* * *

Lyg alksnio luobu padangę apgaubęs balandis, – ir žmonės klampoja po alksninę žemės gaižumą, kol gegužė pievų gurgždesiais po kojomis pradeda iš pažemio tarpstantį erdvėje – tarpais vėjuose vos nulaikomą – žalumos mailių.

Šio mailiaus plėstis ryto valandą, kai, šviesiai virkdydama, mus traukte įtraukia vis gilėjanti dangaus tuštuma, – ir negi pirmųjų augalijos kilpų šauksiesi iš oro grynybės: pirmapradžiai vasariniai plazdesiai Tavyje, Viešpatie.

* * *

Apie apsimiglojusią galvą švilpauja atminties lėkštės : vakarėjant kaukia nukaukia dangaus kamine.

Pro šitą kaminą – tižios toliasiekės ankstyvųjų pavasarių prakirptys į erdvynus su drėgnakojų purienų bandomąja skleistimi į aukščius, su skersiniais ir įstrižiniais tarsi ramdomaisiais, o ir dirviniais šniojamaisiais vėjų ūžesiais.

Kai pirminis pamiškių žalis šviesina kraujomūšą, šakojiesi rūgštynės įlankoje.

Išsiteksi lapo pašvaistėje.

* * *

Šėlsta erdvės arkliai pavasarį žalsvai prunkščiančiomis tarpukalvių ir pamiškių prusnomis, paskutiniaisiais užkampių šalčio kumeliukų spyriais.

Įstumia mus rytas į iš pievų sukančias brydes, kurios, išplėstos į takus, pakeltos į kalvas, šalvena šviečia kaip išeitis.

Iš ankstyvosios žolių klampynės suvisam išbrendame į praskiestu žaliu uždulkusį horizontą, pakalnėse ir atmintyje šaknijant tėviškės medžiams.

Bet kodėl prieš vasaros plėtrą balų ir atminties ūkanos taip gaižiai uždumia mus nebepaleisdamos iki visiškos augalų stiebų, šakų ir lapų išskėsties, jų svyrių sumaišties su dangumi per vasaras, mūsų dvasių kartotinės išversties už augalijos ir gyvijos sienų, – nesuprantame.

* * *

Vėju pavartai debesų nuošliaužas į žmones, purienų raktais paupių spynose atidarai pievynus, vandens ir oro visrakčiais atveri augalų visetą.

Gegužę ir birželį tarsi į žolijos laiką išeini: savo gyvybės nupili, žolės – neįsipili.

Rytais savaime aštrėja dalgiai, sukabinti pievų atmintyje, vakarais lyg augmės tarpsniai baigiasi horizonto vilktyje.

Plaišios žolijos mintys mūsų nuojautų tarpekliuose šiuša debesimis: jų grynoji būtis, – įsiplaiksčiusi vasaros perėjoj, – niekur nedings.

* * *

Iš kur tos žalsvai garuojančios ir garuose tarsi užankančios arba mus išgarinančios erdvės skylės, kasdien dideliais klevų lapais vis labiau apauginamos, suaugalinamos?

Iš kur tasai čiuopiamoje erdvės neapčiuopiamybėje įsiūkanojęs, žmones nejučia sodrinantis ir gaišinantis lyg ir niekieno nevaldomas gamtos jausmas?

Iš kur ta palaukiškai miškinga nuotaikų kryptis, laukuose skleistoji neatskleista, beržų viršūnių lenktoji, šviesiai tamsintoji pamiškių sakytinė, būsimoji lazdynų riešutingoji?

Ir pagaliau – iš kur tos ruožuotos ir laiptuotos padangių siektys, lapingi nesutramdomai ūžiantys medžių užančiai, dienų ir naktų virsmo – kaip ir augalijos plėsmo – rausvieji apyaušriai?

* * *

Išskaidyti žalesoje, įpūsti krintame ant žemės išsišvietę kaip sausos šniokštos lašai, arba naktiniai vabalai.

Birželio pradžios rytą erdvė užskleista aukštų ir stambių šaltžeminių panuovolio žolynų priedanga, pro kurią vėsiai, bet nenumaldomai traukia vaivorykštės vandenys.

Vasarai įpusėjus, prėsko oro tonus užvaldo topoliai, o vėjai kreipia į šonus, kur po Žolinės jau ir vėl erdvę pradeda gėlinti aplinkiniai šviesiai gelmėjantys medynai.

Netrukus su tvenkiniais, ežerais prieš kalvas įsiraukšlėja, tarsi užsimoja vandenys, kaip stingstančios aplinkos įtrauktis, kaip nenusakomai horizontų užraitose linguojama priešžieminė, o gal drauge ir priešpavasarinė (rodos, panuovolių alksninė, purieninė) šerkšnota lauktis.

* * *

Kaip akis į atmintį įsuktas šonais miško dirvonas.

Mes lyg alksniai sprogę – persprogę, su kitais lapuočiais įsprogę į kitą oro mėlynę; mes tarsi juodalksnių sprogikliai padirvonėj vasaryn mylėjome.

Erdvės teliūskuotė sodrėjo: šiaušiamų pamiškės keliūčių skeltukais į šiaurę tekėjo.

Dabar lapijos akivarų traukos – įvirpintos šaltėjančios bangos, gelmės tapsmo pradžios – paliesti esame kitų medijos pusių ištikty: medingesnėj savo praverty.

* * *

Mėginsi apsakyti medžius – niekada nebaigsi, o gal ir nepradėsi, tik prie nusakymo paartėsi – arba nutolsi.

Iš migloto tolio bandysi aptarti žoles: tik lyčių nuotrupų, nuotaikos atplaišų – tarsi pirminių ankstyviausių įspūdžių, nei ūkanoto mėlio – pabarstysi.

Stengsiesi žvelgti iš medijos žievių protoplazmos, nesujungiamų liepos priešhorizontės ir užhorizontės jungčių, kabinsi nepakabinamus įnagius erdvėje.

Ir vėl – bandomosios karklinės siekinių ar sirpstančių sakinių užtvankos, stiprėjantis augmenų ir žodžių svyrio ir kryčio už vasaros raiškos polinkis, klimpties vasarvidžio ūžavimuose pradžia.

O argi ko daugiau reikia vidurvasary, gurgždant dar apyšviežiams žolių lapams lyg vandeniui, o turbūt ir lapų vandeniui, oro ir vandens lapams?

* * *

Dienos kaip arkliai įsipūškuoja: toldamos atbulinės mūsų kalbos ir žolės pievų paskliautėse šniokši veliasi, prasiplėtus skliautams, vėl sklaidosi. Kalvose ir vasarojaus keliūtėse tęsiasi tarytumei atsakomosios atsimuštinės žmonių šnekos.

Pakelėje lyg atpalaiduota žemyn čiuožia beržyno lapų švaruma, nuokalnėje po lietaus, drignės prilaikomos, sultingai traška žirnių virkščios ir ankštys.

Skubriai užsisiaučiam dulkinu vabzdijos mėnesiu, iš gyvių nuojautos kylančiu ir savaitei kitai nusistovinčiu, vėliau kažkur nušliaužiančiu už kalvų laikystės, erdvėje pasauliui užsisukančiu ar nusisukančiu.

Ateina toks karčios lengvybės laikas, kai tarsi niekas nebeišsilaiko šiame horizonte: stovi medžiai nenusakomai prieš aukščius dar ne lapais tuštėjantys, lyg ruoštųsi nejučia pakilti ir nuskrieti dūlumo kreivėmis.

Lapas

Jeigu būvis užverstas tik vienu lapu – vandeningai išplėstu, išilgintu apžėlusioje sąmonėje, – švelniai skaudžiu, žaliai įsiėtrinusiu, – argi lengviau?..

Pravertas būvis po vienu lapu, kaip ir po tūkstančiais, milijonais, – drungnas tūkstantinis, vėsus milijoninis, pérvartinis; lapo atvartos kitas būvio kryptis rodo, gyslomis nužymi.

Vasarvidy lapas iš lėto būtyje krintantis nenukrintantis, nuotaikas į pašalius pilstantis.

Su savo broliais užsimoja – orą tildo akimirkai, kaip ir visai belaikystei: eteryje tiek pat artimas, kiek ir tolimų tolimiausias.

Kai medžiai plėšriai iškirsti, lapas – tik nubūtintos medijos niekas sugeltų šaknų Lietuvoj.

* * *

Čiuožia tavo gyvenimo mintys už lapų krintančių, lūkesčių plėsties, jausmų žalesos pilties pavasariais... – bando susilaikyti, neužsimesti, bet...

Kaip medžiai už medžių – gyvenimai už gyvenimų, – susiošiantys, susipinantys, vieni kitus netekties plotuose plečiantys, išvartantys...

* * *

Iš tenai įsikalbėjai stichijas, pašiauštas į ateitį: šiaušiamės gyvenimais, vėliau – dulkių ir dvasios bangom šiauštyje į Visur.

Iš tenai įsikalbėjai atplėšęs į vakarus teberaitomą viršutinį oro sluoksnį, – ir pagrioviuos tebešvokščia žilvičių sąmonė, nužeriama į šonus.

Iš tenai įsikalbėjai alksnynų gilumines pravertis, kuriose šniokščiama vien iš augmeniškumo, dobilėtų žvilgsnių apsiaustis pakalvyje ir jų pirminius atspindžius, – pralaimėjai gyvenimą lyg Paulius Širvys ar Antanas Kalanavičius.

Įsižaižaruoja įsibūtina eilėraštis kaip rudenis miškas, iš lapijos išsinerdamas.