Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
 KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

KNYGOS

Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis

KRISTINA KUČINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

ALGIRDO JULIAUS GREIMO IR ALEKSANDROS KAŠUBIENĖS LAIŠKAI (1988–1992).
–­ Vilnius: Baltos lankos, 2008.

„Lyg ištiesta ranka mano šauks­mas“, –­­ atskyla mintis iš R. M. Rilke’s elegijos ir beveik skaudžiai baksteli širdin, sklaidant mėlyną knygą. Tai – Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, rašyti 1988–1992 metais, o „Baltų lankų“ išspausdinti šią žiemą.

A. J. Greimas, turbūt geriau pažįstamas lietuviams nei A. Kašubienė. Vieniems jis žinomas kaip lietuvių mitologijos tyrėjas, kitiems – kaip semiotikas. Prancūzijoje jis –­ dar ir žodynų sudarytojas. Pasaulyje – Europinės (arba Paryžiaus) semiotikos mokyklos tėvas.

A. Kašubienė – pripažinta architektė. Jos paviršių gaubtumo, įtampos tyrimai yra sulaukę nemažo susidomėjimo. Tai būstai, kuriuose per audinį pasireiškiančios aplinkos jėgos sukuria formas, suteikiančias pavidalą toms jėgoms. Įspūdingi tokio pobūdžio eksperimentai sutraukdavo studentų, architektų ekskursijas į A. Kašubienės „bandymų aikšteles“ JAV. Jaunystėje ji išgarsėjo ir monumentaliomis sienomis. Viena jų stovėjo prie tragiškai susmukusių pasaulinio prekybos centro bokštų JAV.

A. Kašubienė dirbo su tvirtomis formomis, vėliau įpavidalindavo gamtos įtampas. Jos objektas yra toks, kokia ji pati – tvirtas, monumentalus. Tai – pati gamta, kurioje energija galingomis bangomis kyla nuo uolų šaknų, sklinda žolių ir medžių žaluma, pakelia paukščius, perneša šviesą. A. J. Greimui menininkė primena vientisą uolą, kurios tvirtybė iš dalies nulemta būtent medžiagos, su kuria ji dirba.

Pats A. J. Greimas gyvenimą skyrė to, kaip reiškiasi prasmė, paieškoms. Jo tikslas, kurį jis taip ilgai bandė išreikšti griežta logikos kalba, – efemeriškas, nuolat paliekantis vietą dvejonei. Jis prisipažįsta, kad laikui einant, nebežino, ar tikėti tuo, kas taip ilgai kurta ir mąstyta.

Dialogas, vykstantis tarp šių dviejų žmonių, unikalus vien tuo, kad jie, patys vaikščiodami tokiais skirtingais pažinimo takais, geba rasti kalbą, kuri ne tik juos sujungia, bet kartu suglaudžia ir skirtingų mokslų kraštines.

Susirašinėta ketverius metus, iki pat A. J. Greimo mirties. Pastarasis gyveno Prancūzijoje, o A. Kašubienė – JAV. Vandenyno skirtis tik pabrėžia, koks įstabus gali būti ryšys tarp žmonių. Sklaidant „Laiškus“ atrodo, kad žodžiai juose sklinda tik tiek, kiek kvėpavimas. Bet juk ten, „tarpe“, plyti vandenynas ir daugybė laiko ciferblatų... Tolimi atstumai skaudina, atimdami prisilytėjimo ar žvilgsnio galimybę, izoliuodami fizines jusles, kuriomis žmogus veržiasi į aplinką. Čia jie blunka, žodžiams ištįstant tiltu, suaugant apglėbiančia bendrystės sfera.

Mokslininko ir menininkės draugystė užsimezgė labai seniai – prieš keliasdešimt metų Šiauliuose, kur 24 metų A. J. Greimas buvo mokytojas, o aštuoniolikmetė Aleksandra – mokinė. Nebendrauta 47 metus, per kuriuos gyventa ir kurta skirtingose šalyse, kultūrinėse terpėse. Vis tiek intensyvus draugų pokalbis, išsiplečiantis laiškuose, stulbina tuo lengvumu, kuriuo peržengta didžiulė metų ir patirčių distancija. Svetimumas, kuris įslenka net į vos kelerius metus nebendravusių žmonių ryšį, A. J. Greimo ir A. Kašubienės dialoge tirpsta, susidūręs su Šiaulių pievų ir sodų kvapais, tebesiaučiančiais juos iš praeities. Lengvas bendrų prisiminimų džiaugsmas – nepaprastai tvirta atrama blėstančiame pasaulyje: „laikau Tave arti, šiltais delnais, ir į mane atklysta obuolių kvapas“, – švelniai sako A. J. Greimas viename laiške (p. 88).

Aleksandra mokslininkui – tarsi galingi skliaustai, suglaudžiantys jaunystės šviesą, neleidžiantys manyti ją buvus tik efemerišku sapnu; kartu ji – lygiavertis pašnekovas, žinantis kasdienybės skausmą ir ilgesį.

„Dabar „kelią rodo“ kompasas su rodykle, atsukta į mirtį. Matai, ir vėl tas taškas horizonte, ir nusisukti nebėra kaip“ (p. 86). Tokiame fone nukrinta visos socialinės puošmenos, kurių dėka žmonės paprastai pakenčia vienas kitą. O sena draugystė per triukšmingą laiko ir erdvės atstumą ištįsta kartu išlaikančia gija, kurios galuose auga prisilytėjimo troškimas, „norėčiau pamatyti, išgirsti, prisilytėti: prieš iškeliaujant į kitą pasaulį, kur tiktai formos gyvos, o pakeleivių nebėra“, – rašo A. J. Greimas (p. 114). Jam labai svarbus naujai užsimezgęs ryšys.

Pašnekovai yra lygiaverčio intelekto ir patirties, tad nekyla mintis apie svarstykles, sveriančias „kuris kurį“ pergalės išsiskleidžiančiose diskusijose. „Laiškuose“ maža kasdienių asmeniškumų – dienos įvykių ar eilinių emocijų katalogavimo. Šmėsteli A. J. Greimo ironiškos pastabėlės apie būtinybę įsisiūti „guziką“ į apatines kelnes, šunelio Rudžio meilės nuotykiai, keletas kitų epizodų. Tačiau jie visi įsipina ir tampa neatskiriamomis dalimis kur kas platesnio, visa talpinančio horizonto.

A. Kašubienei draugystės su buvusiu mokytoju atnaujinimas nedvelkia tokia desperacija, kokia juntama kai kuriose jos susirašinėjimo draugo eilutėse. Bet ir jai jų dialogas užpildo tuštumas širdyje, suteikia pilnatvės. Menininkei A. J. Greimas – ne tik senas brangus bičiulis, primenantis jaunystės dienas, bet ir gerbtinas autoritetas: „Jaunystėj Tu man parodei Žmogų. Dabar būdamas toks, koks esi, mane sužmoginai“ (p. 99).

„Laiškuose“ moteris yra dinamiškasis pradas. Iš lietuviškos provincijos nukakusi į veikliąją Ameriką, per slenkančius dešimtmečius ji savyje atranda ir išlaisvina gaivalą. Laiškus rašo moteris, kurios nevaržomas šauksmas sutampa su dykuma, „jaunatvėj laisvės priepuoliai trukdė gyventi, dabar –­ noriu tikėti – tomis bangomis keliauju per svietą“ (p. 52). Jos išgyvenimai ir jausmai laiškuose išsilieja galingu, srautu, kuriame galima justi visų moterų promotės atbalsius. A. Kašubienė labai subtiliai ir giliai jaučia aplinką. Ji apčiuopia energijos proveržius, atpažįsta pasaulio trūkiais keliaujančius rašmenis, kuriais prabyla visa, kas supa žmogų. Kartu ji įsigilinusi ir į filosofinį, intelektinį kontekstą, jai sudėtingi A. J. Greimo raštai „susiskaito“ kaip laisvalaikio skaitalas, sukeldami euforiją dėl bendrų krypčių, kuriomis, naudodamasis skirtingomis priemonėmis, juda jųdviejų protas.

Laiškas – intymi kalba, kartais galinti būti atviresnė nei gyvas dviejų žmonių pokalbis. Leidžiantis į A. J. Greimo ir A. Kašubienės susirašinėjimą, šiek tiek baugu, kad bus sužaistas vujaristinis epizodas, įsiterpta į dviejų žmonių erdvę. Kyla ir minčių, kad gali būti tiesiog nuobodu sekti kasdienius pokalbius, ar nusivilta gerbtų autoritetų žmogišku paprastumu. Juk niekada negali būti tikras. Tačiau „Laiškai“ yra išskirtinis tokio intymaus žanro pavyzdys. A. J. Greimas ir A. Kašubienė atveria pokalbį, kuris, kad ir smelkiamas jų asmeninių patirčių, saldžiai ir skausmingai patepamas prisiminimais, vis tiek yra kur kas daugiau nei paprastas susirašinėjimas. „Laiškai“ – ir to meto atspindys, ir intriguojantis pokalbis apie meno raišką bei paveikumą, ir universalus žmogaus, nešančio savo ir pasaulio patirčių naštą, atvaizdas. Kiekvienas skaitytojas gali atpažinti tą pačią vienatvę, meilę ar ilgesį, kurie kartais beveik iki skambesio įtempia skleidžiamą puslapį. Eilutės popieriuje, kažkada įrėžtos su tokia jėga, galiausiai pasiekusios mūsų žvilgsnį, priverčia sutrikti dėl savo gyvastingumo. Žodis, perteikiąs mintį, yra gyvas ir aktualus. Laiškai, jų dialogo aidas, įasmenina, priartina susirašinėjimo draugų figūras. Kalbos ritmas, minties formavimo specifika ir, atrodo, beveik girdimas širdies plakimas. Tačiau to negana. Žodžiai yra tokie stiprūs, kad, užpildę A. J. Greimo ir A. Kašubienės paveikslus, priartinę juos ir privertę suskambėti gyvybe, čia nesustoja ir neišblėsta. Sintakse sugautas išjautimas raibuliu sklinda tolyn, prilimpa prie „aš“, „kito“, prie kiekvieno žmogaus, nešančio savo mirtį ir vienatvę keliu, kuriame negalima sustoti.

„Kaip tu apibūdintumei mudviejų susitikimą? Ar esame bendraminčiai, ar dūšios dvyniai? O gal pakeleiviai, susitikę vienišoj kryžkelėj, kelionei artėjant prie galo? Jei aš tau galiu ką duoti, tai „platformą“, kurioje rasi šilumos. O platformoje, kurią Tu man duodi, galiu būti tokia kaip esu. Ir džiaugsmas, kad priimi“, – rašo Aleksandra (p. 86), tarsi paaiškindama sau ar jam, kodėl atgaivinta draugystė tokia svarbi.

Kad ir kaip būtų, skirtingų ir stiprių asmenybių charakteriai, prieš suglusdami į darnų unisoną, galintį atverti tas būties uždangas, kurios nepakeliamos vienam, iš pradžių klumpa. Budriam klausančiajam iš už vandenyno atskriejantis žodis skamba visais savo aido šešėliais, skleidžiasi visomis galimomis reikšmėmis. Tokiu būdu vienas kitą veja dvejojantys, niekaip nesusikalbantys laiškai. A. Kašubienė, susirašinėjimo pradžioje impulsyviai užgriuvusi A. J. Greimą savo gaivališkumu, nesusikalbėjimo periodu net siūlo nutraukti pradėtą pokalbį. Bet santūresnis A. J. Greimas sulaiko betrūkstančią giją, o JAV įvykęs gyvas judviejų susitikimas galutinai išsklaido bet kokius neaiškumus, atsklendžia paskutines užtvankas. „Algirdai, mielas – ar man Tavęs dar reikia? Per vėlu taip galvoti: buvusią tuštumą užpildęs, esi jau neatskiriama mano gyvenimo dalis. Patirto nusivylimo priežastis ne Tu, bet žodžių beprasmiškumas, kai laiko ir patirčių atstumai laiškais neaprėpiami“ (p. 193). Vienas kitame atradę ne tik savo jaunystės simpatijos bruožus, bet ir priėmę gyvenimo apnašas, jie tęsia susirašinėjimą, kuris su kiekvienu laišku vis intensyvesnis, liečiantis vis gilesnius klodus. Aiškindamiesi savo bendravimo ribas, draugai yra tiesūs ir konkretūs: „...tu negali man būti našta, nes (1) nesijaučiu už tavo būseną atsakovinga ir (2) netikiu, kad iš šono kas gali padėti“ (p. 59). Jokių nutylėjimų ar minties dangstymų –­ tarsi nerašyta taisyklė, svarbi tuomet, kai aiškiai jaučiamas laiko tiksėjimas ir, rodos, tik visiškas atvirumas gali atlaikyti skiriančius laiko ir erdvės atstumus.

„Laiškuose“ labai ryškiai jaučiama vienatvė. Ta, kuri atsiranda vis labiau suvokiant mirties vienišumą, ta pati, kuri apsiaučia tuos, kurie atkakliai eina savo nusibrėžtu keliu ir turi kantrybės paversti savo viziją koherentišku realiu projektu. Gal dėl to tarp šių dviejų taip ryškiai tą vienatvę jaučiančių asmenybių mezgamas pokalbis yra toks atviras ir taiklus. Juk ne kiekvienam pavyksta rasti tuos, kurie sugeba tapti ta ranka, kuri kaip laiškuose minimame R. M. Rilke’s eilėraštyje sulaiko krentančius lapus, žemę, žvaigždynus, „sėdžiu ir džiaugiuosi: tu rašai, kad tau reikia manęs. Ačiū, tai dovana. Man, kurio – esu įsitikinęs – niekam nereikia“ (p. 195). Kai pasaulis neaiškus, kai dievybės buvimas nežinomas, kai visą gyvenimą kurtas projektas kelia abejonių – patikimas draugas, sielos dvynys tampa raminančia pastoge, sulaikančia didįjį nerimą, kuris savo tamsa gali sudžiovinti kiekvieną širdį.

Daugiasluoksnis laiškų audinys nėra daigstomas vien liūdesio ar nevilties raštais. Juose nuolat žiebiasi elektros kupini kovingi blyksniai, sugebantys nuskaidrinti nejaukias mirties sutemas, išdeginti jose žmogaus dvasios monumentalumo ženklą. Tokios iškrovos dažniausiai verda A. Kašubienės eilutėse. Ji sugeba apglėbti pasaulį su visu tuo, ką jis skiria žmogui, bet kartu išlikti ta, kurios jis negali įveikti nesibaigiančiomis dienų armadomis.

A. J. Greimas „Laiškuose“ atskleidžia jautraus ir vienišo žmogaus veidą, bet aplinkiniams jis žinomas kaip įtakingas semiotikos grandas. Negalima pamiršti, kad laiškai rašyti autoritetingų kūrėjų, kuriems jų veikla ir tinkamiausių metodų paieškos tapo gyvenimo tikslu. Mokslas ir kūryba čia nėra tik dekoratyvus laisvalaikio atributas, tai – kasdienė erdvė, kurioje tarpsta mintis pagal savas taisykles kategorizuodama visą aplinką, burdama ją į beveik stebuklingą žemėlapį.

Dėl to ir vienas iš laiškų sluoksnių sklandžiai vyniojasi, aptariant mokslinės ar meninės precizikos matus: „Kas iš esmės svarbiau: tiesios ar gaubiančios linijos? Į ką susiveda pasaulis: į sferą ar į trikampį?“ (p. 15). Visos gyvenimo kraštinės yra susiliečiančios, tad ir skirtingi draugų veiklos laukai papildo vienas kitą įžvalgomis. Tokiu būdu A. J. Greimas klausia A. Kašubienės apie formas, linijas – jų žodynus, atpažįstamus tik kūrėjui, nuolat liečiančiam jas delnais, akimis, širdimi. Taip laiškuose apsvarstoma, kaip reiškiasi gracingumas, pilnumas, kokias linijas brėžia gamta. A. J. Greimas komentuoja Aleksandros atsiųstus koliažus, juose atpažindamas menininkę ir kartu pastebėdamas pėdsakus, kuriuos žmoguje neišvengiamai palieka šiuolaikinis pasaulis. Draugai papildo vienas kito veiklą turiningomis įžvalgomis ir patarimais. Pavyzdžiui, A. J. Greimas komentuoja menininkės rengiamus atsiminimus, pateikia savo siūlymų jiems, kelia diskusinius klausimus, negaili patarimų.

Lietuvoje labiau žinomas A. J. Greimas. Būtent jo sekėjai puoselėja A. J. Greimo literatūros teorijos ir analizės centrą Vilniaus universitete. Centro svečiai iš užsienio šalių prisipažįsta, kad jiems garbė atvykti į didžiojo mokslininko gimtinę. „Laiškai“ tiems, kurie jį žino, tarnauja kaip unikali galimybė pažvelgti į asmenybę, sukūrusią visą discipliną.

Tačiau net tie, kuriems A. J. Greimo ir A. Kašubienės vardai tebrėžia baltas tuštumas, bus nustebinti ir praturtinti „Laiškų“ rinkinio. Tai pokalbis, kuris nuolat vyksta kiekviename, skamba vienatvėje ar atsirėmus į palaikančią sielą – atviras, intymus, gilus, paliečiantis didžiausias baimes ir įžodinantis būties išjautas. Su nepaprastu lengvumu minties tėkmė kliudo medžiagiškas buities formas, bet smulkmeniškai neapsistoja prie jų, sklinda ieškančiais srautais į mokslo bei meno sferą ir galingai išsilieja virš visko ar po viskuo atspindėdama dangų, kurio iš pradžių nepastebi žydrumos akinama akis –­ dangų nuaustą iš gyvenimo ir mirties.

„Šįryt prieblandoj pievų kvapai duosnūs, rūpesčių debesys įstrigę praeity. Tyla vėsi, be svorio. Ir joje Tu mane randi“, – rašo Aleksandra (p. 77), draugo buvime parimdama prie ramybės ištakų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:31 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba