Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-07 nr. 3103

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jonas Žemkalnis.
SERGEJUS UOSIS
66
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS3

ESĖ 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PLAUKIOJIMO RAŠMENYS
17

POKALBIAI 
• "PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"3

KNYGOS 
• Ramutė Dragenytė.
PIRMAS KARTAS
4
• Laimantas Jonušys.
VERTIMO MĮSLĖ – LEIDYBOS MĮSLĖ
9
 Jūratė Baranova.
FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA
3
• MAŽOJI ANGLIJA
• VILKOLAKIS
• ŽAIBO PARAŠAS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE
• PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
VILNIUJE – LDK ISTORINĖS VĖLIAVOS IR ŽEMĖLAPIAI
1

POEZIJA 
• STASYS JUREVIČIUS27

PROZA 
• Ričardas Šileika.
NORĖČIAU PASIKALBĖTI APIE RITUALUS
9

VERTIMAI 
• Tatjana Tolstaja.
SIUŽETAS
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS GYVASIS KAMPELIS3
• EDUARDAS LIMONOVAS "TAI AŠ – EDIČKA"17
• KURTO VONNEGUTO "ČEMPIONŲ PUSRYČIAI"
• PRIIMAME Į DIENINĘ DOKTORANTŪRĄ IR MENO ASPIRANTŪRĄ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE KIČĄ MENE IR GYVENIME
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mantautas Ruzas.
TRANSCENDENCIJOS BLYKSNIAI F. KAFKOS KNYGOS "PROCESAS" ABSURDO PASAULYJE
7
• "ATVIRA ERDVĖ" – EMOCINĖ INJEKCIJA ŠIUOLAIKINIAM TEATRUI1

DAILĖ 
• LENKŲ INSTITUTAS VILNIUJE KVIEČIA

KRONIKA 
• UOGOS, ŽINIOS IR ORAI2
• IX OPEROS IR SIMFONINĖS MUZIKOS FESTIVALIS "MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE"
• NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI

DE PROFUNDIS 
• Balys Bukelis.
WAKE – UP CALL
8

KNYGOS

FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Linas Spurga

Yalom I. D. GYDYMAS ŠOPENHAUERIU. Vertė Viktorija Labuckienė. – Vilnius: Vaga, 2005.

"Vagos" leidykla lietuviškai išleido Irvino D. Yalomo knygą "Gydymas Schopenhaueriu". Yalomas – amerikiečių psichoterapeutas, praktikuojantis grupinę ir egzistencinę psichoterapiją, gebantis profesinės patirties apmąstymui suteikti literatūrinę formą, rašydamas patrauklius psichologinius romanus. Viename jų – "Meilės budelis ir kitos psichoterapinės teorijos" (1989) – jis sukasi grynai psichoterapinės patirties kontekste, neieškodamas jai gilesnių filosofinių poteksčių. Tačiau knygos pasakotojas jų tarsi ilgisi teigdamas: "Nors ir labai mėgstu grupinę psichoterapiją, ji turi vieną trūkumą – ji dažnai neįgalina nagrinėti didžiųjų egzistencijos problemų. Kartkartėmis ilgesingai stebiu kokią nors nuostabią giją, galinčią nuvesti į pačias sielos gelmes, tačiau turiu pasitenkinti praktiškesniu (ir naudingesniu) uždaviniu – nušviesti tarpusavio bendravimo brūzgynus". Taigi autorius atskiria du pasaulius: sielos gelmes, kuriuose slypi egzistencinės problemos, ir tarpusavio santykių erzelynę, kuri naikina sielos gelmę, bet moko bendrauti, gyventi su kitais ir tarp kitų. Filosofai paprastai pasirenka pirmąjį pasaulį, kuris kartais pastūmėja net į kraštutinį individualizmą. Bendravimas su kitais visada lėkštas, pasakytų ir Schopenhaueris, ir Nietzsche. "Kas nelinkęs bendrauti, tam šie žmonės nereikalingi", – rašė Schopenhaueris, tarsi formuluodamas mizantropų manifestą. Nietzsche vienatvę aptaria kiek subtiliau. Jis įspėja vienišąjį, nurodydamas jo kelyje laukiančius pavojus. Primena, kad neišvengiamai ateis toks laikas, kada vienatvės jis jausis nukamuotas. Kita vertus, Nietzsche akcentuoja, kad kūryba neįmanoma be vienatvės. Psichoterapeutui tokia vienatvės adoracija negali būti profesinis išeities taškas. Freudo mokykla kaip tik ir moko suvokti save ir įveikti susvetimėjimą. Socialiai besiadaptuojantis žmogus atrodo tarsi besimokantis plaukti. Pirmiausia jam reikia išmokti išsilaikyti vandens paviršiuje. Tik įgudęs ar kitaip nusiteikęs būsimas plaukikas gali ryžtis nerti gelmėn. Ar, pasikabinęs Nietzsche’s ir Schopenhauerio idėjas kaip gelbėjimo ratą po kaklu, jis neapsunks nuo jų kaip nuo girnų svorio ir nelyginant kirvis iš karto nenuners dugnan? Bet ką daryti tiems, kurie dėl savo prigimties vis dėlto negalės ištverti paviršutiniško bendravimo?

Ši problema, matyt, rūpėjo ir Yalomui. 2005-aisiais jis išleidžia romaną "Gydymas Schopenhaueriu", kuriame derina grupinę psichoterapiją su galima filosofijos terapine galia.

Romano veiksmas rutuliojasi psichoterapija gydomų ligonių grupėje. Terapeutas Julius gydo pacientus įprastu grupiniu metodu: moko juos čia pat užmegzti tarpusavio santykius, paskui juos apmąstyti ir taip žingsnis po žingsnio mokytis bendrauti. Grupėje atsidūręs tik dėl profesinių interesų, filosofijos konsultantas Filipas yra tipiškas Schopenhauerio ir Nietzsche’s aprašytas žmogus – vienišius. Santykių šabakštynas jam nėra labai įdomus. Jis dalyvauja grupės darbe, nes jam reikalinga Juliaus supervizija, kad gautų filosofijos konsultanto licenciją. Iš esmės jis yra Juliaus kolega, tačiau Yalomas nori parodyti, kad jis kartu yra ir pacientas. Filipas kadaise iš tiesų buvo Juliaus pacientas – gydėsi nuo perdėto prisirišimo prie savo seksualinio potraukio, bet įprastinė psichoterapija jam tarsi nepadėjusi. Padėjusi filosofija. Ypač Schopenhauerio figūra. Ne tik jo filosofija, bet ir jo gyvenimas. Yalomas nenubrėžia tarp jų takoskyros. Nesako, kad kūryba – tai viena, o gyvenimas – kita. Kaip tik atvirkščiai. Jis vaizdingai tapo, kaip formavosi Schopenhauerio pesimizmas ir mizantropija. Aptaria tėvo savižudybę, kai Schopenhaueriui sukako šešiolika, jo polinkį matyti tamsiąsias pasaulio puses (tai liudija paauglystės kelionių dienoraščiai), jo nesusikalbėjimą su motina. Apie save Schopenhaueris rašė: "Iš tėvo paveldėjau nerimą, kuris mane vargina ir su kuriuo kovoju visomis jėgomis… Jaunystėje mane kamuodavo įsivaizduojamos ligos… Kai studijavau Berlyne, tariausi esąs džiovininkas… Nuogąstavau, kad tik manęs nepriverstų tarnauti armijoje. Iš Neapolio mane išvijo raupų, o iš Berlyno – choleros baimė… Veronoje persekiojo mintis, kad pauosčiau užnuodyto tabako…Manheime mane apėmė nenusakomas baimės jausmas be jokios išorinės priežasties… Metų metais bijojau, kad nebūčiau patrauktas į teismą…" Kaip ištverti savo nepakenčiamą charakterį? Klausimas yra svarbus ne tik pačiam Schopenhaueriui. Jį puikiai suprato romano veikėjas Filipas, jautęs panašias fobijas. Filipui imponavo ne tik Schopenhauerio idėjos, jis gydėsi sekdamas jo pavyzdžiu, jį žavėjo Schopenhauerio gebėjimas filosofine kūryba įveikti charakterio liguistumą ir mizantropiją. "Vien tai, kad jis gyveno, apmaldė mano vienatvės jausmą", – sako Filipas savo grupei, į jį žiūrinčiai gana skeptiškai. Romane pamažu paaiškėja, kad yra fundamentalių klausimų, į kuriuos psichologija nepajėgia atsakyti. Čia reikia gilesnių įžvalgų.

Kaip išmokti pasitikti mirtį, sužinojus, kad sergi nepagydoma liga? Kaip susitaikyti su savo charakterio mizantropija ir iš to kylančia neišvengiama vienatve? Kaip išsigydyti perdėtus prieraišumus, kurie kyla iš pačios asmenybės gelmės? Pagrindinis veikėjas psichoterapeutas Julius dirba su grupe, žinodamas, kad laiko padėti kitiems ir sau jis turi tik vienerius metus. Pacientų problemos (nesutarimai šeimoje, liguisti prieraišumai ir t.t.), lyginant su artėjančia gydytojo nebūtimi, skaitytojams jau atrodo mažesnės ir nereikšmingos. Kaip gali mirštantis, kuriam pačiam reikia paguodos, padėti savo ligoniams, įklimpusiems į "santykių brūzgynus"? Vienas, atrodo, nesusitvarkys. Jam padeda Filipas, pradedantis su grupe dalintis savo filosofinių tekstų skaitymo patirtimi. Čia talkina ne tik Schopenhaueris. Apie mirtį mąstė stoikai. Filipas padovanoja kiekvienam grupės nariui po vieną Epikteto citatą, tarsi "namų darbams" užduotį. Kalbėdamas apie mirtį, Filipas neišvengiamai turi prisiminti Martiną Heideggerį. Filipą guodžia Heideggerio mintis, kad mirtis susijusi su gyvenimu, kad jo esmės neužgoš smulkmenos, nereikšminga sėkmė ar nesėkmė, nuosavybė, rūpinimasis populiarumu. Jam teikia paguodos suvokimas, kad jis yra laisvas, kad gali niekieno nevaržomas suvokti būties paslaptį. Grupės nariams Filipas nuodugniai ir populiaria forma aiškina Schopenhauerio filosofiją. Užkrečia ja ir kitus. Grupės nariai ima suprasti, kokią paskutinę dovaną jiems dovanoja psichoterapeutas Julius: moko juos visus pasitikti mirtį. Jie, baigiantis romanui, tampa ne tik psichologiškai sveikesni, bet ir filosofiškai plačiau angažuoti. Romano pabaigoje savo filosofines pažiūras išsako ir Julius. Jis staiga pripažįsta, kad filosofija domisi labiau nei dauguma psichoterapeutų. Tačiau jam labiau priimtini Camus, Sartre’o ir Nietzsche’s mokymai, kurie ragino susitaikyti su gyvenimu, o ne juo nusivilti, kaip kad Schopenhaueris. Jis sako, kad kai sužinojo savo diagnozę ir jį apėmė siaubas, jis atsivertė Nietzsche’s knygą "Štai taip Zaratustra kalbėjo". Ši knyga jį nuramino ir įkvėpė, "ypač gyvenimą šlovinanti mintis, jog gyventi turime taip, kad galėtume ir ištarti "taip", jei mums būtų suteikta galimybė vis iš naujo gyventi tą patį gyvenimą".

Galima priekaištauti Yalomui dėl literatūrinio schematiškumo. Minėta Nietzsche’s prieštara Schopenhaueriui nebuvo romane iki tol rutuliojama ar nuodugniai psichologiškai motyvuojama. Ji iššoka pabaigoje "kaip Pilypas iš kanapių", likdama gryna deklaracija. Galiausiai Julius padaro išvadą, kad "neurozė yra socialinis darinys, todėl skirtingiems temperamentams gali prireikti skirtingos psichoterapijos ir skirtingos filosofijos. Vienas metodas tiktų tiems, kam naudinga patirti artumą su žmonėmis, o kitas tiems, kas pasirenka gyventi protu". Sutikdama su pirmuoju teiginiu, norėčiau autoriui papriekaištauti dėl išvados, kad Schopenhaueris tinka tiems, kurie linkę vadovautis protu, o Nietzsche skatina patirti bendrumą su kitais žmonėmis. Nietzsche irgi manė, kad kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi saugus nuo minios, daugelio, daugumos. Žinoma, Nietzsche sako, kad filosofas vis dėlto turi nusileisti iš savo vienatvės ir tyrinėti "vidutinišką žmogų". Tam jis turi "nuolat persirenginėti, įveikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti". Tačiau ir Nietzsche’s filosofiniam personažui kiekvienas bendravimas atrodė koktus, išskyrus bendravimą su sau lygiais. Jo požiūriu, ši neatskiriama kiekvieno filosofo gyvenimo dalis yra pati nemaloniausia, net "dvokianti". Todėl Nietzschę sunku interpretuoti kaip bendravimo mokytoją. Jis, kaip ir Schopenhaueris, liudija pasirengimą "gyventi protu". Kita vertus, Filipas, įsitraukęs į grupės darbą ir savo priemonėmis stengdamasis padėti ir jos nariams, ir Juliui, kaip tik įgyvendina tą Nietzsche’s numatytą "prisivertimo bendrauti" programą. Jis čia, sakyčiau, artimesnis Nietzsche’i nei Schopenhaueriui. Be to, metodologiškai nėra tikslu, kad, taip detaliai išnagrinėjus ir terapiniams tikslams pritaikius tarsi nesimpatišką Schopenhauerio gyvenimą, Nietzsche’s mintys iliustruojamos tik jo tekstais. Palyginimas nelabai relevantiškas ir tik sustiprina romano pradžioje kilusią abejonę, ar pagrįstas toks detalus mąstytojo biografijos nagrinėjimas. Tačiau tai suteikia tekstui tam tikrą intrigą ir literatūrinį žavesį. Juk čia ne traktatas, o romanas. Autorius, tapydamas mąstytojo paveikslą, sukuria spalvingesnį vaizdą. Be to, psichoterapeutai kartais ryškesnes biografijas skaito terapiniais tikslais. Bet ar turėtų kokią nors terapinę galią Schopenhauerio gyvenimas, jei jis nebūtų parašęs savo kūrinių? Ar būtų pras­mės kalbėti apie Leonardo da Vinci be "Monos Lizos"?

iliustracija
Gyčio Norvilo fotografija

Diskutuočiau su Yalomu, kad Schopenhauerio mizantropija ir pesimizmas yra pamatiniai jo koncepcijos bruožai. Schopenhaueris buvo toks pat pesimistas, koks pesimistas buvo ir Buda, tvirtinęs, kad gyvenimas pasaulyje yra pilnas kančių ir kad egzistuoja šių kančių priežastis. Tai veikiau realizmas. Tačiau dvi paskutinės Budos atrastos tiesos tvirtina, kad kančias galima įveikti ir kad yra kančių įveikimo būdas. Mano galva, tai jau optimizmas. Ta patį daro ir Schopenhaueris. Niekur nerasime, kad Schopenhaueris pateisintų pasitraukimą iš gyvenimo. Jo manymu, kiekviena savižudybė yra klaida, nes ji pagrįsta pasaulio ir kančios esmės nesupratimu. Kančią jis siūlo nugalėti kitais būdais. Jo knygoje "Pasaulis, kaip valia ir vaizdinys" suradau keturias kančios įveikos strategijas. Viena vertus, jis rekomenduoja stoikų nužymėtą (ir Filipo romane siūlomą) kelią – kančią nugalėti protinga mintimi. Kita vertus, kūrybinėms natūroms kaip išsigelbėjimą iš kančios jis siūlo estetinę kontempliaciją. Atsisakymas sąvokų ir atsidavimas grynam stebėjimui leidžia pripildyti sąmonę išorinių objektų. Tampant "šviesiu pasaulio veidrodžiu", blokuojama valia, todėl – mažinama kančia. Yalomo romane ši tema buvo apeita. Tačiau geriausias, mano galva, yra trečiasis, – Schopenhaueriui labai svarbus, bet romane beveik nepastebėtas, – kančios įveikos būdas. Schopenhaueris tvirtina, kad kilnus žmogus pajėgia sumažinti savo kančią, nukreipęs savo valią į kitą žmogų. Supratęs visuotinę kančios prigimtį, jis kitam žmogui pajunta meilę, kaip užuojautą. Galbūt tai iš esmės egoistiška meilės prigimties samprata: myliu kitą, nes tai naudinga (mažiau skauda pačiam). Kita vertus, Schopenhaueris nuosekliai parodo tokio kelio prasmę. Egoizmas, pasak jo, sutelkia mūsų dėmesį į mūsų individualųjį "aš", todėl nuolatos bijomės šiam individualumui gresiančių pavojų. Suvokus, kad visa, kas gyva, turi tokią pat esmę, kaip ir mūsų "aš", susilpnėja rūpinimasis savuoju "aš", sumažėja baimė bei nerimas. Ir tik ketvirtas kelias tinka išskirtinėms natūroms, kurios iš esmės suvokia savo valios godumą ir turi galios nusigręžti nuo gyvenimo. Filipas, pasibaisėjęs savos valios godumu, kuris reiškėsi kaip nepasotinamas seksualinis potraukis, pasirinko savanorišką skaistybę, kaip pasaulietinę askezę, ir tapo Schopenhauerio aprašytu asketu. Tačiau Julius, artėjančios mirties akivaizdoje nenutraukęs grupinės terapijos, sugebėjo pajusti savo pacientams meilę, kaip užuojautą. Todėl, kai jis tvirtino, kad "skirtingiems temperamentams gali prireikti skirtingos psichoterapijos ir skirtingos filosofijos", jam nebuvo būtina dirbtinai peršokti prie Nietzsche’s. Jam būtų užtekę ir nuodugniau pastudijuotos Schopenhauerio filosofijos. Jis ją paliudijo savo laikysena. Nes juk būtent Schopenhaueris, o ne Nietzsche numatė, kad skirtingi žmonės gali rinktis skirtingus kančios įveikos kelius.

Nietzsche’i buvo įdomus tik vienas kelias – kūryba. Apskritai Nietzsche manė, kad yra problemų, svarbesnių už laimės ir kančios problemas, ir kiekviena tik tuo besirūpinanti filosofija yra naivybė. Jį nervino Schopenhauerio išsakyta meilės, kaip užuojautos, idėja, nes ji skatinanti išglebimą ir nevyriškumą. "Išsilaisvinęs žmogus, – rašė Nietzsche, – o dar labiau – išsilaisvinusi dvasia trypia niekingą gerą savijautą, apie kurią svajoja verteivos, krikščionys, karvės, bobos, anglai ir kiti demokratai". Tokia koncepcija irgi gali turėti terapinį pobūdį natūroms, kurios geba išsikapstyti pačios, savo vidinį nerimą paversdamos kūryba, kurios turi jėgos nekreipti dėmesio į savo kančią, nes pažįsta aukštesnį – kūrybos, kaip savęs įveikimo, džiaugsmą. Tačiau šitoks būdas tikrai nepadeda išgyti ir nusiraminti bandantiems šio romano personažams, kurie būtent ir ieško "geros savijautos". Todėl Yalomo romano pabaigoje įvykęs grupės, pasirinkusios Nietzsche’s vadinamąjį optimizmą, susivienijimas, priešinantis Filipo tarsi propaguojamam Schopenhauerio pesimizmui, iš tiesų yra pritempta schema, prasilenkianti su filosofų tekstais. Netiks­lus yra autoriaus teigimas, kad Schopenhaueris tik paskutiniame veikale "sušilęs" ir prabilęs apie meilę, kaip užuojautą, ir tik todėl sulaukęs dėmesio savo kūrybai. Iš esmės visa tai buvo išdėstyta "Pasaulyje, kaip valioje ir vaizdinyje".

Kritiškai nusiteikus, galima būtų sakyti, kad šis Yalomo romanas – tam tikra filosofijos profanacija. Bet aš taip nesakau. Tai būtų smulkmeniška. Detaliai išstudijuoti filosofinius tekstus – filosofijos kritiko, o ne psichoterapeuto darbas. Sveikintina pati idėja. Šis Yalomo rašymas artina pasaulius, kurie be jo sumanymo patys nepriartėtų. Autorius neturi ambicijų pranokti filosofą ar literatą. Tačiau jis turi gerbtinos drąsos atsiverti filosofijai ir literatūrai ir iš jų sąlyčio įgyti naujų įžvalgų. Svarbiausia, kad šiais savo atradimais jis ištiesia pagalbos ranką nemažai daliai savo pacientų ir, ko gero, skaitytojų. Nietzsche taip pat teigė, kad pats gyvenimas yra šimtą sykių vertesnis nei visi jo teoriniai apmąstymai. Yalomo gerbėjai (kurių Lietuvoje pažįstu ne vieną) į mano priekabią kritiką galės atsakyti, kad Nietzsche’s fenomeną psichoterapijoje šis autorius plačiau analizavo knygoje "Kada verkė Nietzsche". Šis romanas ne toks schematiškas, ir Nietzsche ten – vienas iš veikėjų. Pasirodo taip pat ir Lou Salomé. Freudas šmėkščioja kaip antraeilis personažas. Tiesiog tos knygos dar reikia sulaukti lietuviškai.

 

Skaitytojų vertinimai


29577. ?2006-07-13 00:48
Lietuviskai dabar tikrai naturaliai sakoma "supervizija" ar cia ta recenzija tiesiog is anglu kalbos isversta?:)

29583. E.2006-07-13 13:25
Parašyta paprastai, suprantamai. Su tuo ir sveikinu :)

29597. nu2006-07-14 09:59
patinka man yalomas. Bet baranovos poza šiaip sau: "Kritiškai nusiteikus, galima būtų sakyti, kad šis Yalomo romanas – tam tikra filosofijos profanacija. Bet aš taip nesakau. Tai būtų smulkmeniška". Nu, blin. Ji. Taip. Nesako. Gal kas galėtų sponsoriauti ir apmokėti Baranovai psichoterapijos seansus pas Yalomą? Man rodos, būtų į naudą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:09:20 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba