Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-07 nr. 3103

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jonas Žemkalnis.
SERGEJUS UOSIS
66
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS3

ESĖ 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PLAUKIOJIMO RAŠMENYS
17

POKALBIAI 
 "PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"3

KNYGOS 
• Ramutė Dragenytė.
PIRMAS KARTAS
4
• Laimantas Jonušys.
VERTIMO MĮSLĖ – LEIDYBOS MĮSLĖ
9
• Jūratė Baranova.
FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA
3
• MAŽOJI ANGLIJA
• VILKOLAKIS
• ŽAIBO PARAŠAS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE
• PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
VILNIUJE – LDK ISTORINĖS VĖLIAVOS IR ŽEMĖLAPIAI
1

POEZIJA 
• STASYS JUREVIČIUS27

PROZA 
• Ričardas Šileika.
NORĖČIAU PASIKALBĖTI APIE RITUALUS
9

VERTIMAI 
• Tatjana Tolstaja.
SIUŽETAS
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS GYVASIS KAMPELIS3
• EDUARDAS LIMONOVAS "TAI AŠ – EDIČKA"17
• KURTO VONNEGUTO "ČEMPIONŲ PUSRYČIAI"
• PRIIMAME Į DIENINĘ DOKTORANTŪRĄ IR MENO ASPIRANTŪRĄ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE KIČĄ MENE IR GYVENIME
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mantautas Ruzas.
TRANSCENDENCIJOS BLYKSNIAI F. KAFKOS KNYGOS "PROCESAS" ABSURDO PASAULYJE
7
• "ATVIRA ERDVĖ" – EMOCINĖ INJEKCIJA ŠIUOLAIKINIAM TEATRUI1

DAILĖ 
• LENKŲ INSTITUTAS VILNIUJE KVIEČIA

KRONIKA 
• UOGOS, ŽINIOS IR ORAI2
• IX OPEROS IR SIMFONINĖS MUZIKOS FESTIVALIS "MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE"
• NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI

DE PROFUNDIS 
• Balys Bukelis.
WAKE – UP CALL
8

POKALBIAI

"PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alvydas Šlepikas

ALVYDĄ ŠLEPIKĄ šnekina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

Girdėjau, kad vyriausiasis redaktorius nepageidavo mūsų pokalbio nei apie šį, nei apie tą, o vasarą būtent apie tai norisi šnekėtis. Ar tik ne pernai, susėdę po redakcijos blinde su keliais jaunais poetais, šnekėjomės apie pliažinės poezijos ilgesį. Sezonai veikia mąstymą, nepaneigsi, ir gaila, kad tavo novelių knyga "Lietaus dievas" nėra pliažinė literatūra. Kultūrinėje spaudoje ji jau šiek tiek apšnekėta, autoritetingų žmonių pastebėta. Ko daugiau norėt? Bet ar pačiam sotu nuo tos kritikos, ar užtenka to, kas pasakyta, o gal tai, kas pasakyta, yra ne visai tai, ko tu tikėjaisi?

Man buvo kiek netikėta, kad knygą beveik visi palankiai sutiko. Pirmą kartą pajutau ir skaitytojų susidomėjimą, kas man buvo dar labiau netikėta, – net rajonuose susitikdamas su žmonėmis matai, kad jie nėra abejingi, skaitę tas noveles, gal net kai ką jos sujaudino. Džiaugiuosi.

Tiesą sakant, aš nieko per daug nesitikėjau, nebuvo man ir baisu tos knygos laukti pasirodant, nes stengiausi rašyti sąžiningai. Jei, parašius knygą, kyla dėl jos nerimas, tai gal nereikia jos ir publikuoti. Man kaži kodėl dėl jos buvo ramu. O kiekvienas kritikas mato tik taip, kaip jis mato. Kartais keista, kai pamato dalykų, kurių aš pats nepamatau: kalba apie mano sentimentalumą ar prasigėrusį kaimą, o aš pats nematau toje knygoje jokių prasigėrimo ženklų. Jei ir yra koks girtuoklis personažas, kuris kalba apie savo ir draugelių gyvenimą, tai dar nereiškia, kad kaimas prasigėręs. Miestas ne mažiau prasigėręs. Galų gale ne literatūros reikalas yra sverti, kas labiau prasigėręs. Šią knygą rašiau labai ilgai, o išėjo ji labai plona. Novelių buvau parašęs daugiau, tačiau kai pradėjau jas dėti į vieną vietą, lipdyti vieną prie kitos, iš penkiolikos parašytų įdėjau tiktai devynias. Kai kurios prie knygos audinio paprasčiausiai netiko. Jauti, kad kokia nors netinka, ir viskas. Tiesa, daugelis iš jų ne kartą yra perrašytos. Pavyzdžiui, novelė "Broliai juodvarniai" perrašyta gal kokius septynis kartus. Nežinau, ar tai novelei į naudą, bet kai rašai ir perrašinėji, tarytum patenki į kaži kokį užburtą ratą – gadini, taisai ir vėl gadini. Atrodo, rašytum ir rašytum be galo, jei nespaustų laikas ir įsipareigojimas baigti iki tam tikros dienos, kada tekstą turi atiduoti.

Nežinau, ar teisingai supratau tavo intenciją, – kad tu kūrei tarytum tokio nykstančio miestelio su savo personažais ir jų istorijom vaizdinį. Savotišką "Amarkordą".

Kai jau ėmiausi sudarinėti knygelę, ėmiau stengtis tai sukurti, apie ką čia šneki. Šiaip tos novelės buvo rašytos įvairiu laiku ir iš anksto negalvojant apie jokį apibendrintą vaizdinį. Būtent todėl kai ką reikėjo perrašyti. Todėl dabar, jei imsi žiūrėti tik į atskirą novelę, pamatysi, kad yra pastraipų ar puslapių, kurie pačiai novelei gal ir nėra reikalingi, bet kai novelės atsiduria viena šalia kitos knygoje, tos pastraipos ar puslapiai pasidaro svarbūs. Yra dalykų, kurie ne tiek svarbūs novelei, kiek pačiai knygos struktūrai.

Novelę ar apskritai prozą daro pasakotojas. Kiek savo novelių pasakotoją tapatini su savim, ar tavo pasakotojo vertinimai ir tavo paties vertinimai yra tapatūs.

Man atrodo, kad aš vertinčiau kai ką kitaip nei mano pasakotojas. Stengiausi maksimaliai nuo savęs atsiriboti. Kitas dalykas, kad kai kur yra įpinta autobiografinių faktų – tikrų įvykių, nors ir jie yra perkurti. Tikrai tas kaimynas buvo įsilipęs į liepą, nupjovė apatines medžio šakas ir tikrai negalėjo išlipti, tačiau tai nėra atsiminimų knyga. Kartais yra keli pasakotojai: autoriaus pasakotojas ir pasakotojas personažas, nors parašyta tarytum monologiškai.

Savo knygelės atvarte parašei, kad siužeto nušauti neįmanoma, ir tarytum pasidavei mūsų penkių eseistų, teigusių priešingai, provokacijai. Ką turėjai galvoje?

Man atrodo, kad prozos pagrindas yra siužetas. Gal aš ant knygos nugarėlės tai parašiau, giliau nepamąstęs, nežinau, kodėl taip parašiau. Nors, žinoma, mane truputėlį buvo suerzinusi Sauliaus Žuko mintis, pasakyta per Sigito Parulskio knygos "Miegas ir kitos moterys" pristatymą, kai jis griežtai ir autoritetingai pareiškė, jog labai gerai, kad rašytojas gali rašyti be siužeto, nes jei jau yra siužetas, tai rašytojas yra priverstas vertinti. Man atrodo, kad tai visiškas absurdas. Faulkneris rašė puikiausius siužetus ir nieko nevertino. Suprantama, didaktika literatūroje yra labai blogas dalykas, bet siužetas neimplikuoja didaktikos. Man dažnai dabar tenka skaityti kino scenarijus (lietuviško kino), ir matau, kad žmonės nesugeba istorijos papasakoti, todėl ir nėra to kino. Personažai daug vaikšto, kaži ką vis daro, imituoja, kad mąsto, ir visa tai yra labai blogai. Neatsiranda tokio personažo, kuris normaliai imtų ir papasakotų įdomią ir patrauklią istoriją. Ir lietuviškam kine, ir literatūroj tų siužetų trūksta, o dar kažkas sugalvoja, kad tą siužetą reikia šaudyti. Negerai, taip daryti negražu.

iliustracija
Liudvikas Jakimavičius

Prozai, kaip man atrodo, reikia ne tik siužeto. Per jį turėtų tekėti gyva kalba su poetiniu užtaisu.

Skaitant tavo prozą, norom nenorom ima kaži kur mintyse šmėžuoti Henrikas Čigriejus, poetas, pradėjęs rašyti noveles, nors jo poezija, negali sakyti, kad būtų proziška. Priešingai, kaip poetas, jis iki panagių aukštaitis – lyrikas.

Henrikas, kaip poetas, turi puikų bruožą – labai dėmesingai žiūri į detalę. Labai ramus jo sakinio tekėjimas, jautri kalba, kai pasakoma tarytum tik puse lūpų ir skaitytojo suvokimui paliekama daug erdvės. Jo ir poezija, ir proza man labai patinka. Yra Lietuvoj geros prozos.

Kaip rašytojui, kurio priedermė – būti šio pasaulio realybės liudininku, turiu tau rimtų priekaištų. Gyvendamas mieste, vengi aprašyti tikrovę, kurioje gyveni, pasuki lengvesniu keliu, nes naudojiesi "svetimu geru" – kaimiškosios literatūros įdirbiu. Gal todėl, kad mieste vykstantys dalykai ne taip lengvai perkeliami į literatūrą kaip kokios nors kaimo istorijos?

Natūralu, kad mieste žmonės, gyvendami tuose daugiabučiuose, beveik nebendrauja su savo kaimynais, nėra bendruomenės, kurios nariai gyventų vieni kitų rūpesčiais, o kaimo bendruomenėje visi yra vieni kitų akivaizdoje, visų gyvenimai matomi. Ir žmonės norom nenorom tampa ryškesni. Kitas dalykas, kai aš pradėjau rašyti noveles, jau turėjau personažų prototipus, galų gale norėjau jiems padėkoti už tą laiką, kurį greta jų teko pragyventi, nors dar sykį sakau, kad tai nėra prisiminimų knyga.

O dabar, jei nuvažiuotum į savo Videniškes, ar nebijai, kad kokie nors personažai, atpažinę save knygoje, imtų vaikytis tave po kaimą su šakėm?

Man sakė, kad ten skaito tą mano prozą ir daug ką randa, atpažįsta. Ir labai keista, kad žmonės randa ir tapatinasi su tuo, kas iš tikrųjų mano prifantazuota ir sugalvota. Jie sako, kad taip buvo. Kad tikrai buvo taip. Ir klausia manęs – tai kada gi numirė tas elgeta jūsų kieme. Aš jiems atsakau, kad nenumirė. Nieko tokio mūsų kieme nebuvo. Bet jie svarsto, kaip čia yra? Ir smagu, kad prototipai manęs po Videniškes su šakėm nesivaiko.

Žmonės imasi kūrybos, turėdami vienokią ar kitokią gyvenimo patirtį. Šiuo atžvilgiu kai kurie gyvenimo etapai gali pasirodyti vertingi arba beverčiai. Gyvenai kaime, tarnavai sovietų armijoje. Ar tau negaila ("mučitelno bolno") beprasmiškai ir tuščiai iššvaistyto laiko?

Taip pasakyti ar iškirpti kokio nors savo gyvenimo laiko negalėčiau. Man mokykla, Videniškėse pragyventas laikas buvo labai šviesus ir geras, o kariuomenė – irgi savotiška patirtis, kuri išmoko, kaip reikia išlikti nesugraužtam ir nesugraužti kitų. Jei ką nors iškirptum iš savo gyvenimo patirties, niekaip neateitum iki to taško, kuriame esi dabar. Nieko čia negali iškirpti, kaip ir savo personažų, – vieni jų geresni, kiti blogesni, bet jei žiūri į juos su meile, jie yra tavo, kaip ir tavo gyvenimo tarpsniai.

 

Skaitytojų vertinimai


29404. Korra2006-07-10 08:33
Keista - Šlepikas lyg ir nesimaivo.

29429. zr2006-07-10 13:54
Niekad ir nemačiau besimaivančio.

29454. krankt2006-07-10 18:11
Ne taip seniai perskaiciau jo Lietaus dieva, tikrai malonu ispudi paliko, toks gryno oro gurksnis po Dusanskio psichodelikos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:09:28 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba