Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-03 nr. 3244

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VIDAS MORKŪNAS.
6
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Tūkstantis lietuvių poezijos metų
17
• JUDITH LEWONIG.
Su kuo valgomos kūrybinio rašymo dirbtuvės

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Elegantiškas Vilniaus menas
1
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• TOMA GUDELYTĖ.
Kultūrinis identitetas ir kultūrinė atmintis literatūros komparatyvistikoje

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

KULTŪRA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Indulgencija kultūros sostinei: M. K. Čiurlionis...

MUZIKA 
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ .
„Kiek daug mums davė Vincas Kudirka – o ką mes jam?“

PAVELDAS 
• Lankytojus pasitinka Nacionalinė dailės galerija 3

SAVAITĖ SU KINU 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pikti jaunieji
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Laisvė
4

POEZIJA 
• ARNAS ALIŠAUSKAS.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Septyni V. miesto stebuklai
3

VERTIMAI 
 OSIPAS MANDELŠTAMAS.
Žodis ir kultūra
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• DANUTĖ SKROMANIENĖ.
1000 gabaliukų – Lietuvos tūkstantmečio proga
1
• Startuoja kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“2

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Interviu su BERNARDU JANAUSKU.
Harmoniją skleidžianti muzika

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Nemandagu mirti sekmadienį
3

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Menas be kompleksų
3

KRONIKA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DAINIUS SOBECKIS.
Pastarųjų laikų sapnininkas
2
• Rastas tikrasis Valdovų rūmų planas, arba Trauk kryžį trauk

VERTIMAI

Žodis ir kultūra

OSIPAS MANDELŠTAMAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

      Osipo Mandelštamo esė „Žodis ir kultūra“ („Слово и культура“) pirmą kartą buvo išspausdinta Sankt Peterburge 1921 m., almanache „Drakonas“ („Дракон“), kartu su A. Belyj ir N. Gumiliovo poetiniais manifestais. Šiame tekste, kupiname Ovidijaus (su kuriuo poetas ne kartą susitapatina) ir Puškino poezijos motyvų, O. Mandelštamas išreiškia praeinančio amžiaus ilgesį ir viltį, kad nauja revoliucinė valstybė išsaugos kultūrinį palikimą ir tautos tradicijas. Vis dėlto pagrindiniu kultūrinės atminties garantu skelbiama kalba – gyvas ir nepriklausomas žodis.

      Esė – polemiškas atsakas į gėdingomis rietenomis virtusią to meto Rusijos menininkų diskusiją dėl valstybinių švietimo institucijų organizavimo naujoje politinėje struktūroje.

                            Vertėja

Žolė Sankt Peterburgo gatvėse – pirmieji nekalto miško želmenys, padengsiantys šiuolaikinių miestų erdves. Ta švytinti švelni žaluma, jos nuostabus šviežumas priklauso naujai dvasingai gamtai. Iš tiesų Sankt Peterburgas – pats avangardiškiausias pasaulio miestas. Ne metropolitenu ir ne dangoraižiais matuojama skubri modernumo tėkmė, bet džiaugsminga žolele, kuri prasikala pro miesto grindinius.

Mūsų kraujas, mūsų muzika, mūsų valstybiškumas –­ visa tai bus pratęsta švelnioje naujosios gamtos būtyje, gamtoje-Psichėje. Šioje dvasios karalystėje be žmogaus kiekvienas medis taps driade ir kiekvienas reiškinys liudys metamorfozę.

Sustabdyti tai? Kam gi? Kas sustabdys saulę, kai ši, pasikinkiusi žvirblį, rieda į tėvo namus, užvaldyta troškimo grįžti? Argi ne geriau, užuot prašius išmaldos, padovanoti ditirambą?


        Не понимал oн ничего
        И cлаб и poбок был как дети,
        Чужие люди для него
        Зверей и рыб ловили в ceти.

        Jis nesuprato nieko –
        Ir silpnas, ir drovus buvo tartum vaikai,
        Svetimi žmonės
        Tinklais jam gaudė žvėris ir žuvis.1

Ačiū jums, „svetimi žmonės“, už jaudinantį rūpestį, už švelnią globą, suteiktą senajam pasauliui, kuris jau anapus2, kuris visas ištirpo viltyje, rengdamasis būsimai metamorfozei:


        Cum subit illius tristissima noctis imago,
        Quae mihi supremum tempus in urbe fuit,
        Cum repeto noctem, qua tot mihi cara reliquit,
        Labitur ex oculis nunc quoque gutta meis.3

        Kai iškyla anos nakties liūdniausias paveikslas,
        Kuri man buvo paskutinė mieste,
        Kai prisimenu naktį, kurią palikau tiek man brangių dalykų,
        Iš mano akių ritasi ašaros.

Taip, senasis pasaulis – anapus, bet jis dar gyvybingesnis nei buvo. Kultūra virto bažnyčia. Bažnyčia-kultūra buvo atskirta nuo valstybės. Pasaulietiškas gyvenimas mums jau nebepriklauso: mes nebeturime maisto, tik vienuolišką užkandį, nebeturime kambario, tik celę, ne drabužius turime, tik atsiskyrėlio abitą. Pagaliau įgijome vidinę laisvę, tikrą vidinį džiaugsmą. Vandenį iš molio ąsočių geriame tarsi vyną, o saulei vienuoliškas refektoriumas daug mielesnis nei prabangus restoranas. Obuoliai, duona, bulvės nuo šiol malšina ne tik fizinį, bet ir dvasinį alkį4. Krikščionis (o šiandien kiekvienas kultūros žmogus yra krikščionis), nepažįsta vien fizinio alkio, vien dvasinio maisto. Jam ir žodis yra kūnas, o paprasta duona – džiaugsmas ir paslaptis.

Socialiniai skirtumai ir klasiniai kontrastai šiandien nublanksta prieš žmonių suskirstymą į žodžio draugus ir priešus tarsi į avinėlius ir ožkas. Jaučiu beveik ožkišką, nešvarų, nuo žodžio priešų sklindantį dvoką5. Čia itin tinka posakis, mestas iškilus rimtesniam nesutarimui: mano priešininkas nekaip kvepia6.

Kultūros atskyrimas nuo valstybės – ypač reikšmingas mūsų revoliucijos įvykis7. Valstybės supasaulietinimo procesas nesibaigė bažnyčią atskyrus nuo valstybės, kaip po prancūzų revoliucijos. Socialinis perversmas lėmė žymiai gilesnę sekuliarizaciją. Dabar valstybė kultūrai skiria ypatingą dėmesį, kurį geriausiai apibūdina terminas „tolerancija“. Bet tuo pačiu pastebimas ir naujų tarpusavio santykių tipas, sujungiantis valstybę ir kultūrą panašiu būdu, kaip kunigaikščiai būdavo susaistomi su vienuolynais. Kunigaikščiams vienuolynai būdavo patariamuoju balsu8. Tuo viskas pasakyta. Valstybės išoriškumas kultūros vertybių atžvilgiu paverčia valstybę visiškai priklausoma nuo kultūros. Kultūrinės vertybės puošia valstybę, praneša jai spalvą, formą ir netgi lytį. Užrašai ant valstybinių pastatų, kapaviečių, vartų gina valstybę nuo griaunamosios laiko galios.

Poezija – tai plūgas, ariantis laiką ir verčiantis jo vagą taip, kad giluminiai laiko sluoksniai, jo juodžemis iškyla į paviršių9. Bet pasitaiko epochų, kada šia diena nepatenkinta žmonija ima ilgėtis giluminių laiko sluoksnių –­ tarsi artojas trokšta dar neįdirbtos praeities žemės. Revoliucija mene neišvengiamai sugrąžina į klasicizmą. Ne todėl, kad Davidas pjovė Roberspjero sėją, bet todėl, kad taip nori žemė.

Dažnai tenka girdėti: tai – geras darbas, bet priklauso vakarykštei dienai. O aš sakau: vakarykštė diena dar negimė. Jos dar nebuvo. Aš ir vėl noriu Ovidijaus, Puškino, Katu­lo – istorinių ovidijų, puškinų, katulų man neužtenka.

Iš tiesų stebėtina, kaip visiems rūpi poetai, kaip esame nuo jų priklausomi. Regis, perskaitei ir viskas. Įveikei, kaip dabar sakoma. Nieko panašaus. Sidabrinis Katulo trimitas:


        Ad claras Asiae volemus urbes

        Lėkime į garsius Azijos miestus

kankina ir neramina labiau nei kuri nors futuristinė mįslė. To nėra rusiškai. Bet juk tai turi būti rusiškai. Pasirinkau lotynų eiles todėl, kad rusų skaitytojas jas priima kaip būtinumo kategoriją: imperatyvas jose skamba ryškiau. Bet ši savybė būdinga klasikinei poezijai. Ji priimama kaip poezija, kuri turėtų būti, o ne kaip poezija, kuri jau buvo.

Vadinasi, dar neegzistavo nė vienas poetas. Mes esame laisvi nuo prisiminimų naštos. Tačiau turime šitiek retų ir vertingų nuojautų: Puškinas, Ovidijus, Homeras. Mylimasis, tyloje pasiklydęs tarp švelnių vardų, netikėtai prisimena, kad tai jau buvo – ir žodžiai, ir plaukai, ir gaidys, užgiedojęs po langu jau Ovidijaus „Tristia“, – ir jį užvaldo gilus pasikartojimo džiaugsmas, svaiginantis džiugesys:


        Словно темную воду, я пью помутившийся воздух,
        Bpeмя ввспахано плугoм и розa землею была.

        Tarsi vandenį tamsų aš geriu susidrumstusį orą,
        Laikas plūgo suartas ir rožė jau buvo žeme.10

Taip ir poetas nebijo kartotis ir lengvai apgirsta klasikiniu vynu.

Tai, kas tikra apie vieną poetą, yra tikra apie visus. Nereikia kurti mokyklų. Nereikia išradinėti savos poe­tikos.

Žodžiui, judesiui, formai taikomas analitinis metodas – visiškai legalus ir išradingas. Pastaruoju metu formalia meno prielaida akivaizdžiai tapo griovimas. Dekompozicija, irimas, puvimas – tai vis dar décadance. Tačiau dekadentai buvo krikščioniški menininkai, tam tikra prasme – paskutinieji krikščionybės kankiniai. Irimo muzika jiems buvo prisikėlimo muzika. Baudelaire’o „Charogne“ – tikras krikščioniškos nevilties pavyzdys. Visai kas kita – sąmoninga formos destrukcija. Neskausmingas suprematizmas. Reiškinių esmės neigimas. Savižudybė iš išskaičiavimo, vien iš smalsumo. Galima atskirti, galima ir sujungti į vieną: tarsi būtų išbandoma forma, bet iš tikrųjų pūva ir suyra dvasia (beje, paminėjus Baudelaire’ą, man norėtųsi priminti jo, kaip asketo, svarbą pačia tikriausia krikščioniška žodžio martyre prasme).

Žodžio gyvenime prasidėjo herojinė era. Žodis –­ kūnas ir duona. Jis dalijasi duonos ir kūno likimu: kančia. Žmonės yra alkani. Alkanesnė už juos valstybė. Bet yra ir kur kas labiau išalkusių: tai – laikas. Laikas nori suryti valstybę. Tarsi trimito garsas aidi pavojus, Deržavino grifeliu ant lentos palikęs pėdsaką11. Kas pakels žodį ir kaip šventikas eucharistiją parodys jį laikui, taps antruoju Jėzumi iš Nazareto. Nėra nieko alkanesnio už šiuolaikinę valstybę, o alkana valstybė baisesnė už alkaną žmogų. Gailestis, rodomas žodį neigiančiai valstybei –­ štai visuomeniškas kelias ir šiuolaikinio poeto žygdarbis.


        Прославим poковое бремя,
        Которое в cлезах народный вождь берет.
        Прославим власти cyмрачное бремя,
        Ee невынoсимый гнет.
        B ком сердце есть, тот должен слышать, время,
        Как твой корaбль ко дну идет.

        Išgarsinkim lemtingą naštą,
        Kurią susigraudinęs liaudies vadas ima,
        Išgarsinkime tamsią valdžios naštą, –
        Nepakeliamą jungą.
        Kas širdį turi, tas girdėti privalo, laike,
        Kaip tavo laivas skęsta.12

Nereikalaukite iš poezijos griežto daiktiškumo, konkretumo, materialumo. Tai būtų tas pats revoliucinis alkis. Šv. Tomo abejonė. Kodėl būtina liesti pirštais? O svarbiausia – kam tapatinti žodį su daiktu, su žole, su objektu, kurį tas žodis įvardija?

Nejaugi daiktas yra žodžio šeimininkas? Žodis yra Psichė. Gyvas žodis ne nurodo objektą, bet laisvai renkasi, tarsi rinktųsi sau namus, vieną ar kitą objekto semantinę reikšmę, daiktišką būseną, sau mielą kūną. Žodis laisvai klaidžioja aplink daiktą tarsi siela aplink paliktą, bet neužmirštą kūną.

Tai, kas pasakyta apie daiktiškumą, skamba kiek kitaip, jei pritaikyta prie vaizdinių sistemos:


        Prends l’éloquence et tords lui le cou!13

Rašyk beformes eiles, jei sugebi, jei tau pavyksta. Aklasis atpažins jam brangų veidą, vos prilietęs reginčiais pirštais, ir džiaugsmo ašaros, tikro pažinimo džiaugsmo ašaros ims tekėti jo skruostais po ilgo išsiskyrimo. Poezija gyvena vidiniu vaizdiniu14, ta garsine formos kalke, kuri aplenkia parašytą eilėraštį. Dar neužrašytas nė vienas žodis, o eilėraštis jau skamba. Tai skamba jo vidinis vaizdas, tai jį nugirsta poeto ausis.


        Ir mums saldus vien pažinimo mirksnis!15

Šiandien atrandame glosolaliją16. Šventame siautulyje šėlstantys poetai kalba visų laikų ir visų kultūrų kalba. Nėra nieko neįmanoma. Kaip visiems yra atviras mirštančiojo kambarys, taip senojo pasaulio durys plačiai atsiveria miniai. Netikėtai visa tapo bendru palikimu. Eikite ir imkite. Viskas pasiekiama: visi labirintai, visos slaptavietės, visi uždraustieji įėjimai. Žodis virto ne septynvamzdžiu, bet tūkstančio vamzdelių dūdmaišiu, atgyjančiu nuo sinchroniško visų šimtmečių alsavimo. Labiausiai glosolalijos fenomenas stebina tuo, kad kalbantysis nemoka kalbos, kurią vartoja. Jis kalba jam visiškai nesuprantama kalba. Tiek jam, tiek kitiems atrodo, kad jis kalba graikiškai arba chaldėjiškai. Tai visiškai priešinga erudicijai. Šiuolaikinė poezija, nepaisant viso jos sudėtingumo ir vidinio rafinuotumo, yra naivi:


        Ecoutez la chanson grise.17

Apjungiantį šiuolaikinį poetą aš įsivaizduoju ne kaip Verhaereną18, o kaip savotišką kultūros Verlaine’ą. Jam visas senojo pasaulio sudėtingumas susitelkia Puškino dūdmaišyje. Šiame dūdmaišyje idėjos, mokslinės sistemos, valstybinės teorijos dainuoja taip tiksliai, kaip jo pirmtakuose dainuodavo lakštingalos ir rožės. Sakoma, kad revoliucijos priežastis – tarpplanetinėse erdvėse vyraujantis kosminis alkis19. Tokiu atveju reikėtų išbarstyti eteryje kviečius.

Klasikinė poezija – revoliucijos poezija.



Iš rusų kalbos vertė TOMA GUDELYTĖ


Versta iš Mandelštam O. SOBRANIE SOČINENIJ V TRECH TOMACH / Collected Works. Red. G. P. Struve ir B. A. Filippova. t. 2. – Washington–New York: Inter-Language Literary Associates 1967–1972.


_____________________________________
1 Pažodinis vertimas iš A. Puškino poemos „Čigonai“ („Цыгане“), 1824. Kalbama apie personažą Ovidijų, patekusį į svetimkalbių čigonų bendruomenę. Šiuo ketureiliu O. Mandelštamas įveda kalbinės izoliacijos temą, kuri tiesiogiai susisieja su lotynų poeto Ovidijaus likimu – tremtimi Tomio mieste tarp svetimtaučių „sarmatų ir skitų“, kurių kalbos atšiaurumą Ovidijus pabrėžia „Tristia“ knygose ir keliuose laiškuose ex Ponto.
2 Rus. „не oт миpa ceго“.
3 Pažodinis vertimas iš Ovidijaus, „Tristia“, I, 3, eil. 1–4.
4 „Žodžio-duonos“ ir kultūrio alkio metaforos mezga dialogą su V. Ivanovo ir A. Bloko tekstais (plg. V. Ivanov „Кручи – o кризисе гумaмнизма“ („Nuokalnės – apie humanizmo krizę“, 1919) ir A. Blok „Крушениe гумaмнизма“ („Humanizmo žlugimas“, 1921).
5 Ir šiame epizode esama nemažai nuorodų į Ovidijaus „Tristia“, kur kalbama apie barbariškus vietinių papročius, išvaizdą ir kalbą (plg. „Tristia“ 5, 7, eil. 13–20; „Tristia“ 5, 7, eil. 49–53).
6 Rus. „мой противник дурно пахнeт“.
7 Paminėtina, jog 1918 m. O. Mandelštamas dirbo „Narkompros“ (Tautos švietimo komisariato) padalinyje, vadovaujamame Lunačiarskio, kuris, priešingai nei „Proletkult“, palaikė kultūros autonomijos ir kultūrinio paveldo išsaugojimo idėją.
8 Rus. „для coветa“.
9 Poezijos – ariamos žemės įvaizdis gan dažnas O. Mandelštamo kūryboje ir atliepia jo poezijos, kaip „geologinio proceso“, viziją. Plg. Voronežo tremtyje sukurtas „Чepнозем“ („Juodžemis“, 1935).
10 Pažodinė citata iš O. Mandelštamo eilėraščio „Seserys sunkis ir švelnumas“ („Cecтры тяжесть и нежность“, 1920): kultūros kaip organinės visumos koncepcija.
11 Turimas omeny paskutinis rusų poeto Deržavino (1743–1816) eilėraštis, parašytas prieš tris dienas iki mirties ant lentos. O. Mandelštamas prisimena jį ir eilėraštyje „Грифельная oдa“ („Grifelinė odė“, 1923), kuriame grįžta laiko, ryjančio valstybę, bei išalkusio laiko motyvai. Plg. Ovidijaus tempus edax (Epistulae ex Ponto, 4, 10).
12 Pažodinis vertimas iš O. Mandelštamo eilėraščio „Laisvės sutemos“ („Cyмерки cвободы“, 1918).
13 Liet. „Paimk iškalbingumą ir nusuk jam sprandą!“, iš P. Verlaine’o „Art poetique“.
14 Vidinis vaizdinys – rus. „внутрений oбраз“ – terminas, pasiūlytas rusų filologo ir kritiko A. A. Potebnios (1835–1891), kuris padarė didelę įtaką O. Mandelštamo pasaulėvaizdžiui ir poetikai. Potebnia „vidinę žodžio formą“ aiškino kaip intymų etimologinį signifikatą, kuris nuolat stimuliuoja lingvistinio ženklo dinamiką ir lemia mito bei poetinę kūrybą.
15 „И cладок нам лишь узнаванья миг!“, – iš O. Mandelštamo eilėraščio „Tristia“ (1918).
16 A. Belyj terminas.
17 Liet. „Klausykite pilkos dainos!“, dviejų Verlaine’o eilėraščių („Ecoutez la chanson bien dolce“ ir „Art poetique“) kontaminacija.
18 Belgų poetas Emile’is Verhaerenas (1855–1916).
19 Galbūt užuomina į G. Gjurdžievo „Ketvirtojo kelio“ mokyklą, įsteigtą Sankt Peterburge prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Remiantis G. Gjurdžievo kosmologine vizija, žmonių planeta užima gan periferinę poziciją šalia kitų visatos kūnų ir yra pernelyg nutolusi nuo Absoliuto, iš kurio nepajėgia gauti visos reikiamos energijos. To padariniai – genocidai, karai, revoliucijos, badas ir kitoks smurtas.

 

Skaitytojų vertinimai


53845. nesupratau??2009-07-07 17:27
del 10 nuorodos: argi eilerascio pavadinimo nereiketu versti "sesers sunkumas ir svelnumas" o laisvas vertimas butu "sesuo apsunkus ir svelni"

53849. Mazepa2009-07-07 21:00
Taigi kad nesupratai, nors ir ne dėl savo kaltės. Tai ne pavadinimas, o tik pirmos eilutės pradžia, kurioje vertėjos ir redaktorių praleistas skyrybos ženklas—brūkšnys. Poeto gi rašyta suprantamai: ”Сестры—тяжесть и нежность, одинaковы вaши приметы…”.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
21:07:04 Jul 17, 2011   
Nov 2008 Mar 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba