Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-07 nr. 3103

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jonas Žemkalnis.
SERGEJUS UOSIS
66
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS3

ESĖ 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PLAUKIOJIMO RAŠMENYS
17

POKALBIAI 
• "PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"3

KNYGOS 
 Ramutė Dragenytė.
PIRMAS KARTAS
4
• Laimantas Jonušys.
VERTIMO MĮSLĖ – LEIDYBOS MĮSLĖ
9
• Jūratė Baranova.
FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA
3
• MAŽOJI ANGLIJA
• VILKOLAKIS
• ŽAIBO PARAŠAS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE
• PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
VILNIUJE – LDK ISTORINĖS VĖLIAVOS IR ŽEMĖLAPIAI
1

POEZIJA 
• STASYS JUREVIČIUS27

PROZA 
• Ričardas Šileika.
NORĖČIAU PASIKALBĖTI APIE RITUALUS
9

VERTIMAI 
• Tatjana Tolstaja.
SIUŽETAS
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS GYVASIS KAMPELIS3
• EDUARDAS LIMONOVAS "TAI AŠ – EDIČKA"17
• KURTO VONNEGUTO "ČEMPIONŲ PUSRYČIAI"
• PRIIMAME Į DIENINĘ DOKTORANTŪRĄ IR MENO ASPIRANTŪRĄ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE KIČĄ MENE IR GYVENIME
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mantautas Ruzas.
TRANSCENDENCIJOS BLYKSNIAI F. KAFKOS KNYGOS "PROCESAS" ABSURDO PASAULYJE
7
• "ATVIRA ERDVĖ" – EMOCINĖ INJEKCIJA ŠIUOLAIKINIAM TEATRUI1

DAILĖ 
• LENKŲ INSTITUTAS VILNIUJE KVIEČIA

KRONIKA 
• UOGOS, ŽINIOS IR ORAI2
• IX OPEROS IR SIMFONINĖS MUZIKOS FESTIVALIS "MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE"
• NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI

DE PROFUNDIS 
• Balys Bukelis.
WAKE – UP CALL
8

KNYGOS

PIRMAS KARTAS

Ramutė Dragenytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valantinaitė I. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: LRS leidykla, 2006

Pirmųjų knygų autoriai vis jaunėja ir moteriškėja. Galbūt ateityje nebereiks nuogąstauti, kad visos mūsų poetės išmirė. Šiemet LRS leidykla kūrybingųjų gretas papildė dviem jaunom ir žaviom autorėm – poete kauniete, VU studente Indre Valantinaite (g. 1984) ir prozininke klaipėdiete, gimnaziste Viktorija Ivanova (g. 1988). PK serijos autorių amžiaus cenzas – iki 35 metų, tad jeigu ir toliau autoriai jaunės, tikriausiai į šią seriją niekas rimtai nebežiūrės, nors štai ką sako LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas: "Klaipėdoje dar nėra buvę, kad tokiu jaunu autorium susidomėtų tokia prestižinė (!) leidykla" ("Durys". – "Klaipėdos" priedas, 2006.V.31).

V. Ivanovos rankraštis buvo atrinktas iš dvylikos prozos (ir dramaturgijos), I. Valantinaitės – iš dešimties poezijos rank­raščių. Nors poezija ir proza yra skirtingos literatūros rūšys, abi autores sieja jaunystė, moteriškumo (vaisingumo) kultas ir drąsa apie jį kalbėti, abiejų herojės mėgsta gerti vyną ir klausytis "The Doors", galiausiai abiejose knygose rasime tų pačių įvaizdžių, pavyzdžiui, "kaltūną". Mąsliau pagalvojus, kaltūnas yra mergystės simbolis. Viktorija ketvirtajame knygos viršelyje rašo: "Nekenčiu, kai matosi mano kakta", Indrės "kaltūnai" taip pat visu puikumu draikstosi ketvirto viršelio nuotraukoje. Sutampa net abiejų autorių inicialai.

I. Valantinaitės eilėraščiuose jaučiamas kaunietiškumas – autorė savotiškai tęsia Dovilės Zelčiūtės, Enrikos Striogaitės eilėraščių rašymo tematiką ir stilių. V. Ivanovos tekstuose atpažįstame Klaipėdą, "varžtišką" aplinką, paminėtos kai kurios miesto vietovės, nors ne jos čia svarbiausia ir net ne siužetas, o tema, vienijanti penkis apsakymus ir apysaką. Pagrindinis kūrinių personažas yra mergina (mergaitė, paauglė). Nors jos amžius ir vardas kiekviename kūrinyje keičiasi, turbūt ne vienas skaitytojas ją tapatins su pačia autore. I. Valantinaitės kai kurie eilėraščiai labai siužetiški, o skaitytojas lyrinį subjektą vėlgi netyčia supainios su autore.

Galima išvesti ir daugiau bendrų vardiklių, vieną jų pavadinčiau Alisos sindromu. Ne veltui I. Valantinaitės knygos pirmasis skyrius pradedamas L. Carrollio citata. Bet pasitelksiu kitą to paties autoriaus citatą apie grybą: "Iš vienos pusės atsikandęs augsi, iš kitos – mažėsi". Tebūnie tai kūrybos brendimo metafora.

Apie I. Valantinaitės žuvis ir lelijas

Knygos pavadinimas paimtas iš eilėraščio "Venecija. 2002": "Pagalvojau, kaip ji kvepia / silke ir lelijom". Iš tiesų visa knyga kvepia šiais dviem daugiaprasmiais vaisingumo ir gyvybės simboliais, kurie buitišką, "mergišką" kalbėjimą pakylėja iki poezijos. Tekstai svinguojantys, truputį linguojantys, maždaug vienodu lygiu – per plauką pakibę nuo žemės. Lyrinio subjekto balsas skamba erotiškai. Dominuojantys įvaizdžiai – vanduo, vonia, žuvis, veidrodis, lova, dėmės ("kapt kapt sirupas vidine šlaunies puse"). Visa tai labai primena D. Zelčiūtės kūnišką kalbėjimą ir nirimą į vandenį, o vietomis šmėkšteli striogaitiška karalaitė.

Dažnas eilėraštis parašytas žiūrėjimo "pro langą" principu. Vieni poetai pro tą langą regi paradoksus, kitų žvilgsnis išsiraizgo retroperspektyviai, o I. Valantinaitė vaikšto kartu su savo "langu". Jis gali būti ligoninės priimamajame, "kažkur Peterburge", Venecijos kavinėje, prieš Paryžiaus tabako krautuvę, autobusų stotelėje, sanatorijos parke, kaime, parduotuvėje prieš karpių akvariumą, pasilenkus prie sriubos lėkštės, vonioje, lovoje... Neretai iškyla klausimas, o kur slypi poezija? Vietomis išlenda koks nors palyginimas, personifikacija ("mūsų čekis ilgas kaip gyvatės liežuvis; sugedusio traktoriaus žibintai pilni ašarų"), pažaidžiama žodžiais ("Nesu žydė, bet žydžiu, nes mintys / Susisukę pumpurais. // Mano plaukuose – kaltūnai, / Tavo lėkštėje – koldūnai, / Kvepia stebuklai" – "Rytas"). Prisimenama vaikystė ("Man buvo ketveri, kai tapau karaliene"), drastiškai "papiktžodžiaujama" ("Ir angelai kartais masturbuojasi, / Kai lipdo bręstančias paauglių krūtis"). Eilėraštyje "Esu.." subjektas metamorfoziškai įsivaizduoja esąs suoliuko kojelė, pasakoja apie prislegiančius užpakalius, ir tik paskutinė frazė, minties posūkis ("kadaise buvau nudažyta žaliai") suteikia poetinio svarumo. Poetiškai švysteli ir įdėmesnis, refleksiškesnis žvilgsnis į kokią nors buities detalę ("Pro nučiupinėtą dovanotų vazų stiklą / Pamerktų gėlių koteliai žvalgosi"). Knygos anotacijoje maždaug taip ir parašyta: jauno žmogaus patirtys ir jaunatviška, šiuolaikiška jų meninė raiška.

Kęstutis Navakas, "subjektyviai" pristatydamas jaunosios poetės rinkinį "Nemune" ("Knygų žiurkės etažerė (XXI)". – "Nemunas", 2006.VI.8) ir atskleisdamas, kaip iš pluošto nelabai vykusių tekstų buvo sudaryta pakenčiama knyga, regis, savo paties redaguotos knygos autorei padarė meškos paslaugą. Trys knygos skyreliai pradedami citatomis, kai kurie eilėraščiai – epigrafais. Nurodyti netgi vertėjai. Tik neaišku, kodėl vienos citatos pateiktos angliškai su lietuvišku vertimu apačioje, o kitos iškart lietuviškai. Autorių paletė labai įvairi: nuo Pitagoro, Yoko Ono, P. Eluard iki L. Carrollio, D. Charmso (vėlgi neaišku, kodėl vienos pavardės sulietuvintos, kitos ne). Kyla klausimas, kam jos reikalingos, ar turi ką nors bendra su autorės tekstais? K. Navakas prasitaria, kad citatos atsirado vėliau. Žinoma, knyga su citatomis atrodo daug solidžiau...

Kai kuriuos eilėraščius išgelbėja poetiškai įtaigios jų pabaigos. Kartais jos kiek per daug nutolusios nuo viso teksto, tad vėlgi kyla įtarimas, ar jos turi ką nors bendra su tuo tekstu? Pavyzdžiui, "Kirpėja" – vienas geriausių autorės hibridų.

iliustracija
Ivanova V. GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS. – Vilnius: LRS leidykla, 2006

Labiausiai šioje knygoje žavi egzistenciškai įcentrinta jausminė raiška – prasiveržiantys kasdieniški mergaitiški norai ("Prašau, nupirk man pačiūžas"; "Įsikimbu tvirčiau tau į parankę. Dievinu marcipanus. / Ir kitus saldumynus"), laukimas, baimė, o svarbiausia – didelis pasitikėjimas ir tikėjimas. Tikėjimas stebuklais:


(...) gyvenu vonioje.
O jis grįžęs iš darbo sėdi ant krašto
ir klausosi,
Kaip aš plona plona skaitau storą storą
poezijos knygą.
Nuoga nuoga ir laiminga laiminga.

Beje, tokios sintaksinės konstrukcijos – žodžių pakartojimų – esti ir V. Ivanovos tekstuose. Indrei Valantinaitei belieka palinkėti neprarasti optimizmo ir būsimus eilėraščius gimdyti išnešiotus, sveikus, be jokių traumų, fizinių ir dvasinių defektų.

V. Ivanovos girgždantis žvyras

Viktorijos knygoje visus apsakymus ir apysaką vienija alkoholizmo tema, tiks­liau, problema. Vaizduojamas šiuolaikinis paauglių gyvenimas: džiazas, vynas, alus, cigaretės, valkatavimas, meilė. Alkoholikai tėvai. Mergaitės kančia. Tarsi šiuolaikiška sumoderninta G. Petkevičaitės-Bitės ar Šatrijos Raganos apsakymų tragiška herojė. Apsakyme "Vėjo sušukuota aguona" paskutinę savo gyvenimo dieną idiliškai pavaizduota mergaitės mama: "Ji skynė gėles, ji pynė vainikus. Mama, apsirengusi ilgu žemę šluojančiu sijonu ir lengva palaidine, buvo panaši į angelą" (p. 30). Tačiau tuoj pat toji idilė subliūkšta: "Suradusi mamos kapą Lėbartų kapinėse Myga atsisėdo ant tvorelės ir užsirūkė. Mama irgi rūkė. Bet ji mirė, po galais, ne nuo plaučių vėžio! Kažkoks absurdas. Mama n metų gėrė – ir nieko. Mama n metų rūkė – ir nieko. O ta diena, kai mama negėrė ir net nerūkė, buvo jai paskutinė" (p. 31).

Rodos, tekstuose sąmoningai vengiama banalybės, vartojamas paaugliškas žargonas, o jeigu nuklystama į sentimentalumą, pasakotojas pats primena "saldainiukiškas" svajas. Kita vertus, naivus tikėjimas, kuris būdingas ir I. Valantinaitei, suteikia natūralumo, o meilės jausmui – autentiškumo: "įsimylėjusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, viskas buvo priimta pernelyg paprastai. O tai, ką Ji jautė, buvo nepaprasta" (p. 48).

Knygos anotacijoje rašoma, kad stilius priskirtinas realistinei krypčiai. Vis dėlto, be realistinio gana tragiškos kasdienybės vaizdavimo, esama ir metaforiškų palyginimų (mylimas ir varžtas), poetinių nukrypimų ("Raminta užsinorėjo skristi, sėdėdama ant fortepijono, o kad iš tarpdančių jai augtų baltų pelargonijų žiedlapiai", p. 27), mistinių pabaigų – herojė pavirsta į lėlę, aguoną, t.y. susitraukia, sumažėja ir nurieda. Tokia sumažėjimo ar ritimosi simbolika nėra atsitiktinė. Čia belieka prisiminti minėtą L. Carrollio citatą ir nubrėžti paralelę su visuomenės degradacija.

Džiugu, kad autorė rašo būtent apie šiandieninį gyvenimą. Turint omeny V. Ivanovos amžių, kitaip būti ir negalėtų. Vyresnieji autoriai linkę gręžiotis į praeitį, o dabartį vaizduoja dažniausiai kurdami įvairius simuliakrinius modelius arba pasiduoda tariamam nepopuliarumui (pvz., U. Barauskaitės stilius). V. Ivanovos tekstuose sulaužomi stereotipai (apsakyme "Lėlytė" mergaitė valkatauja, tačiau ji nenori pinigų ir nekenčia tų, kurie jų duoda), su ironija ir linksmai pasakojami tragiški dalykai (apsakyme "Prašome dėmesio" tėvas muša motiną, drasko dukros palaidinukes, galiausiai girtas pakliūva po automobiliu, ar jį užmuša "kažkokie mafijozai", o vaikai tik lengviau atsipučia, nes dabar daugiau dėmesio bus skiriama jiems).

Nevienalytė, "postmoderniai" kuriama apysakos "Nėščias katinas" stilistika – herojė pradeda kreiptis į "visažinę pasakotoją", kuri atlieka psichiatrės vaidmenį. Autorei pavyksta subtiliai, neklūpčiojant pinti pasakojimą. Kartais nustebina netikėti meniški sprendimai, pavyzdžiui, būsimą kūdikėlį pavadinti Cigitu pagal C. G. Jungo inicialus: "Aš labai noriu vaikelio iš J raidės" (p. 59).

Būtų galima papriekaištauti dėl pernelyg drastiškų palyginimų ("Džiūvo plaukai kaip uždelsto veikimo bomba. Lėtai, tarsi pranašaudami vyrą alkoholiką", p. 40), jungtukų gausos ar nelabai tinkamų žodžių ("Abi mergytės traškėjo ir juokėsi"). Skliaustai, kuriuose įterpiamas detalesnis paaiškinimas ar patikslinimas, ypač pirmame apsakyme "Prašome dėmesio", rodo, kad autorei kartais pritrūksta įgūdžių susitvarkyti su kalbos srautu, nuosekliai rutulioti pasakojimą.

K. Navakas minėtame straipsnyje teigia, kad autorės apsakymuose nėra jokios išeities, tačiau išeitis yra – iliuzija, tikėjimas. Paaugliški herojai dar patys nėra apsisprendę, ko jie nori. Apysakoje "Nėščias katinas" išprievartauta moksleivė laukiasi kūdikio, gyvena su vienu, bučiuojasi su kitu. Alkoholiška apsvaigusi siela pati savaime yra tikslas. Nėra, o ir negali būti, jokios vertybių gradacijos. Tokio gyvenimo leitmotyvas – skambantis "Bixų" klausimas, "Kas iš tooo"? Autorė pateikia ir savo filosofinį moralą: "Patys, mielieji, prasigėrėt, patys susikūlėt gyvenimą. Sukurtą sukūlėt, o ne sukultą sukūrėt" (p. 24). Šiai autorei norėtųsi palinkėti atsikąsti grybo iš tos pusės, iš kurios augama. Brandinti žodį bei mintį ir nepasiduoti populiariosios literatūros srautui.

 

Skaitytojų vertinimai


29704. uode :-( 2006-07-17 23:38
miela recenzente, Valantinaites poezija-gaivus vejas lietuviu literaturoj.apie vyna ji neraso, stilius tikrai nekaunietiskas, moteriskumas tik privalumas siu dienu pasauly, kiek gi galima rasyt apie rudeni, lietu ir vienatve, ir kaip galima nusakyt, kokia tiksliai turi but poezija gera? Svarbu, koki jausma ji palieka skaitytojui, patinka ar ne ir kodel taip ir kitaip.. sakyciau, dar kart perskaitykit is naujo.gal aiskiau pasidarys ir del turinio eilerasciu sasaju su citatomis

34665. Joba2007-01-30 16:01
to uode Indre, nesigink ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:09:24 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba