Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-31 nr. 3248

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS MALDONIS.
Šviesos kritimas
26
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 4 d.
1
• KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS5
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Vasara įsisiautėjo
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)
1

KNYGOS 
 AURELIJA STANKUTĖ.
Klaidinantys Dovilės judesiai
17
• KRISTINA KUČINSKAITĖ.
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
• Pirmosios knygos konkursas – 2009
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

DAILĖ 
• Su DALIA TRUSKAITE kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Stebuklas, saldi nuodėmė, užmaršties pavojus…
4
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Diskusijų nuotrupos iš tarptautinės meno mugės ARTVILNIUS’09
4

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atspindžiai praeities šuliniuos
7

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
„Gyvuokite, Valdovų rūmai!“
4

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nematomi teatro žmonės
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Gyvenimas gražus
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kariai
4

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Rožinė avelė danguje
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Pupmedis lietuje
1

VERTIMAI 
• EDWARD STACHURA.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Sakmė apie danų princą Taisoną
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islamas ir bliuzas, arba Bene gražiausias dviejų civilizacijų kūdikis
17

KRONIKA 
• „Radijo drama“2
• Lenkų vaidybinių filmų vasaros festivalis Vilniuje

IN MEMORIAM 
• SOFIJA VEIVERYTĖ-LIUGAILIENĖ
1926–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Baimės skonis
2
• PETRAS ZLATKUS.
Netikėtas susitikimas
4

KNYGOS

Klaidinantys Dovilės judesiai

AURELIJA STANKUTĖ

[skaityti komentarus]

Zelčiūtė D. KLAIDINANTYS JUDESIAI.
–­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Aštuntoji Dovilės Zelčiūtės poezijos knyga „Klaidinantys judesiai“, šiemet išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, pačioje knygoje pristatoma kaip produktyvios, talentingos autorės lyrika, aprėpianti gyvenimo painiavas ir suteikianti tikėjimo bei pasitikėjimo. Puikus autorės pristatymas ir ant galinio viršelio: vardijamos pelnytos „Kauno dienos“, S. Nėries, J. Lindės-Dobilo premijos, pabrėžiamos autorės sąsajos su fotografija, teatru. Neneigsiu, D. Zelčiūtė man visuomet darė įspūdį puikia savęs prezentacija. Tai viena iš nedaugelio autorių, mokančių save pateikti, drąsiai save pripažįstanti, niekad nedvejojanti savo tekstų reikšmingumu.

Šis eilėraščių rinkinys pasirodė po kito D. Zelčiūtės darbo – pernai sudarytos atsiminimų knygos apie Jurgą Ivanauskaitę „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai laiškai“. Tikriausiai natūralu, kad šios dvi knygos susijusios itin glaudžiai: ir tiesiogiai, kaip prisiminimų apie Jurgą tekstai, ir subtiliau – tematika, problematika.

D. Zelčiūtės poezijos rinkinio problematiką pirmiausia pristato viršelis, kuriame vaizduojami kreiduoti šviesūs laiptai. Laiptai implikuoja judesį, kilimą arba nusileidimą, išėjimą arba sugrįžimą, galbūt visada išėjimą, jei herakleitiškai galvotume, kad sugrįžimas neįmanomas iš esmės. Taigi laiptai – gerokai praminta literatūrinė išėjimo metafora, taip pat ir kaitos metafora. Nukreiduoti laiptai – tai laiptai, kurie ant mūsų, laipiojančiųjų, kūnų palieka baltas žymes. Šviesūs kreiduoti laiptai – ribinių pasikeitimų, paliekančių žmoguje įspaudus, vaizdinys. Rinkinyje „Klaidinantys judesiai“ ribinės situacijos yra mirtis, išsiskyrimas, gimstanti ar mirštanti meilės iliuzija, gyvenimo pusiaukelė, kurią išgyvena lyrinė subjektė.

Knygos pavadinimas įspėja skaitytoją apie judesius, kurie mus klaidina. Klaidinantys judesiai – veiksmai, priešingi norui ir lūkesčiui. Judesys taip pat yra šokio dalis, šokio premisa, o klaidinantys judesiai sudaro šokį, kurio nesuprantame. Taigi ir Jurgos „Šokis dykumoje“ šiame kontekste yra nesuprasto menininko istorija, kurią bent fragmentiškai Dovilė stengiasi nušviesti ir apginti trečiojoje poezijos rinkinio dalyje. Prie šito dar grįšime.

Gyvenimas kaip repeticija

Pirmosios eilėraščių knygos dalies pavadinimas sutampa su eilėraščio „Mes tiktai repetuojame“ pavadinimu. Repeticijos sąvoka tikriausiai ateina iš D. Zelčiūtės asmeninės patirties, t. y. iš autorės glaudžių sąsajų su teatro aplinka. Repeticija –­ vaidinimo, spektaklio atlikimas, kupinas improvizacijų, netikslumų, pakartojimų. To paties pavadinimo eilėraštyje aiškinama: „Mes tiktai repetuojame visa tai / ką galėtume būti“ (p. 71). Supriešindama gyvenimą ir teatrą, repeticiją poetė interpretuoja kaip gyvenimo falsifikatą. Taigi įtampą kelia būties virsmas repeticija. Gyvenimas virsta repeticija iš baimės, iš savęs nesuradimo ir nepripažinimo.

Gyvenimas šiapus suvokiamas kaip repeticija, kaip klaidžiojimas tamsoje: „dar neišryškink mūsų / leisk būti tamsoj / suktis uždaroje kasetėje / neatsiskaityti / neprisipažinti / nebūt atpažintam“ („Visa kas mus ištinka...“, p. 9). Buvimas šiapus traktuojamas kaip neišryškinti negatyvai, tik mirtis paviešina, ištraukia iš tamsos tikrąjį žmogų.

Eilėraščiuose jaučiamas lyrinės subjektės šviesos geismas, noras prasimušti pro miglą. Migla yra tos pačios netikrumo, būties, kaip repeticijos, pinklės. Tikėtina, kad miglos metafora ir gyvenimo, kaip repeticijos, samprata ateina iš Tolimųjų Rytų, kur repeticija yra užkeikimas, užburtas reinkarnacijos ratas.

Tikrumo pajautimo norima čia ir dabar, siekiant sutapti su pasauliu, ištirpti jame. Susiliejimas su kosmosu išreiškia gyvenimo nepertaukiamumo idėją. Pirmajame rinkinio eilėraštyje, prasidedančiame eilute „Kas tas baisus senis su barzda“, pasaulio pažinimas per jutimus kalbančiąją įgalina patirti nubudimą: „mano veidas palengva įsišviečia.“ Šviesa veide atsiranda iš vidaus, tai rytietiško susikaupimo rezultatas, žmogaus, o ne išorinių jėgų palaima. Veido įsišvietimo situacija D. Zelčiūtės eilėraščiuose pakartojama, taip pabrėžiant žmogaus galią pačiam save įsteigti.

Poetei kai kada pavyksta itin subtiliai pagauti laikinumo, kaitos nešamą liūdesį, kuris įžiebia viltį. Eilėraštyje „Ateinam iš tylios erdvės“ išreiškiamas noras pripažinti savo daugialypę tapatybę, visiems pavidalams leisti būti viename žmoguje, leisti kiekvienoje vietoje būti kaip namuose, aiškiai suvokiant, kad kitimas neišvengamas, būti „kaip lietus kuris niekad nebebus tas pats“ (p. 23). Taip įsisteigia svarbus saugumo matas, saugi erdvė susikuriama ne išorėje, bet ateina iš vidaus.

Moteris paribiuose

D. Zelčiūtės lyrinei subjektei rūpi buvimo džiaugsmas, kuris aplanko, patiriant ribines situacijas. Eilėraščiai tarytum sąmonės srauto pliūpsniai, besikabinantys į viską iš eilės, supinantys sacrum ir profanum, keiksmus ir raudas. Čia koneveikiama ir atgailaujama tuo pat metu. Lyrinė subjektė stengiasi ištverti mirtį, išsiskyrimą, ragina nepasiduoti, kovoti, nori aukotis ir gelbėti. Tai moters, siekiančios išgelbėti pasaulį, paveikslas. Vis dėlto yra tekstų, kurie, perpildyti fatališkų emocijų, nukrypsta į kraštutinumus, daug sykių kartoti vaizdiniai įvarvina į meduotą eilėraštį lašą deguto. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Užklotas rudens alsavimo...“ mylimųjų susijungimas vyksta per bučinį: „mano lūpos prie lūpų / tavo lūpos prie mano lūpų“ (p. 10). Daug kartų pakartota situacija netenka intymaus erotinio svorio.

Eilėraščių kalbančioji daug mąsto apie žmogaus kūno ribiškumą. Kūnas gąsdina apribodamas žmogaus / moters funkcijas. Antrojoje knygos dalyje pabrėžiama, kad džiaugsmas aplanko, pasibaigus aistroms, pasibaigus moteriškajam gyvenimo ciklui: „Kaip gerai kad viskas pasibaigė / ciklai mėnesiai gimdymai meilės“ (p. 44). Lyties niveliacija veda į nuskaidrėjimą, priešaky lieka poezija ir Dievo palaimos laukimas: „liko eilės prie Viešpaties durų / liko eilės“ (p. 44).

Poetė, atrodytų, paradoksaliai, bet išties logiškai ir taikliai pastebi, kad kūno grožis – tai grožis, kurį galima nusinešti į kapus, „o ką dvasia ar protas – / į kapus nesineši“ (p. 41) Lyrinė subjektė ragina pripažinti kūniškumą, kaip žmogaus grožio apraišką.

D. Zelčiūtės moteris tiki ir savęs įsteigimu, ir likimu. Eilėraštyje „Vėjas kuris atpažins tave ir mane“ kalbančioji susitikimą su mylimuoju nujaučia kaip neišvengiamybę, kaip lemtį. Lemties svorį moteriai sustiprina patirtį kaupiantis laikas, pusė amžiaus, pusė šimto.

Vyro ir moters santykiuose pastebimi du momentai: kai nežinoma, kur keliaujama, ir kai sužinoma, kur keliaujama. Pirmoji situacija yra džiaugsmo, pasitikėjimo, šventės dviese situacija, palaiminto nežinojimo, lengvo buvimo dviese akimirka. Akimirka, kai nežinoma, kur kartu važiuojama, kai tikslas yra pats buvimas. Tačiau važiuojant negalima išvengti sankryžos su draudžiama – raudona šviesa. Draudimas pateikia tikslą – jį sulaužyti, riba visuomet verčia rinktis. Staiga atsirandantis tikslas atneša žinojimą ir suteikia skausmo.

Vis dėlto nors patirtyje sukaupta ilgesio ir liūdesio, bet skausmas moterį veda į apsivalymą, šviesos įžiūrėjimas yra paguoda sau ir padėka kitam.

Moterį pasikeitimai užklumpa netikėtai, kito žmogaus pasirodymas reikalauja persikelti iš kasdienybės į sapną, svajonę. Būtent todėl šis pasikeitimas skausmingas: „neištrink manęs taip skubomis taip aistringai iš kasdienybės / iš to ritmo neišskusk aštriu peiliuku lyg nieko / čia nereikščiau“ (p. 29). Moteris trokšta gyventi ne karštligiškai, bet, kaip viename savo eilėraščių sako Donaldas Kajokas: „lengvai (gyvenimas mano) lengvai lengvai“ (D. Kajokas. „Karvedys pavargo nugalėti“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 43).

Ribuliuose

Lengvumo stilistika pereina į antrąjį skyrių. Jei pirmajame tekstas srūva ir tampa užkalbėjimu, burtateksčiu, tai „Ribulių“ eilėraščiai fragmentiški, pabiri, imituojantys haiku, įgaunantys sentenciškumo. Palyginus su visais knygos tekstais, antrasis skyrius atrodo šiek tiek neužpildytas. Nedidelį fragmentiškumo pateisinimą pateikia tik pavadinimas „Ribuliai“. Čia situaciją galbūt galėjo išgelbėti tekstų papildymas iliustracijomis.

Kai kur prasiveržia lyrinės subjektės pyktis dėl socialinių normų. Atviros socialinės skriaudos tema poezijoje nuskamba nelabai skaniai, ši problematika atrodo kiek tuščia: „Kur mano nobeliai? / ak tiesa / nusinešė lieknaliemenės“ (p. 49). Jei šis eilėraštis būtų tiesiog dalis kito gilesnio, subtilesnio teksto, jis galėtų būti pateisintas kaip ironija, saviironija. Panašiai nutinka ir dar keliems antrojo skyriaus eilėraščiams – jų fragmentiškumas netiksliai nurodo ironijos kryptį.

Vis dėlto kai kurie sentenciški tekstai žavi paprasta, nenuginčijama logika. Čia nemaža tikėjimo nuskaidrėjimu, pilnatve:


        Tiesiog jokios išeities
        jau laikas
        būti laimingam (p. 54).


Dienoraščių eilėraščiai

Trečiosios rinkinio dalies pavadinimas „Šakele ant smėlio“ implikuoja ryškų vaizdą. Šakelė – medžio kūno dalis, jei – ant smėlio, tai galima daryti prielaidą, kad nulaužta. Kiek banaloka taip interpretuoti, bet būties laikinumo, mirties tema trečiojoje knygos dalyje dominuoja. Smėlis, kaip viename eilėraštyje aiškinama, – tai medžiaga, iš kurios kapinėse gali išaugti kaktusas. Kaktusas – ištvermingas augalas, taigi smėlis čia tampa dirva tvarumui palaikyti, gyvenimui po mirties pratęsti.

Aiškiai matyti, kad trečiosios knygos dalies stilistika – ypatinga, pateikianti dedikacijų ciklą. Nuolatinis priminimas, kad tekstas kam nors skirtas, be abejonės, kuria autentišką atmosferą, bet per dažnas asmenų, kuriems skirtas tekstas, minėjimas kiek glumina. Tekstai Seseriai, Tėčiui, Irutei T., Marijai Č., Algimantui A., Vytautui T., Ingai, Jurgai, Mamai, Jūratei C., Janinai S., Violetai M. ... Vienas tekstas skirtas net sau. Manau, toks žingsnis ne tiek meninis sprendimas, kiek emocinis. Eilėraštis-dienoraštis šiuo atveju panėšėja į sentimentalų poelgį.

Pirmajame eilėraštyje, skirtame seseriai, poetė pastebi itin subtilų mirties, tikriau –­ nebuvimo momentą. Tai laikas, kuriuo dar negyvenama, bet gyvena mums artimas žmogus. Laikas kartu –­ tai būtent tas laikas, kurį galima išties prarasti, būtis prasideda nuo buvimo su kuo nors. Taigi ketveri sesers metai, praleisti iki kalbančiosios gimimo, yra tušti, prarasti, nes tai galėjo būti metai kartu, kitaip, prasmingas laikas.

Dar įdomiau ir autentiškiau pratęsiamas laikas viename eilėraščių, skirtų Jurgai. Čia pateikiama atsisveikinimo su bičiule situacija. Jurga dovanoja bičiulei kalendorių, kuriame Jurgos nebebus. Šis gestas pakeičia atsisveikinimą. Kalendorius tampa ateitimi, laiko dovana kitam.

Eilėraštyje „Mantra Malda“ pastebima, kad kasdienybėje žodis „nebijok“ yra įgijęs ne tiesioginę, o užkalbėjimo galią, raginimas nebijoti – tai pirmiausia saviguoda. Šis į save nureiptas „nebijok“ yra viena svarbiausių rinkinio atsvarų. Baimės atsisakymas reiškia gebėjimą tikrai gyventi, o ne repetuoti, pripažinti save įvairialypę. Žodžio kartojimas, šiuo atveju kartojamas žodis „nebijok“, tampa kūnu, t. y. veiksmu. Ten, kur baigiasi baimė, prasideda šventė, išsiskleidžia grožis, kuris ir įsteigia pasaulį.

 

Skaitytojų vertinimai


54212. Jonas2009-08-03 14:26
Man nepriimtina Dovilės Zelčiūtės asmenybė: puldinėjanti į pakraščius (tai Fotografija, Jurga ar savęs viešinimas, saldžios liaupsės įtakingam ir ingnoravimas žemesnio, klaiki laikyserna ir įvaizdis). Niekada ji nepadaro visko iki galo. Pasak vyresnės kartos kauniečio rašytojo, sužlugdžiusi jaunųjų rašytojų sekcija (iki 1990 m.), dabar besiveržianti į LRS Kauno skyriaus pirmininko postą. Jos kūryba man irgi fikcija, nes visada rišu eiles su gyvu žmogumu, jei jį pažįstu. Ir tai mano bėda. Nepažinančiam D.Z., skaityti jos prasimanymus lengviau. Klaiku skaityti Jos erotinius eilėraščius, kai akyse stovi jų autorius. Tai ne kandūs prisipažinimai, tai mano nuomonė. Nieko naujo nepasakiau, nes tokia gyvenimo logika viešpatauja pas mus, Vilniuje. Atsiprašau, jei jie ką nors užgavo. Būkime atviri vieni kitiems kaip Kukulas.

54234. Jonui :-) 2009-08-04 15:13
Keistas, paaugliškas komentaras. Labai nesubrendėliška asmenines, tikslines sąskaitas suvedinėti komentaruose, ypač, kai viskas kiaurai matosi. Paieškokit kokios Mis Lietuva kūrybos, galėsite maloniai tapatinti vaizdą su kūriniu ir mėgautis.

54239. vs2009-08-05 15:26
Keista, akyse subyranti knygelė, tarsi ir nebūtų stengtasi eilių sudėti į visumą... Tarsi tai jau nebebūtų svarbu... Daug laisvės... Pažįstų Dovilę - ir jos renesansiškas išsibarstymas man netrukdo - nei jos asmenybės, nei eilėraščių atžvilgiu... Ir ta veiklų gausa... Kažką darai, metiesi kažkur kitur, pripėduoji... Klaidinantys judesiai!

54253. Lėja2009-08-06 18:03
O jūs nesiekit autoriaus su poezija, ir visas grožis sužibės kitomis spalvomis. Tada į erotišką moterį žiūrėsit ne kaip į Zelčiūtę, bet kaip į moterį. O čia daug platesnis aspektas. Moteris tada - ne vienas konkretus asmuo, o moteris apskritai, kaip archetipas, kaip simbolis, kaip kūrėja ir griovėja.

54260. vs2009-08-07 14:35
Tai kad Jonui, anot kurio žmogus žmogui turi būti Kukulas, neatsiriša. Anot jo, tokia logika viešpatauja pas mus, Vilniuje. Tiesą pasakius, pas mus, Vilniuje, greičiausiai nėra nei tokios nei jokios logikos. Arba mes gyvenam skirtinguose miestuose. Aš pvz. skaitau erotinius eilėraščius ir man niekas nestovi prieš akis.

54266. J. :-) 2009-08-08 12:17
Bet gi keista, negaliu nurimti, kai koks senas, toli grazu neisvaizdus diedas, prirasi knygoje apie apie seksa-meile, tai kazkodel vsio choroso? Ir raso blogiau uz Dovile, ir isvaizda prastestesne, kazin kodel taip jau cia pas mumis yra? A, vaikai/ Ar moteriai Biblioje parasyti buti kudai ir nuostabiai iki jos amziaus pabaigos, kokiu simto metu? Idomu, kaip atrode, musu madonos - Satrijos Ragana grazi buvo ponicka, Lazdynu peledu nieks nemate is arti, o jau Bite Petkevicaitei podiumu ne nekvepejo. Butu ir kojas sulauziusi savo ir podiuma... taip ir toliau vertinkite kuryba - kaip atrodo tas, kuris raso. Simtas balu.

54267. Regetoja2009-08-08 12:21
Net poezijos nerasanti zmogu reikia regeti, o ne sverti, ponaiciai. Tik ne visiems Dievas tokias akis duoda. Man Dovile - mazute ir svelni, butent jai ir labiausiai jai tiktu ridinetis pataluose. "Sekso" ismanytojams - jusu ziniai - saldziausia sekso medu sulaizo ne tos, kurias anoreksikemis vadina, o visai visai kitos. Cha.

54268. Voras :-) 2009-08-08 12:26
Viena is geriausiu poeciu Lietuvoje siais laikais. Kita tokia jums "per keksiska", pasirode, karta esu pastebejes. Kitos gi kunas isgalvotu ir kazkodel visoms primestu, "standartu" neatitinka. Netvarka toje poezijoje. Poetes reikia sverti, matuoti, klausti pries kiek metu gime, o tik tada i leidyklas isileisti. Bet ir su vyrais, gyvulaiis, panasiai butina elgtis,bent dantis patikrinti ir organo ilgi. Jeigu jau visi eame gyvuliai tai visi tebusime.Grizkime taikus - i Orvelo tvarta.

54270. V.N.2009-08-08 14:27
Pirmame komentare visiškai trūksta ir logikos, ir sveiko proto. Savo asmeninę frustruotą nuomonę išviešinęs žmogus nesupranta, kad jo Kito supratimas tėra vienas jo fantazmų, nieko bendro neturintis nei su Realybe, nei su D.Z. poezija. Bet, kita vertus, bandymai paneigti poetės talentą bet kokiomis (kad ir visiškai iliuziškomis) priemonės, jį tik įrodo. Linkėjimai Dovilei. Taip ir toliau.

54280. ???2009-08-10 19:43
Recenzijoje ir komentaruose (isskyrus viena) slovinama, liaupsinama (itakos zona), o eilerasciu, kurie mane "veztu" - nepacituota ne vieno. Tad prie ko cia erotika? Ar kad pataikaujama masiskai madai, jei talento mazoka? ar ta Dovile tokia itakinga, kad visi is baimes tyli? Juk netgi labai talentingam stabdomi keliai del poezijos isleidimo. O cia obana,, net 8 knyga, tarsi butu labai labai reikalinga. pacituokite, as nieko pries ja, bet nezinau ne vieno eilerascio, kad skaitydamas pajusciau meno katarsi (ar cia norima, kad pajusciau erotini?)? Prasau paaiskinti. Visoje recenzijoje tik kelios frazes, nei jos logiskos, nei ka. Klimaksu nereiketu didziuotis, o daujotyte kazkada apie one rase bet daug labiau subtiliau egiptieteje, o cia kazkoks kratinys svetimu minciu. Rasau atvirai, nes tu eiliu neskaiciau, apie jas joks paukstis (kaip apie naujai uzgimstanti talenta, panasiai, kaip liaudies pasako) nepranese. O zmogaus kuno mase tikrai neturi jokios itakos poezijai, jei siela alkana, kukli ir stengiasi visais budais ne save afisuoti, o kitiems padeti. svarbiausia veidas ir akys, veido bruozai, kurie ir yra sielos veidrodis. niekada nemaciau Doviles akiu, tikriausiai jos spindi gerumu ir visuotine meile zmonems?

54289. vs2009-08-12 13:14
sitas pavadinimu "Dykumų rožė" man atrodo tobulai erotiskas (gaila neismokau suskaidyti eilutemis, tai patus atsikurkit tikra forma, kuri svarbi): Gulėti/ skaisčiai/ tyliai/ nurimus/ be pagalvės/ be ateities

54290. vs2009-08-12 13:20
na o mano karioji ausis jautri rimuotai poezijai turbut rinktusi ketureili PAVASARINIS: Kaip gerai kad viskas pasibaigė/ciklai mėnesiai gimdymai meilės/ liko eilės prie Viešpaties durų/liko eilės

54291. to vs2009-08-12 13:30
liko eiles - be meiles...

54292. vs2009-08-12 14:47
liko eiles - is meiles

54296. vsd2009-08-13 11:17
liko eiles prie meiles namų.

54302. grazu2009-08-13 22:23
kiek daug palaikymo meiles namu. o kai viskas svaru, bet trukdziai nepaliauja intensyviai kenkti, kaip reiketu ivardyti knygele ne erotine, bet vaikams, ir tokia reikaliga, pav. Spalvu abecele?

54340. tatanka2009-08-21 21:50
kokie nuostabus simboliski laiptai virselyje, tik kaciu truksta

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:15:30 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba