PLAUKIOJIMO RAŠMENYS

Ričardo Šileikos fotografija

A. Camus: "Man būtina rašyti, kaip būtina plaukioti, nes to reikalauja mano kūnas"

A. Camus "Užrašų knygeles" pirmą kartą skaičiau dešimtoje klasėje. Dulkėmis dvokiančiame autobuse, kuriuo kasryt važiuodavau į mokyklą. Knygą paskolino literatūros mokytojas; jis tada skatino nerašyti, studijuoti žurnalistiką arba tapybą, nes "rašytojystė – ne moters pečiams". Dabar suprantu, kad buvo teisus. Vis dėlto mane traukė A. Camus, kurio tada dar nebuvau skaičiusi, kūrybinė virtuvė: rašytiniai eskizai, įspūdžio škicai, architektūriniai kūrinių brėžiniai, tos struktūrines chemijos formules primenančios kūrybinės schemos; koncepcijos užuomazga, gemalas, pirmapradė forma, atsitiktinės įžvalgos – lyg jis būtų visada nešiojęsis užrašų knygelę kišenėje ir užsirašinėjęs kad ir kur ištinkančias savo mintis. Filosofinis, literatūrinis, jausmų dienoraštis. Keista, dabar jis man neatrodo toks išmintingas, koks atrodė tada, prieš dešimtmetį. Priešingai, vietomis atrodo net klystantis. Pasikeitė skaitymo recepcija? Dabar regis, jog ne skaitymas, o mąstymas yra svarbesnis. Mąstymas, kaip judėjimo priežastis. Jeigu nors vieną dieną nieko nemąstau (pavyzdžiui, kodėl taip gražiai atrodo sniegas ant metalinės tvoros virbų), būnu mirusi. Mąstymas, kaip minties judesys, nuolatinė rašymo treniruotė; daryti tą neprasmingame, automatinių veiksmų prigrūstame gyvenime – toks yra geriausias pasiruošimas mirti. Prieš tai išmokus struktūruoti savo mintis, t. y. rašyti. "Štai ką noriu pasakyti", – tokiu sakiniu prasideda rašytojo užrašų knygelė, liudijanti literatūrines projekcijas ir akimirkos fiksacijas. Invokacija į patį save, ryžtinga sakymo intencija; rašymas, kaip išlikimo instinktas; jį lemia žinojimas, ką pasakyti.

Žinau, kad dabar rašysiu. Ateina laikas, kai daug iškentęs medis turi duoti vaisių. Kiekviena žiema baigiasi pavasariu. Man reikia liudyti. Paskui viskas vėl prasidės iš naujo.

Kiti rašo skatinami neišsipildžiusių pagundų. Ir iš kiekvieno nusivylimo gyvenimu sukurpia meno kūrinį, melą, nuaustą iš jų gyvenimo melo. O mano rašiniai rasis iš mano laimės pojūčių. Net ir tai, kas juose bus žiauru. Man būtina rašyti, kaip būtina plaukioti, nes to reikalauja mano kūnas (p. 10).

Kūnas plaukia, neturėdamas kito pasirinkimo. Rašymas irgi yra kito pasirinkimo neturėjimas, gyvybinė energija, pasaulio steigtis. Man būtina rašyti, kaip būtina vaikščioti. Netikslu. Rašė ir sėdintys vežimėliuose (arba gulintys, pavyzdžiui, M. Proustas). Man būtina rašyti, kaip būtina kvėpuoti. Pernelyg sureikšminta. Sokratui ar Jėzui kalbėti gal atrodė labiau būtina – jie nieko nerašė. Rašymas, turint galvoje A. Camus kūrybą, gali pasirodyti rafinuota aristokrato pramoga, tačiau jei jau lyginamas su plaukiojimu, – vadinasi, įmanomas kiekvienam. Čia svarbi ir kūno percepcija. Kūnas neretai sugeba daugiau, negu gali žinoti jo savininkas (S. Gedos performansas Šv. Jonų bažnyčioje); rašytojo kūnas dalyvauja migracijoje (J. Brodskis, T. Venclova, A. Nyka-Niliūnas); rašytojas visu kūnu prisiima savo lemtį (F. Dostojevskis, M. Cvetajeva, B. Radzevičius). Arba: "O aš rašau. Trečią knygą, kurią nežinau kur dėsiu. Tai tikrai grafomanija. Žmogus nebegali kasdien nerašyti, nes jis taip rašo gal 10 metų. Kai nerašo, sutrinka pusiausvyra, fiziologija" (Vytautas Kubilius. "Dienoraštis". – "Metai", 2006, Nr. 2, p. 128) Lietuviškas A. Camus apsisprendimo rašyti atitikmuo.

"Atėnų priežodis vadino niekam tikusiu pilietį, nemokantį nei skaityti, nei plaukti" (p. 138), – A. Camus toje pačioje užrašų knygelėje paaiškinta plaukimo metafora. Rašymas, kaip pilietiškumo forma, kaip liudijimas, kaip įsisąmoninimas, jog darai tą, ką geriausiai moki, kyla iš kančios ir iš laimės pojūčių, negalėjimo ilgiau tylėti. "Sąžinei graužiant, reikia prisipažinti. Kūryba ir yra toks prisipažinimas, man reikia liudyti" (p. 5). Ir toje pat vietoje akcentuojama kontroversiška meno ir gyvenimo perskyra: "Menas man – ne viskas. Tebūnie jis bent priemonė" (p. 5). Antikos paradigmų ieškojimas nėra atsitiktinis: A. Camus pasaulėvaizdyje blykčioja vienokie ar kitokie platonizmo atšvaitai:

Už lango – sodas, matau tik jo akmeninę tvorą. Ir negausią lapiją, pro kurią skverbiasi šviesa. (...) Vienas vienintelis šviesos blykstelėjimas, ir mane užplūsta nenusakomas svaiginantis džiaugsmas.

Įkalintas oloje, aš palikau akis į akį su pasaulio šešėliu (p. 8).

Mintis visuomet būna išsiveržusi į priekį. Ji mato pernelyg toli, toliau nei kūnas, liekantis dabartyje.

Panaikinti viltį reiškia sugrąžinti mintį į kūną. O kūnui lemta supūti (p. 71).

Panašiai autentiškai mąstė ir B. Pascalis, ir – dar anksčiau – senovės graikai. Šie pakartotiniai, tačiau fenomenologiški "atradimai", gimę greičiau iš kontempliatyvios savivokos, negu iš atsigręžimo į filosofijos istorijos tradiciją, yra savarankiško autoriaus mąstymo vaisius, besiskleidžiantis itin autentiškais – ne išmoktais, bet išgalvotais, išmąstytais – pavidalais. "Jei nori tapti filosofu, rašyk romanus" (p. 9), – literatūros preferenciją pabrėžia A. Camus. "Filosofijos vertos tiek, kiek verti filosofai. Juo žmogus didesnis, juo jo filosofija tikresnė" (p. 25), – patvirtinama asmenybės raiškos ir autentiškumo teorija.

Rašyti reiškia elgtis nesavanaudiškai. Savotiškas išsižadėjimas mene. Perrašyti. Padaręs pastangą, visuomet išloši, nesvarbu, kiek. Jeigu tau nepasisekė, vadinasi, tingėjai (p. 24).

Ieškoti kontaktų. Visokių kontaktų. Jeigu noriu rašyti apie žmones, ar galiu nusigręžti nuo peizažo? O jeigu traukia dangus ir šviesa, argi turėčiau užmiršti akis ir balsus tų, kuriuos myliu? (...)

Reikėtų kasdien rašyti orų dienoraštį (p. 12).

Kontaktai su tuo, kas tikra, pirmiausia su gamta, o paskui jau menas tų, kurie suprato, ir mano menas, jei tik gebu jį kurti. Jeigu ne – man dar lieka šviesa, vanduo, svaigulys ir drėgnos geismo lūpos (p. 18).

Kad perteikčiau pauzes ir kvėpavimą, privalau nesiliaudamas rašyti visą gyvenimą. "Šiandien man 27 metai" etc. (p. 117).

Netikę tie rašytojai, kurie rašo neatsižvelgdami į skaitytojui nežinomą vidinį kontekstą. Rašyti reikia dviese: čia, kaip ir visur, svarbiausia – išmokti save tramdyti (p. 131).

Manifestas "kaip reikia rašyti" neapsiriboja rašymu, kaip antrinės tikrovės kūrimu, techniniu vaizdų konstravimu (kiek pašiepiamas klasikinis Molière’as). Į rašymą žvelgiama kaip į ontologinį veiksmą, prilyginamą kvėpavimui, buvimui, išlikimui. Rašymas natūraliai kyla išvien su geismu, gyvenimo džiaugsmu, troškimu jį estetizuoti ir kondensuotai išreikšti, kartais ir suabejojant tokia būtinybe.

Negi man būtina rašyti arba kurti, mylėti arba kentėti? Tai, ką gyvenime praradau, iš tiesų nėra visų svarbiausia. Viskas tampa beprasmiška (p. 13).

Aš branginu pasaulį visais savo kūno judesiais, žmones – visu savo dėkingumu (p. 14).

Pozityviųjų nuostatų fenomenologija sutelkia visą dėmesį į būties branginimo jausmą, atsigręžimą į kitą, emocinę savivoką. Ties sakiniu "Sudie, aš grįžtu į istoriją, kur mane taip ilgai laiko uždarę bijantys per daug mylėti" (p. 21) nejučia prisimena F. Dostojevskio romano "Broliai Karamazovai" eilutė: "Pragaras – tai negalėjimas labiau mylėti". Juolab kad reflektuojamas ir pragaro klausimas, susiejant tai su kūniškąja metafizika: "Pragaras – tai gyvenimas su šituo kūnu, – jis vis dėlto vertesnis už nebūtį" (p. 26). Ir nors filosofiniai svarstymai yra tik teoriniai, kuriant savo pasaulėžiūros atramas, nemažai epizodų vėliau praktiškai pritaikoma kūrybiniam rašymui. Pavyzdžiui, etruskų bibliografijos šaltinių žymė tik dar kartą paliudija tą teiginį, kad visa ši "užrašų knygelė" orientuota į pasiruošimą rašyti. Rašymas – svarbiausias tikslas. Tam ir abstraktūs metakultūriniai svarstymai, vokiškų laikrodžių dūžius prilyginantys istorijos jausmui, ir revoliucijos refleksija, istorizmai, istorijos filosofija. Plaukioti juk yra nepragmatiška, tą sau leisti gali laiko turintis žmogus, nesuinteresuotas konkrečiais, materialiais dalykais. Jis iš lėto tveria savo pasaulio modelį, įkūnijantį esmines (kartais šaržuotas) egzistencinės filosofijos aksiomas:

Du bičiuliai neregiai, išeinantys į gatvę naktį tarp pirmos ir keturių. Nes tikri, kad nieko nesutiks. Užkliuvę už žibinto, gali pasijuokti į valias. Juokiasi. O dieną kitų žmonių gailestis trukdo jiems juoktis.

"Rašyti, – sako vienas. – Bet juk tai niekam neįdomu. Knygose domina tik jaudinantys gyvenimai. O mūsų gyvenime nėra nieko jaudinančio" (p. 65).

Lyg paralelinis tekstas šmėsteli S. Gedos eilėraštis "Akla mergaitė", kurią jis vadina pačia poezija, išreiškiančia intuityvų tikrumą ir nuolankumą. Mėgindamas struktūruoti rašymo teoriją, A. Camus formuluoja nemažai taisyklių, taikomų pačiam sau, intencijų, ketinimų. Atskiriama "tikroji" ir literatūrinė patirtis, reali ir fikcinė autoriaus tapatybė.

Rašant visuomet geriau likti nepasakius visko, negu pasakyti per daug. Bet kuriuo atveju – neplepėti.

"Tikroji" vienatvės patirtis – viena pačių neliteratūriškiausių, nuo literatūrinio vienatvės supratimo ją skiria tūkstantis mylių (p. 65).

Pabrėžiama vidinės ir išorinės disciplinos reikšmė ("Surasti pusiausvyrą tarp dėmesio kūno kultūrai ir sąmoningam gyvenimui. Atmesti visas pretenzijas ir imtis dvigubo išsilaisvinimo darbo: nuo pinigų ir tuštybės bei silpnadvasiškumo protrūkių. Gyventi drausmingai. Dveji gyvenimo metai – ne per daug vienai problemai apmąstyti. Atsisakyti visų ankstesnių būsenų ir visomis išgalėmis stengtis išsaugoti pirmiausia tai, kas išmokta, paskui kantriai mokytis naujų dalykų", p. 59). Panašiu perfekcionizmu dvelkiantys jauno A. Baranausko dienoraščiai patvirtina, jog tokios elgesio premisos nestimuliuoja kūrybingumo, o ir jų laikytis nėra lengva. Vis dėlto išlaikoma sielos ir kūno koreliacija:

Rytas kalnuose su jų glotnia šukuosena, pašiaušta rudeninių vėlyvių, – lediniai šaltiniai – šešėlis ir saulė – mano kūnas, iš pradžių visa priimantis, paskui atmetantis. (...) Kūnas – tikrasis kultūros kelias, jis parodo mums mūsų galimybių ribas (p. 49).

Degti man yra poilsis. Degi ne tik džiaugdamasis. Bet ir nuolat dirbdamas, nuolat gyvendamas šeimyninį gyvenimą arba nuolat geisdamas (p. 80).

Vanduo slegia. Kūnas į jį panyra, pas­kui bėgama per pliažą, nutviekstą pirmųjų saulės spindulių. (...) Galėjimas rašyti: buvau laimingas visą savaitę (p. 131).

Rašyti, o didysis mano džiaugsme! (p. 41)

Rašymas suvokiamas kaip visą fizinę rašančiojo kompleksiją įtraukiantis veiksmas, artimas geismui, teikiantis daug malonių išgyvenimų, fiksuojantis gamtos ir kultūros atspindžius. Rašyti – kaip plaukti slegiančiame vandenyje, kad patirtum aukštesnius, negu fiziniai, pojūčius; tai ne tik laimė, bet ir didysis žaidimas, kitaip tariant, darbas, apsaugojantis nuo mirties.

"Rašytojas" gali būt ir daug knygų prirašęs, bet gali būt nevertas rašytojo vardo, o tai baisiau, negu būt susivokusiu grafomanu arba išvis neturėt tapatybės. Tik nedaugelis galėtų pretenduoti į rašymą kaip į profesiją. Lygiai taip, kaip vaikas patiki, jog tėvai nusipirko jį parduotuvėje, dabar aš naiviai tikiu, kad knygos atsiranda knygynuose. Baisu net įsivaizduot jų ikiknyginę genezę. Beveik kaip gimties paslaptis – kažkas asmeniško ir reikalaujančio visų psichinių galių, nežmoniškų pastangų ir įtempto darbo; darbo ligi beprotybės. Rašymas yra vienatvės kūdikis. Reikia jausti pasaulį kalbos jausmu. T. y. visų pirma jį turėti. Skaityti knygas ir kultūrinę spaudą tėra kvėpavimas. Reikia mokėti ne tik kvėpuoti, bet ir kalbėti, t. y. rašyti. Kalba yra tavo medžiaga ir įkvėpimo šaltinis, o atmintis ir vaizduotė – instrumentai. Kai rašai, aiškiniesi pasaulį, ir tai gali tapti išlikimo instinktu, padėti ištverti buvimą, merdėjimą, skausmą. Tai patologiška užsižaidimo forma, kuri niekam nieko pragmatiško neduoda, bet ir netrukdo. Esi kaip žiogas iš pasakėčios, kuris groja tol, kol ateina žiema, o kas bus paskui – jam nerūpi, nes jis paslapčia tiki, kad iš viso nieko nebus. Nieko labiau už tai, kas dabar.