti, skeldėti, net saulė suragėjusiose mūsų rainelėse išsiskaido į dėmes, tik ir žiūrėk, kad koks atskilęs gabaliūkštis neįkristų už apykaklės. Sugrįžus į lietų, ir vėl visa ima peršėti, suragėjusios žaizdos atsiveria, išpampsta ir ima, net nežinau, gal dvokti, nes artimieji vis suka nosis šonan.

– O tu žinai, Elenyte, man gražu tie stikliniai namai Lietuvoje, – taip jai ir pasakysiu, tai savo dukrai. – Tuos metalo ir stiklo monstrus galima net pamilti. Jie iš lietaus. Jie kur kas labiau mūsų, nei visos nusižiūrėtos gotikos.

Ir mane galima pamilti.

Kaip sustiklėjusį lietų.

Tuos žodžius, tikiuosi, lietus jai iššnabždės.

Tuos žodžius lietus jai išdainuos, –­ kartoju, sodindama pupmedį.

– Tuos žodžius lietus jai išskanduos, – vaikštau, užvertusi galvą į varvantį dangų, į verkiantį dangų, ašaros jo nesūrios, tai džiaugsmo ašaros, tylaus džiaugsmo, prasidedančio kaklo duobutėje ar kitoje kurioje vietoje, džiaugsmas juk be perstojo keičia dislokaciją.

Tuos žodžius lietus jai... – buvau įpusėjusi dienos frazę, kai Elenytę parvežė namo jos draugės mama.

– Mam, juk mes galėtume parduoti šitą lūšną ir kraustytis į... – įkvepia ir iškvepia salsvą cinamoninės bandelės aromatą. – Į stiklinį dangoraižį.

Ji žiūri stikline lietaus akimi. Be meilės. Dar be...

– Ar galėtume?

– Na, mam. Juk tu uždirbai kažką toje, na, ten, kur buvai. Ko dar ten būtum važiavus...

Lietus apleidžia jos akis.

Lieka tik stiklas.

– Aš praturtėjau dvasiškai, – atsakau ir nusisuku. – Be to, pasodinau pupmedį. Turėsime sulaukti, kol jis užaugs.

– Aš užaugsiu greičiau, – purkšteli Elenytė, ji teisi, pupmedžiai auga lėtai, o ir tie dvasios turtai nėra lengvai suskaičiuojami, ką ten, pirma juos turi atpažinti, suklasifikuoti ir leisti kam nors, kokiam nepriklausomam ekspertui įvertinti.

– Tu pamatysi, kai jis pražys, po geltonom žiedų kaskadom bus mums gerai, – sakau taip tyliai, kad nė neabejoju, ji negirdi.

Tik tikiu, vienądien lietus jai mano žodžius iššnabždės.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:31 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba