KRENTANT LAPAMS

Geltoni lapai čežėjo po kojomis, maišėsi su sausomis šakelėmis, išdraskytomis samanomis.

Ipolitas, laikydamas rankose grėblį, vertė šlamančius lapus į krūvą. Dirbo nepakeldamas galvos, negailėdamas savęs. Oras ir žemė kvepėjo rudeniu. Ipolitas tai jautė, ir jo širdis daužėsi krūtinėje norėdama tą jausmą išsakyti. Juokinga? Augančios lapų krūvelės išdavė, kad ne vieną ankstyvą ryto valandą Ipolitas praleido su grėbliu. Iš kažkur atklydęs šuo pribėgo prie Ipolito, apuostė jį ir pakėlė koją.

– Eik iš čia, – Ipolitas užsimojo šluota.

– Matilda, Matilda, pasisaugok, – už nugaros išgirdo moterišką balsą Ipolitas, – Dieve, koks beširdis...

Ipolitas sukando dantis ir nieko neatsakė krimplininei poniutei, kuri garsiai šnopuodama nusekė paskui savąją Matildą.

Beširdis, – skambėjo Ipolito galvoje, – beširdis. Gyvenimas dar tik įpusėjo, dar ne vėlu kurti ateitį, dar ne vėlu ieškoti savos širdies. Beširdis, – spengė ausyse. Kas gali padėti atsikratyti tokio bjauraus jausmo? Gilus kvėpavimas pro nosį, skaičiavimas iki dešimties ar šokolado plytelė? Nei viena, nei kita Ipolitui niekada nepadėdavo, kaip ir šokolado plytelė, bet ledų porcija šiuo metu tikrai praverstų. Paslėpęs šluotą po lapų krūva, Ipolitas nuskubėjo pirkti ledų, o kai sugrįžo pasiimti šluotos, šalia lapų krūvelės stovėjo jauna mergina ir trindama akis kūkčiojo.

– Kas jums? – švelniai paklausė Ipolitas.

– Kodėl aš tokia negraži? – kūkčiojo jauna mergina.

– Moteris nebūtinai turi būti graži visais matmenimis ir... velniška krūtine, – bandė paguosti merginą Ipolitas.

– Aš esu kalbėjusi su daugeliu vyrų, kurie sakė, jog jie pirmiausia mato moters kūną, fizinius privalumus, o tik pas­kui dvasinius. Ar ir jūs taip manote? – vis dar kūkčiojo mergina.

– Didelis privalumas turėti idealią figūrą. Bet yra ir daug kitų dalykų, prieš kuriuos vyras yra bejėgis atsispirti, – guodė Ipolitas.

– Pasakykite bent vieną.

– Moteris visada turi būti susitvarkiusi.

– Tik tiek?

– Na dar, dar...

– Kas dar?

– Dar turi mokėti valgyti ledus.

– Kuri moteris nemoka valgyti ledų? – nusišypsojo mergina.

– Beveik visos, – užtikrino Ipolitas.

– Jūs rimtai ar juokaujate? – sukluso ji.

– Imkit, paragaukit, – Ipolitas padavė merginai ledų porciją. – Daugelis merginų nemėgsta savo akių spalvos, tačiau ramiai vaikštinėja plaukuotomis kojomis. Taigi, matot, grožis yra santykinis dalykas... Pakuotė, be abejo, svarbi, bet tos pakuotės turinys, ko gero, yra svarbesnis.

Ji paėmė ledus, išvyniojo ir lyžtelėjo liežuviu.

– Esi pažeidžiama, jautri ir atsargi... – žinovo tonu pasakė jis. – Be abejonės, esi labai romantiška ir švelni, bet gyvenime tau trūksta praktiškumo.

Ji nieko nepasakė, tik piršto galiuku palietė lūpų kamputį, ant kurio baltavo ledų gabalėlis. Paskui grakščiai lyžtelėjo ir nusijuokė.

– Ledus valgai laižydama juos nuo piršto, – garsiai konstatavo Ipolitas. –­ Drąsiai galima teigti, kad esi atvira ir linksma, bet ne itin atsakinga ir pareiginga. Tu nesivargindama stengiesi imti iš gyvenimo visa, kas geriausia.

Ji dar norėjo kažko paklausti, bet vos tik išsižiojo, Ipolitas tyrinėtojo žvilgsniu užfiksavo, kad ji valgo ledus pusiau atvira burna, ir tuoj išpoškino:

– Esi uždara, mėgsti slapukauti, retai atsipalaiduoji. Tu niekada nežengsi pirmo žingsnio, verčiau palauksi, kol žmogus pats prie tavęs prieis. Bet jeigu kam pavyksta įgyti tavo pasitikėjimą, tu tampi nuoširdžia, supratinga ir ištikima jo drauge...

Ji tylėjo, tačiau balti dantukai negailestingai susmigo į aplaižyto ledo šoną.

– Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad esi agresyvi ir griežta. Už demonstruojamo ryžtingumo slypi nepasitikėjimas gyvenimu ir nemokėjimas pažinti žmonių. Tavo tariamas agresyvumas – viso labo tik savisaugos forma.

– O kaip jūs pats valgote ledus? – paklausė ji.

– Ledus valgau šaukšteliu arba vaflio gabalėliu, nulaužtu nuo ledų puoduko, – prisipažino Ipolitas.

– Be jokios abejonės, esate atsargus žmogus. Pasitikite kitais žmonėmis tik tada, kai ištiriate ir patikrinate juos iš visų pusių. Įtariu, suvalgęs ledus, jūs lėtai ir kruopščiai išlaižote porciją.

– Atspėjot, – nustebęs patvirtino Ipolitas.

– Esate tikras ledų valgymo specialistas... mylintis visą pasaulį ir jo gyventojus. Dėkoju už ledus. Malonu buvo susipažinti.

Ji ryžtingai pasisuko ir neatsigręždama nužingsniavo per klevų alėją, kurioje geltonavo nukritę lapai.

– Kodėl ledų valgymo testas sako, kad esu atkaklus ir užsispyręs, bet sulaikyti jos kažkodėl nepajėgiau... Ruduo? Pageltę lapai krenta ir krenta. Tikriausiai ne tas laikas, kada ledai padeda kalbėti apie jausmus ir santykius su aplinkiniais žmonėmis, – garsiai pats su savimi kalbėjosi Ipolitas.

Šiandien bloga diena. Likau be ledų. Galva pilna idiotiškų minčių. Gal net geriau, kad ta mergina nuėjo nieko nepasakius. O galėjo sugadinti visą gyvenimą. Ipolitas pasirausė lapų krūvoje, išsitraukė šluotą ir lėtai nužingsniavo per klevų alėją, kurioje geltonavo vėjo nešiojami lapai.