Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-07 nr. 3103

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jonas Žemkalnis.
SERGEJUS UOSIS
66
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS3

ESĖ 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PLAUKIOJIMO RAŠMENYS
17

POKALBIAI 
• "PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"3

KNYGOS 
• Ramutė Dragenytė.
PIRMAS KARTAS
4
• Laimantas Jonušys.
VERTIMO MĮSLĖ – LEIDYBOS MĮSLĖ
9
• Jūratė Baranova.
FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA
3
• MAŽOJI ANGLIJA
• VILKOLAKIS
• ŽAIBO PARAŠAS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE
 PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
VILNIUJE – LDK ISTORINĖS VĖLIAVOS IR ŽEMĖLAPIAI
1

POEZIJA 
• STASYS JUREVIČIUS27

PROZA 
• Ričardas Šileika.
NORĖČIAU PASIKALBĖTI APIE RITUALUS
9

VERTIMAI 
• Tatjana Tolstaja.
SIUŽETAS
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS GYVASIS KAMPELIS3
• EDUARDAS LIMONOVAS "TAI AŠ – EDIČKA"17
• KURTO VONNEGUTO "ČEMPIONŲ PUSRYČIAI"
• PRIIMAME Į DIENINĘ DOKTORANTŪRĄ IR MENO ASPIRANTŪRĄ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE KIČĄ MENE IR GYVENIME
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mantautas Ruzas.
TRANSCENDENCIJOS BLYKSNIAI F. KAFKOS KNYGOS "PROCESAS" ABSURDO PASAULYJE
7
• "ATVIRA ERDVĖ" – EMOCINĖ INJEKCIJA ŠIUOLAIKINIAM TEATRUI1

DAILĖ 
• LENKŲ INSTITUTAS VILNIUJE KVIEČIA

KRONIKA 
• UOGOS, ŽINIOS IR ORAI2
• IX OPEROS IR SIMFONINĖS MUZIKOS FESTIVALIS "MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE"
• NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI

DE PROFUNDIS 
• Balys Bukelis.
WAKE – UP CALL
8

TEATRAS

PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sergejus Ženovačis

"Peterburgskij teatralnyj žurnal" (2005, Nr.4) publikavo teatrologės Marinos Dmitrevskajos pokalbį su maskviečiu režisieriumi, pedagogu Sergejumi Ženovačiu. Publikacijų teatro pedagogikos temomis mūsų kultūrinėje spaudoje pasitaiko retokai, tad, tikimės, Sergejaus Ženovačio požiūris į teatro pedagogiką sudomins teatralus. Spausdiname režisieriaus minčių fragmentus.

Kiekvienas kursas yra skirtingas. Ketverių metų laikotarpis tik atrodo neilgas, bet iš tikrųjų tai – didelė distancija. Kiekvienais metais ateina kita karta, kiti veidai, kiti charakteriai, pasaulėjauta, tad dirbant įdomu remtis pačiais jaunuoliais.

Niekada neįmanoma numatyti, kokie jaunuoliai ateis. Galima su kolegomis svajoti, kokie bus aukšti vaikinai, žavingos merginos, intelektualūs ir protingi režisieriai, bet svajos subliūkšta, kai susirenka konkretūs jaunuoliai.

Sensta pats rinkimo metodas. Išsigandę jaunuoliai skverelyje priešais aukštąją mokyklą pasikeičia pasakėčiomis, eilėraščiais, prozos ištraukomis – ir visi skaito tą patį repertuarą (…), dainuoja tas pačias dainas. Kai repertuaras aiškus ir žinomas, sunku pamatyti žmones, o juk svarbiausia – stojančiųjų individualybės, jų patikrinimas per etiudus, pratimus. Mes sugalvojome tokią formą: vienas pedagogas su stojančiaisiais daro pratimus, o kiti žiūrime, kaip jaunuoliai atsiskleidžia. Galima išmoktomis intonacijomis, suvaidintu žavesiu šauniai perskaityti eilėraštį, o išėjus į sceną – sutrikti, užsisklęsti. O būna atvirkščiai: žmogus tarsi gėdijasi skaityti, į akis net vengia žiūrėti, balselis silpnas, o pradeda vaidinti – neatsiplėši. Mes juk ne filharmonijai žmones ruošiame, todėl skaitymas svarbus kaip pirma pažintis, o paskui jaunuolius reikia patikrinti, atskleisti per pratimus, etiudus, žiūrėti, ką jie gali.

Mes, rinkdami bendrą aktorių ir režisierių kursą, pateikiame kūrinių ištraukas, o būsimi režisieriai patys atrenka ir atskleidžia tuos būsimus aktorius, kurie jiems įdomūs. Vyksta savotiška saviatranka. Taip susiformuoja grupė, kuriai įdomu kartu būti, dirbti. Man svarbus ir toks kriterijus: štai baigėsi egzaminai, kursas surinktas, ir jei taviškiai skverelyje susirinko grupėn, vadinasi, kompanija susibūrė. Renkant kursą svarbu, kad žmonės jaustų vienas kitą, paremtų vieni kitus. Juk jiems teks ketverius metus būti kartu. Tai ne tik laikas, kai mokoma, bet ir kai studentai mokosi patys ir moko vieni kitus. Svarbu užkaisti tokį "kolektyvinį buljoną", sukurti džiaugsmingo darbo atmosferą – tada jaunimas pradės keistis, augti, tobulėti.

Atrinkę 60 jaunuolių, mes suskirstėme juos grupėmis, apsivilkome treningus, tris valandas darėme įvairius pratimus, viską nufilmavome, paskui peržiūrėjome, svarstėme… Jei studijų metu jaunuolį tenka mesti iš kurso – vadinasi, rinkdami kursą, pedagogai padarė klaidą. Taigi atranka – svarbiausia.

Per pratybas pats apsivelku treningą, apsiaunu sportbačius ir darau pratimus kartu. "Laisvų žiūrovų" netoleruoju – jei kas sėdi kampe ir žiūri, nejučiomis pradedi jam vaidinti, pratimas tampa spektakliu, mokymosi procesas suyra.

Mano (buvę) ketvirtakursiai dirbo kaip teatre: vaidino 15–18 spektaklių per mėnesį. Juk artistais gimstama vaidinat žiūrovams. Studentai turi suprasti, kas yra pirmas vaidinimas, antras, ketvirtas, penkiasdešimtas… Suskaičiavome: kursas suvaidino daugiau nei 150 spektaklių. Studentams tai daug.

Pirmame kurse svarbu suteikti studentams profesijos pagrindus, sukurti "abipusio stebėjimosi, žavėjimosi vienų kitais bendruomenę". Atskleisti kiekvieno vaizduotės, fantazijos galimybes, suprasti individualias problemas, išmokyti vaidinti žaidžiant, improvizuojant. Improvizacija – ugdymo pagrindas.

Su būsimais režisieriais dirbome 3–4 kartus per savaitę. Galima gražiai aprašyti spektaklį, bet reikia išmokti mąstyti sceniniais vaizdiniais, puikias mintis išreikšti veiksmu. Antrame semestre mes studijavome Proppą, analizavome pasakas. Man regis, tas, kuris išmoksta analizuoti pasakas, paskui ir su Shekespeare’o, Molière’o kūriniais vargo neturės.

Studentai – būsimi režisieriai – tokie patys kurso pedagogai, jie net daugiau laiko dirba su aktorių grupe negu mes. Pedagogo užduotis – pasufleruoti, kas, kur, kodėl nepavyksta, ir tai tik tokiu atveju, kai studentui reikia pasufleruoti. (Kai mokiausi Piotrą Fomenkos ir Rozos Sirotos kurse, dažnai galvodavau: sėdi 20 žmonių, ir tik vienas ar du suvokia informaciją, o kiti – kažkodėl ne. Vadinasi, tuo momentu tos informacijos daugeliui nereikėjo.)

Mes rengiame teminius semestrus, kai jaunuoliai gilinasi į Shakespeare’o, Molière’o, Gogolio, Ostrovskio, Dostojevskio kūrybą. Mes analizuojame kūrinio visumą. Negalima mąstyti ištraukomis – tai ne režisieriaus mąstymas. Režisierius turi matyti visumą, suprasti pjesės raidą, jos įvykių struktūrą. Tik paskui galima imtis fragmento. Ištraukos reikalauja begalės pedagogo laiko: reikia prisiminti visas pjeses, išanalizuoti jas su jaunimu… Kai visi studijuoja vieną autorių, vieni kitų darbe mato savo privalumus ir problemas, tarsi veidrodžiuose regi savo atspindžius.

Negalima mąstyti fragmentais. Esu dirbęs su įvairių teatrų aktoriais ir matau, kaip daugelis profesionalų galvoja fragmentiškai, nejaučia, kaip viena virsta kita. Gyvenime nebūna viskas svarbu, kai kas tarsi praeina pro šalį, o scenoje kartais atrodo viskas reikšminga, artistas kiekvieną momentą vaidina, negailėdamas temperamento, jėgos. Tiesiog persistengia. Reikia mokėti fragmentą atiduoti partneriams – ir padaryti tai lengvai.

Būsimi režisieriai turi tai suprasti. O jiems dažnai lengva pastatyti ištraukėlę, rasti paradoksą, netikėtai ką nors interpretuoti – ir negalvoti, kuo baigsis istorija. Ištrauka bus efektinga, visi ją prisimins, studentas bus gerai įvertintas. O toliau? O jeigu jis staiga supras, kad visa istorija "išbandymo" pasirinktu paradoksu neišlaiko? Vadinasi, reikėjo rasti kitą paradoksą.

Studentams svarbus buvo semestras, skirtas F.Dostojevskio kūrybai. Ištraukos buvo vaidinamos po 40 minučių, po valandą – jaunuoliams reikėjo išlaikyti dėmesį, liejant kilometrinius žodžių srautus. Dostojevskis labai klastingas, gudrus, ne visada suprasi, ką jis rašo, tik pasiduosi emocijoms – ir prikalbėsi, dulkių kamuolius sukelsi, jausmų purslus paskleisi. O Dostojevskio kūryboje žodis susietas su žodžiu, mintis tiksli ir įtempta, ir galima pamanyti: ak, kaip artistas viską supranta! O jis nesupranta… Negalima išmokyti: tai – teisinga, o šitai – ne. Režisierius turi išsiugdyti savo mąstymo, repeticijų, mizanscenų kūrimo manierą. Rasti savo kelią. Bet maniera – tik etapėlis. Galiausiai reikia rasti savo stilių. Tai jau sunkiau. Tam reikia sukurti daug spektaklių. Efroso ar Tovstonogovo stilius – ne maniera, o būtent stilius. Rasti stilių – laimė, kurią ne visuomet lemia tik studijos, čia jau reikia ir gabumų. O mes turime padėti kiekvienam suvokti savo individualumą, suprasti, kuo vienas studentas skiriasi nuo kito. Tarkim, vienas jaunuolis lengvai bendrauja su artistais, bet jam stinga erdvinio mąstymo. Kitas mąsto vaizdais, bet nemoka, negali to išreikšti per aktorių. Trečias kuria nuostabias mizanscenas, šauniai mąsto, bet nemoka dirbti su žodžiu. Trūkumų nereikia bijoti: "A-a, tu nemoki mąstyti perspektyviai, užsiimsim tuo! Tu negirdi partnerio? Puiku, įveiksim šią kliūtį!" Tas pats dirbant ir su režisieriais.

Kodėl nuostabu studijuoti? Galima klysti. O mokytis galima tik iš klaidų. Studijuojant klaidos vertingesnės nei sėkmė. O po studijų, kaip sako Piotras Fomenka, klaidų limitas išeikvotas. Tavimi tiki artistai, teatras, apie tave sukasi finansai – ir tu privalai mokėti smūgiuoti.

Vienas gero pedagogo bruožų – mokėjimas laukti. Pedagogo darbo rezultatas paaiškėja tik po tam tikro laiko. Susitikimas su teatru – didelis išbandymas. Neatsitiktinai išrasta forma "Mokykla–studija–teatras". Reikalingas tam tikras laikotarpis, studijinis būvis, nes daugelis, iš karto patekę į teatrą, neištveria – 80 procentų jaunuolių palūžta. O pirmas pralaimėjimas būna ir paskutinis.Galima taip nusvilti, kad rasis scenos baimė. Todėl svarbu, kad pirmas darbas pavyktų. Stengiuosi, kad jaunuoliai debiutuotų aplinkoje, kur jie mylimi.

Parengė RIDAS VISKAUSKAS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:09:31 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba