Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-03 nr. 3244

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VIDAS MORKŪNAS.
6
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Tūkstantis lietuvių poezijos metų
17
• JUDITH LEWONIG.
Su kuo valgomos kūrybinio rašymo dirbtuvės

KNYGOS 
 BRIGITA SPEIČYTĖ.
Elegantiškas Vilniaus menas
1
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• TOMA GUDELYTĖ.
Kultūrinis identitetas ir kultūrinė atmintis literatūros komparatyvistikoje

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

KULTŪRA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Indulgencija kultūros sostinei: M. K. Čiurlionis...

MUZIKA 
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ .
„Kiek daug mums davė Vincas Kudirka – o ką mes jam?“

PAVELDAS 
• Lankytojus pasitinka Nacionalinė dailės galerija 3

SAVAITĖ SU KINU 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pikti jaunieji
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Laisvė
4

POEZIJA 
• ARNAS ALIŠAUSKAS.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Septyni V. miesto stebuklai
3

VERTIMAI 
• OSIPAS MANDELŠTAMAS.
Žodis ir kultūra
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• DANUTĖ SKROMANIENĖ.
1000 gabaliukų – Lietuvos tūkstantmečio proga
1
• Startuoja kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“2

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Interviu su BERNARDU JANAUSKU.
Harmoniją skleidžianti muzika

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Nemandagu mirti sekmadienį
3

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Menas be kompleksų
3

KRONIKA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DAINIUS SOBECKIS.
Pastarųjų laikų sapnininkas
2
• Rastas tikrasis Valdovų rūmų planas, arba Trauk kryžį trauk

KNYGOS

Elegantiškas Vilniaus menas

BRIGITA SPEIČYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Įsibėgėjant Vilniaus – Europos kul­tūros sostinės renginiams pasirodė Viktorijos Daujotytės monografija „Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009). Knygos intencija –­ išryškinti J. Vaičiūnaitės Vilnių kaip „poezijos savastį“, kaip „vientisiausią poetinį Vilniaus vaizdinį XX a. lietuvių literatūroje“ (p. 34, 14), galbūt apskritai vieną ryškiausių praėjusio šimtmečio lietuvių kultūroje. Vilnių, J. Vaičiūnaitės „atvertą lietuvių kalba ir lietuvių kalbai“ (p. 17), jo vidines kultūros formas, kurias sukuria menas ir be kurių viešosios programos pritrūktų turinio.

Ši intencija iš dalies priklauso, kaip nurodyta priešlapyje, ir leidinio sumanytojui, Vilniaus dailės galerijos direktoriui Vytautui Balčiūnui. Kaip buvo paliudyta knygos pristatymo metu toje pat galerijoje birželio 16 d., šis sumanymas galėjo tapti knyga dėl to, kad jos sumanytojas ir autorė „sutarė dėl vieno: J. Vaičiūnaitę cituoti yra prasminga“ (kalbėta apie daugybės eilėraščių skaitymą, citavimą iš atminties). Toks gyvas santykis su tekstais atitinka ir autorės fenomenologines nuostatas, tad J. Vaičiūnaitės eilėraščiai, jų sukurtas ir atkurtas Vilniaus miesto pasaulis į šią knygą atėjo ne tik iš kitų knygų (t. y. eilėraščių rinkinių) puslapių, o ir iš skaitančiųjų atminties, sąmonės, persismelkę jų emocijomis, patirtimi. Kas dar moka bent vieną eilėraštį atmintinai ir turi su kuo juo pasidalyti, supras, koks didelis skirtumas rašyti apie jį ir tekstą iš lapo. Knygoje dažnai cituojami visi tekstai, ne fragmentai, cituojami taip, tarsi būtų perskaitomi balsu iš atminties, negožiant teksto komentaru, leidžiant, anot autorės, eilėraščiams pasirodyti.

Knygos paviršinė struktūra – chronologinė: pradedama nuo miesto problemos ir konkrečiai – „Vilniaus klausimo“ lietuvių kultūroje, aptariamos ankstyvosios J. Vaičiūnaitės patirtys, susitikimai su Vilniumi, Vilniaus vaizdinio sklaida nuo pirmojo rinkinio „Pavasario akvarelės“ (1960) iki atsisveikinimo su „vieninteliu miestu“ „Debesų arkoje“ (2000). Tai literatūrinis knygos siužetas, tačiau jis nėra vienintelis ar gal net nėra pagrindinis. Vidinį knygos siužetą formuoja į pačią knygos pradžią iškelta Marcelijaus Martinaičio refleksija: „Štai rašydamas pažvelgiu pro savo langą ir matau, kaip Judita Vaičiūnaitė eina gatve ir sustoja, su kažkuo kalbasi... Pagalvoju, kad po šimto metų šito jau niekas negalės pamatyti, bet manys, kad tame laike kažkas buvo nuostabaus, t. y. vienas kitą matėme... O ką mes vienas kitam būsime pasakę, kaip vienas kitą pamatę? (...) Nežinau, kaip atsiranda tie ryšiai šalia literatūros ar virš jos, darydami ją daugiau nei literatūra... Tai gal ir yra jos nuostaba?“ (p. 11).

Čia užsimezga vidinio siužeto linija, sekanti ryšius „šalia literatūros ar virš jos“, ji tęsiasi iki paskutiniojo skyriaus kaip nuolat sąmonėje „budintis“ klausimas, skaitant, analizuojant, interpretuojant eilėraščius: „...ką mes spėjame pamatyti, ką galime pasakyti vienas kitam“ (p. 111). Šio klausimo šviesoje Judita Vaičiūnaitė iškyla knygoje kaip konkretus asmuo, kuriam norima, turima, galima kažką pasakyti, kartu jos eilėraščiai skaitomi kaip to, kas poetės yra unikaliai pamatyta, persakymas, parodymas kitiems. Knygą daro itin patrauklią, įtraukiančią ši besikeičianti perspektyva –­ rašymas apie J. Vaičiūnaitės poeziją (bent tam tikra dalimi) kaip rašymas ir J. Vaičiūnaitei, kartu kaip subtilus, nedemonstruojamas, dažnai tik potekstėje pulsuojantis liudijimas apie poetę, kurią knygos autorė pažinojo, su kuria buvo susitikusi tame, anot Martinaičio, „nuostabiame laike“, kuris jau daugeliui nebėra ir niekada nebus prieinamas.

Juditos Vaičiūnaitės „vienintelis miestas“ šioje monografijoje iškyla daugiaplanėje perspektyvoje ne tik siužeto požiūriu. Daugiakryptį žvilgsnį motyvuoja ir pati J. Vaičiūnaitės poezijos prigimtis, kuri knygoje aptariama kaip polifoninė, kanoniška. Monografijos centras – skyrius „Juditos Vaičiūnaitės kanonas“, kuriame nagrinėjamas ciklas „Kanonas Barborai Radvilaitei“ kaip „Vaičiūnaitei būdingos Vilniaus percepcijos ašis“ (p. 73), savita skirtingų miesto pasaulio, jo laiko lygmenų, balsų instrumentuotė, sąskambių, sąlyčių architektonika.

Viename iš tos daugiaplanės perspektyvos lygmenų poetinis Vilnius monografijoje nagrinėjamas kaip literatūrinė tema, svarbi kūrybos linija, ties kuria brėžiasi „priešakinė moderniųjų poetės ieškojimų eilė“ (16). Įdėmiai sekama J. Vaičiūnaitės Vilniaus poetinė topografija, jos simboliniai akcentai – „baltagalvė Kotryna“ iš pirmajame rinkinyje pasirodžiusio programinio ciklo „Vieninteliam miestui“, Arkikatedra su rūsiais, kuriuose palaidota Barbora Radvilaitė, Aušros vartai; tarp šių sakraliųjų centrų išsiskleidžianti miesto kasdienybė. Pastebima, kad empatiškas santykis su Vilniumi J. Vaičiūnaitės poezijoje yra romantinės prigimties, o Vilniaus dvasia –­ veikiau barokinė, įvaizdijama daugialypėmis sacrum ir profanum jungtimis. Atskleidžiama, kaip unikaliai J. Vaičiūnaitės poetiniame Vilniaus vaizdinyje sujungiama „baltų mitologija ir Vilniaus kultūrinės intencijos“. Šios temos kontekste keliama ir miesto problema lietuvių kultūrinėje savimonėje, pažymima, kad J. Vaičiūnaitės poezija atvėrė ir savaip užpildė lietuvių savimonės spragą, susijusią su „žemdirbių kultūros dominuojamos tautos“ nepatikliu santykiu su miestu, matymu jo kaip svetimo. Šią spragą užpildo empatiškas santykis su miesto pasauliu, „nuolatinis dialogas“ poezijoje (p. 14), atvirumas miesto kitoniškumui, kitiems, gyvenusiems ir gyvenantiems mieste, to kitoniškumo patyrimas kaip „pokalbiško, suinteresuoto“ (p. 31).

Kitas lygmuo – miesto patirčių formuojama specifinė poetinė vaizduotė bei eilėraščio architektonika. Anot autorės: „Vilnius ne tik tema; ir poezija yra persmelkta šio miesto architektūros dvasios“ (p. 28). Atskleidžiama, kaip miesto architektūrinė geometrija iš metaforos ir poetinio vaizdinio pereina į teksto struktūrą, miesto erdvės pojūtis – į teksto erdvę, pvz.: „Eilėraščio tekstas yra suspaustas, tankus; eilėraščio kaip kalbos meno prigimtis šiuo požiūriu miestiška; sutankinto užstatymo“ (p. 67). Šis eilėraščių „sutankintas užstatymas“ pasireiškia ir J. Vaičiūnaitei būdinga poetine instrumentuote, ryškiais rimais, garsiniais sąskambiais. Laiko tankumas taip pat susijęs su miesto percepcija, kuri „neįmanoma be istorijos, istorinės atminties“ (p. 22); J. Vaičiūnaitės poetinė sąmonė nusakoma kaip pra-eitiška, jos poetinės intencijos turi ir restauracijos, archeologijos impulsų, neatsiejamų nuo empatiško sudabartinimo, gebėjimo unikaliai žodžiu paliudyti „daugelio matymų sankirtas“. Manyčiau, kad šios temos yra itin įdomios ir perspektyvios, pasiūlančios inspiruojančių įžvalgų miestiškosios sąmonės, miesto kultūros, meno studijoms.

J. Vaičiūnaitės Vilnius knygoje iškyla ir kaip savitas balsas XX a. lietuvių Vilniaus meno, meno kūrinių apie Vilnių, šio miesto kultūros refleksijų kanone. Jame pasirodo M. Martinaičio, A. Ramono vardai, liudijantys alternatyvų santykį su Vilniumi („...į kurį galima kreiptis ir taip: „Vilniau, kaime mano...“, p. 13), Just. Marcinkevičiaus, J. Degutytės eilėraščiai, fotografo A. Kunčiaus, dailininkų M. Bulakos, A. Stasiulevičiaus, kompozitorės O. Narbutaitės kūryba, T. Venclovos, Cz. Miłoszo Vilniaus kaip palimpsesto refleksija, N. Vorobjovo „Vilniaus menas“ ir V. Drėmos „Dingęs Vilnius“. Šiuos vardus matytume kaip tam tikrą punktyrą, kadangi šis Vilniaus temos lygmuo –­ Vilniaus kanonas, balsų apie Vilnių polifonija – yra itin tirštas, sudėtingas, taip prisodrintas nuostabių tekstų (jau vien literatūrinių), kad jo aptarimas, bent aprašymas iškyla kaip atskiras uždavinys – jį ir nurodo knygos autorė. Išties, už J. Vaičiūnaitės ir knygoje minimų ar neminimų lietuvių autorių (taip pat ir tų, kurie dekonstravo Vilniaus vaizdinį), „matyti kiti tekstai, parašyti ne tik lietuvių, bet ir lotynų bei lenkų kalbomis, o vėliau ir žydų, gudų, rusų, kuriuose atsiveria miesto, pirmiausia Vilniaus kultūros atributai“ (p. 19–20). Tai yra šios knygos nužymėta tolesnių tyrimų linkmė.

Dar viena perspektyva, kurioje skleidžiasi J. Vaičiūnaitės Vilnius, nusakoma taip: „Bet ir Judita yra XX a. antrosios pusės Vilniaus vaizdinių dalis, matoma, juntama, tarsi sutinkama ar susitinkama senamiesčio gatvėse, skersgatviuose“ (p. 16). Su šia linija –­ J. Vaičiūnaitės įsigyvenimo į Vilnių formomis ir pėdsakais –­ labiausiai susiliečia minėtasis vidinis knygos siužetas. Tiems, kurie nepažinojo J. Vaičiūnaitės, pavyzdžiui, paliudijama, kad iš Vilniaus, buvimo šiame mieste, susitikimų su senaisiais vilniečiais, savo giminaičiais „Judita perėmė ir išlaikė šią dvasios eleganciją –­ ne tik poezijoje, bet ir laikysenoje“. Ir toliau, iškart – netikėtas, netgi įžūliai ryškus, tačiau tos laikysenos situaciją ir vertę aiškiai atskleidžiantis štrichas: „Dėvėti priklauso lietuvių poe­zijai ne tik dėl Aido Marčėno poezijos rinkinio pavadinimo, bet ir todėl, kad dėvėtais drabužiais paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį vilkėjo Judita Vaičiūnaitė. Ir vilkėjo elegantiškai“ (p. 36).

Kitą svarbų poetės laikysenos aspektą Vilniaus atžvilgiu autorė paminėjo pristatydama knygą – Juditai Vaičiūnaitei Vilniaus savastis buvo pakeliama, ir ji priėmė ją oriai. Ši mintis punktyriškai pasirodo ir knygoje, aptariant Vilniaus temą ankstyvojoje J. Vaičiūnaitės poezijoje: „Miestas, ypač senas miestas, o toks yra Vilnius, (...) sąmonės įsigyvenimui yra nemenkas išbandymas. (...) Nėra taip paprasta apsigyventi XVI ar XVII a. name, lyg jame nebūtų gyvenę, gimę ir mirę kartos“ (p. 31). Taip, Vilniaus savastis gali būti ir nepakeliama, ją gali būti sunku priimti oriai, kai lengviau apsigyventi sename name (mieste) lyg niekur nieko. Šiaip ar taip, dauguma mūsų gyvename namuose, kuriuose niekas nei gimsta, nei miršta. Galbūt neturime miesto, kuriam norėtume pasakyti „toks vienintelis ir savas“, gal net tokio nepasigendame. Savaime suprantama, autorė šia tema nemoralizuoja, tik sekdama J. Vaičiūnaitės Vilniaus poezijos imperatyvais matyti Vilnių kaip daugiasluoksnį pasaulį (regėk..., aš noriu regėti...) provokuoja ir dabartinių vilniečių savivoką ir savijautą mieste.

Vilniaus (kaip primena autorė, nuolat tam tikra dalimi „dingusio“), Juditos Vaičiūnaitės, jos poezijos eleganciją visiškai atitinka ir knygos turinys, teksto stiliaus kokybė, sunkiai pasiekiama kalbėjimo apie literatūrą išmintis, leidžianti neaiškinti per daug, bet kokia kaina ir būtinai visko. Nepaprastai elegantiškas ir knygos pavidalas – dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygos meno kūrinys. Knygos pradžioje įdėta nemaža įklija su Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ (1845–1875) iliustracijomis, šio albumo grafikos darbai įkomponuoti ir kaip skyrių užsklandos. XIX a. grafika turi J. Vaičiūnaitės poe­tiniam Vilniui būdingo autentiškumo ir santūrumo, atskleidžia „dingusio Vilniaus“ sluoksnį, kurio link poezijoje skverbiasi J. Vaičiūnaitės vaizduotė. Nudžiugau, viršelyje pamačiusi Aušros vartų pietinio fasado vaizdą, atitinkantį testamentinį J. Vaičiūnaitės eilėraštį „Žvorūna“ iš paskutiniojo rinkinio (jį per knygos pristatymą įspūdingai tiksliai perskaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė); eilėraštį, kuris baigiamas „prašymo-maldos intonacija“:


          išsaugok mums sostinę,
          semiamą saulės šviesos,
          ištausok ją šviesią ir saugią,
          sparnuotas antgamtinis šuo
          ant gynybinio bokšto išlikęs,
          prieš sukant į Medininkus.

                  p. 10

Knygą būtina perskaityti ne tik J. Vaičiūnaitės ar knygos autorės gerbėjams, bet ir visiems sąmoningiems vilniečiams, kurių oriai savijautai mieste nepakanka gyventi taip, tarsi iki jų nieko nebūtų buvę.

 

Skaitytojų vertinimai


53963. rb :-) 2009-07-19 23:52
įdomiai ir profesionaliai parašyta, ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
21:07:06 Jul 17, 2011   
Nov 2008 Mar 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba