Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-13 nr. 3048

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
IN MEMORIAM DRUGELIUI
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
THOMAS MANNAS: NEIDEALUS KŪRĖJO PASAULIS
• TARPTAUTINIS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20052

ESĖ 
• Mara Zalytė.
NEBAIGTOS MINTYS
2

KNYGOS 
• Marcelijus Martinaitis.
AIDAS MARČĖNAS, KURIS PATS SAVE SUKŪRĖ
10
• NAUJOS KNYGOS
• Lukas Miknevičius.
KALBOS SUSISIEKIMO PRIEMONĖ
• Juozas Mečkauskas-Meškela.
PAGAUTAS IR SUSTABDYTAS AKIMIRKOS
3
•  ŠVELNŪS TARDYMAI2
• BLANŠA IR MARIJA
• GOLEMAS5

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DIDMIESČIO BAROKAS
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ TYLA
1

MUZIKA 
• 2005-ŲJŲ "JAUNA MUZIKA"59

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
DIEVO IR KINO KELIAI
• ARŪNAS MATELIS: "KALBĖTI TAI, KO DAR NEŽINAI"

MENO DIS/KURSE* 
• PABLO IR RAI BATUKADA PUERTO RIKO ŠVIESOJE11

POEZIJA 
• VLADAS BRAZIŪNAS9

PROZA 
• Teodoras Četrauskas.
DANGIŠKOSIOS RAMUNĖLĖS (AURELIJUS IR JUDITA)
1

VERTIMAI 
• Jonas Paulius II (Karol Wojtyła).
SKAUSMINGOSIOS ROŽINIO PASLAPTYS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MANO ERDVĖ – TAVO ERDVĖ1
 ŠIUOLAIKINIO KINIJOS MENO AUŠRA4

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
RESTAURUOTOS ALEGORINĖS IŠMINTINGUMO IR TEISINGUMO FIGŪROS
1

KRONIKA 
• "LAIKAI"
• ILGIAUSIŲ METŲ!1
• LRS1
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖS BANGOS PAJŪRYJE
2
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• "EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ"
• TEATRŲ SUSITIKIMAI SANKT PETERBURGE2
• MENO IR KULTŪROS KŪRĖJAMS
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS11

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
LIETUVA – ANTARKTIDA
24

JAUNIMO PUSLAPIS

ŠIUOLAIKINIO KINIJOS MENO AUŠRA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Džang Peili (Zhang Peili) instaliacija

Pabaiga. Pradžia 3045 numeryje

Grupė "75% raudonos, 20% juodos, 5% baltos"

Kiti menininkai ir grupės išsivystė iš Zhejiang dailės akademijos ir ėmė pajuokti kiniškus papročius, institucijas ir Kultūrinę revoliuciją. Šalia tokių grupių kaip "Tvenkinys", U Šandžuano (Wu Shanzhuan), Ni Haifengo ir kitų, atsirado grupė "75% raudonos, 20% juodos, 5% juodos".

1986 m. jų suorganizuotoje parodoje akademijoje visa salė buvo išpuošta propagandinio Kultūrinės revoliucijos stiliaus plakatais, su tokiais šūkiais kaip "Svaras baltųjų kopūstų šiandien tik šeši pensai", "Šiandien vandens nebus" ir "Nesąmonė". Kituose plakatuose šūkiai buvo parašyti sukeitus raides, taip pakeičiant žodžių reikšmę. Po šio performansų meno srauto, menininkai kaip ir "Tvenkinio" grupės nariai išvyko į skirtingas puses.

1986 m. rugsėjį Huang Jongpingas (Huang Yongping), kuris studijavo Zhejiang dailės akademijoje, gimtajame Xiamen (Fujian provincija) organizavo susibūrimą, pavadintą "Xiamen Dada". Kartu pasirodžiusiame manifeste ir žurnalo "Vizualiniai menai Kinijoje" straipsnyje jis pateikė išsamų vykdomų renginių idėjų pristatymą. Jis skelbė, kad norėtų prailginti sumaištį Kinijos mene ir išreiškė viltį, kad "Xiamen Dada" sambūris galėtų tai dar labiau suintensyvinti. Dalyvavo trylika menininkų su darbais iš įvairių neįprastų medžiagų. Vieni norėjo realizuoti estetinius įspūdžius, kiti veržėsi sunaikinti tradicines menines praktikas ir sampratas, pasitelkdami sarkazmą ir provokaciją. Norėdama išjuokti visuomenėje aukštai iškilusį hepeningo meną, "Xiamen Dada" sambūrio pabaigoje sudegino keletą paveikslų, todėl vietinė valdžia performansą nutraukė.

Naujų kelių paieška

"Šiaurinio meno" grupė, priešingai nei skeptiškai nusiteikę pietų dailininkai, optimistiškiau vertino Rytų ir Vakarų meno sąjungos galimybę. Grupę įkūrė dailininkai iš trijų provincijų į šiaurę nuo Pekino, kuriuos vienijo bendras tikslas – sukurti naują pasaulio kultūrą. Kiti menininkai pradėjo eksperimentuoti su tradicinėmis kinų idėjomis bei technikomis ir vystė jas skirtingomis kryptimis: vieni – per abstraktųjį ekspresionizmą, antri – pavyzdžiui, Pekino dailininkas Vang Lujanas (Wang Luyan) 1956 m. ir Sičuanio (Sichuan) provincijos dailininkas Song Gangas (Song Gang) 1960 m. – per vis labiau išlaisvinamas ekspresyvias kaligrafijos formas. Menininkai Džang Činghui (Zhang Qinghui) 1964 m. ir Sie Siangli (Xie Xiangli) 1963 m. eksperimentavo su peizažine tapyba. Atmetę realizmą, eksperimentavo naujomis spalvomis.

Kiti tęsė Gu Venda (Gu Wenda) pradėtas paieškas kaip naujai traktuoti daoistines ir budistines temas. Vienas tokių buvo Ni Haifengas (Ni Haifeng), kuris 1964 m. realizavo kaligrafijos ir instaliacijos sujungimą. Šalia tokių rimtų bandymų kurti naująjį Kinijos meną vis daugiau ir daugiau menininkų įsitraukė į masinės produkcijos kūrimą užsienio rinkai, kur buvo didžiulis poreikis autentiškos Kinijos, undergroundo ir avangardo meno. Tuometinis Kinijos menininkų asociacijos pirmininkas Dziang Fengas (Jiang Feng) jau 1979 m. pareiškė nusiskundimą, kad dalis menininkų greta normalaus darbo dar sukuria "po 10–20 vnt. "kinų meno" per dieną" užsienio užsakovams. Dziang Fengas (Jiang Feng) turėjo susitaikyti su tuo, kad po visą gyvenimą trukusios kovos dėl pliuralizmo prieš dominuojančią tradicinę tapybą, pirmoji menininkų laisvės išraiška tapo faktas, jog užsieniečių prioritetai nulėmė Kinijos menininkų prioritetus.

Kinijos meno spauda ir 1985 m. judėjimas

Be "Vizualinių menų Kinijoje" ir "Meno idėjų kryptys", Pekine leidžiamas žurnalas "Vizualiniai menai" ir Nandzingo (Nanjingo) "Jiangsu iliustracijos" suvaidino didelį vaidmenį aktyviuose 1985 m. Meno judėjimo debatuose. Daugumai aktyviausių ir įtakingiausių meno teoretikų, kurie rašė šiems žurnalams ir priklausė Kultūrinės revoliucijos kartai, trūko išsilavinimo šalia stipraus intelektualinės laisvės pojūčio. Senesnės kartos dailininkai ir kritikai paliko judėjimą arba buvo tiesiog ignoruojami. Jaunieji stengėsi matyti naują Kinijos meno poziciją platesnėse istorinėse, filosofinėse ar psichologinėse perspektyvose, bet ne profesionalią meno kritiką. Net eilė programinių tekstų, publikuotų šiuose žurnaluose, menininkams turėjo mažai naudos, nes paneigdavo vienas kitą; apeliavo į nacionalinius bruožus, pabrėždami, kad taip Kinijos menas gali rasti nišą tarptautinėje meno scenoje. 1987 m. šis aiškumo ir teorinės krypties trūkumas tapo ryškesnis po judėjimo atslūgimo. Menininkai ėmė abejoti savo ankstesnių darbų kokybe ir nebuvo apsisprendę dėl savo ateities ateities.

Gao Minglu straipsnis "Vizualiniai menai Kinijoje" žurnale apibendrino labiausiai paplitusią judėjimo kritiką: šalia politinių ir ideologinių prieštaravimų, judėjimas buvo kaltinamas sąmoningu kėsinimusi suklaidinti visuomenę pretenzijomis į oficialiojo meno kūrimą. Kiti kritikai išsakė nuomonę, kad 1985 m. Meno judėjimas mažiau apeliavo į kokybę nei Gegužės 4-osios judėjimas (1919 m.), ir kad jo provokacinė reputacija buvo didesnė nei meninė vertė. Dar kiti kritikai kaltino 1985 m. judėjimą, kad šis "dar vakarietiškesnis nei Taivanio menas". Gao įvardino vesternizaciją kaip neišvengiamą pakopą meninėje raidoje.

Racionalusis menas prieš intuityvųjį

Net ir ankstyvuoju meno spaudos laikotarpiu buvo jaučiamos skirtingos reakcijos į racionaliąją ir intuityviąją tapybą, nors konkrečios šių terminų reikšmės niekada nebuvo iki galo charakterizuotos. Nuo pat pradžių "racionalioji tapyba" buvo siejama su Šiaurės Rytų menu Pekino, Šanchajaus ir Hangdžou (Hangzhou) regionuose ir buvo priešinama intuityviajai tapybai pietinėse provincijose. Abi mokyklos turėjo savo lyderius, kurie įnirtingai polemizavo tarpusavy.

Pliuralizmas kaip dilema

Noras kurti socialiai aktualų meną atsispindėjo termino "avangardas" naudojime. Tai buvo racionalistų stovyklos bruožas, bet tuo pačiu tapo poreikio nustatyti standartus ir gaires užbaigimui to, kas vadinama "chaotišku" pliuralizmo, rezultatu. Meno spaudos bandymai nuo 1986 m. išaiškinti situacij¹ atskiriant Rytų ir Vakarų kultūras žlugo, nes šitoks atskyrimas buvo akivaizdžiai dirbtinis. Tuo metu vyriausybė sustiprino tradicinio meno pozicijas per edukacinę sistemą, pakeisdama stojimo sąlygas ir paskyrimų politiką. Pavyzdžiui, 1988 m. stojamuosiuose egzaminuose buvo klausiama kandidatų nuomonės apie "pastarųjų metų antiradikalizmą". Valdžia taip pat kontroliavo meno žurnalus. 1987 m. nedavė sutikimo leisti "Meno idėjų kryptys", o vietoj jo išleido oficialų meno žurnalą "Liaudies menai", kurio dydis ir maketas buvo toks pats. "Vizualinių menų Kinijoje" prenumeratoriams buvo siunčiami laiškai ir straipsniai, siekiant įtikinti, kad laikraštis susidūrė su politiniais sunkumais ir kad "Liaudies menai" bus jo tęsėjas.

"Vizualinių menų Kinijoje" leidėjai kreipėsi į teismą ir laimėjo. Nepaisant šios pergalės, "Vizualiniai menai Kinijoje" iki 1988 m. ėjo nereguliariai, o "Liaudies menai" buvo plačiai prieinami ir reikalavo "sveiko kiniško meno su nacionaliniais bruožais" prikėlimo. 1989 m. pabaigoje "Vizualinių menų Kinijoje" leidyba buvo sustabdyta.

1989 m. "Kinija/Avangardas"

1989 m. vasario 5 d. Pekino nacionalinėje galerijoje buvo atidaryta paroda "Kinija/Avangardas", kuri veikė dvi savaites ir valdžios buvo uždaryta tik du kartus. Pasiruošimas prasidėjo 1986m. ir jos realizavimas reiškė milžinišką nepriklausomų menininkų pergalę prieš oficialųjį meno pasaulį. Buvo eksponuojama per 300 darbų, sukurtų 1985–1987 metais. Dalyvavo svarbiausi nepriklausomi dailininkai ir grupės.

Vyko hepeningai, kurie ir tapo laikinų parodos uždarymų priežastys. Paroda apėmė tris galerijos aukštus:

I aukšte – instaliacijos, fotografijos, hepeningai ir performansai. "Xiamen Dada" grupė ištempė virvę per visą pastatą, ant kurios kas metrą buvo po kortelę su šūkiu "Xiamen Dada". Laiptinėje ant grindų ir sienų buvo grupės nuotraukų iš 1985 ir 1986 m. parodų ir performansų. Džang Peili (Zhang Peili) eksponavo instaliaciją su pirštinėmis. Gu Venda (Gu Wenda), kuris prieš dvejus metus emigravo į Jungtines Valstijas, taip pat eksponavo nuotraukas.

II aukšte – erdvė buvo dedikuota "racionaliojo, religinio ir metafizinio" meno kūrėjams. Centrinėje salėje buvo rodoma Ding Fango (Ding Fang) ir Vang Guangi (Wang Guangyi) aliejinė tapyba kartu su Žen Dziano (Ren Jian) tušo tapyba. Kairioji salė buvo pilna "Kultūros tyrinėtojų grupės iš pietvakarių" skulptūrų, instaliacijų ir tapybos darbų šalia Vang Joušengo (Wang Yousheng) ir Liu Siaodongo (Liu Xiaodong) aliejinės tapybos. Dešinėje salėje buvo eksponuojami Fang Lidzungo (Fang Lijun) ir Geng Dziani (Geng Jianyi) "racionaliojo meno", siurrealistinio ir ekspresionistinio stiliaus darbai.

III aukšto sekciją organizatoriai pavadino "kalbiniu valymu" ir surinko darbus menininkų, kurie kovojo prieš meno perkrovimą filosofija bei eksperimentavo visų rūšių tradicine tapyba, ypač tušu ant ryžių popieriaus. Čia buvo Song Gango (Song Gang) ir Gu Ženjano (Gu Zhenyan) darbai. Ant trečiojo aukšto laiptinės grindų ir sienų buvo rodomas milžiniškas fotomontažas (2x5m) su gatvės motyvais, sukurtas Jang Dzuno (Yang Jun) ir Vang Joušeno (Wang Youshen). Jo centre buvo oficialus pranešimas apie viešas egzekucijas.

Du aktyviausi parodos kuratoriai Li Siangtingas (Li Xiangting) ir Gao Minglu (Gao Minglu) – labai produktyvūs rašytojai, avangardo "nuomonės formuotojai". Li (1950) priklauso "Kinijos meno tyrimų Pekino centrui". Aštuoniasdešimtųjų pradžioje jis leido "Vizualinius menus" ir iki jo uždarymo 1989 m. buvo savaitinio meno žurnalo "Vizualiniai menai Kinijoje" vienas steigėjų ir leidėjų. Gao, "Vizualinių menų" leidėjas, katalogo įžangoje rašė: "Šiuolaikinio meno dvasia yra modernus sąmoningumas, t.y. savęs pažinimas ir nauja šiandieninės visuomenės egzistencijos saviinterpretacija, ryšys su pasauliu ir visata, kuriuose mes gyvename". Atrodo, kad "Kinija/Avangardas" organizatoriai kruopščiai rinko parodos pavadinimą ("Kinijos modernusis menas, o ne "Modernusis Kinijos menas") ne tik kad išvengtų kaltinimo vesternizacija, bet ir todėl, kad šiuolaikinis menas Kinijoje turi būti suvokiamas kaip nepriklausomas vystymosi procesas šalia tarptautinio šiuolaikinio meno.

Meno pasaulis po 1989-ųjų

1989 m. gegužę ir birželį menininkai iš visos Kinijos dalyvavo demonstracijose už demokratiją. Pekine jie marširavo po žurnalo "Vizualiniai menai Kinijoje" vėliava, kurioje buvo pavaizduotas simbolis "No U-turns" iš parodos "Kinija/Avangardas". Birželio 7 d., trys dienos po judėjimo numalšinimo, du dailininkai Hangdžou (Hangzhou) iškabino dvi didžiules armijos nužudytų aukų nuotraukas, kurių dydis buvo 3x7 m, ir jos buvo pakabintos svarbiausioje miesto sankryžoje. Rugsėjį dailininkai buvo sulaikyti, bet vėliau paleisti.

Po birželio 4 d. visur tvyrojo didžiulio netikrumo atmosfera. Dailininkai, kurie nerodė savo darbų viešai, ir toliau kūrė savo dirbtuvėse. Meno žurnalai "Meno idėjų kryptys" ir "Vizualiniai menai Kinijoje" nebebuvo leidžiami. Kultūrinėse institucijose ir leidyklose buvo pakeisti darbuotojai, o likę "Vizualiniai menai" ir "Jiangsu žurnalas" ignoravo inovacijas. Po 1989 m. meno spauda koneveikė Meninį judėjimą iki 1991 m. vidurio. "Vizualiniai menai" buvo pilni straipsnių, apeliuojančių į nacionalinius jausmus ir įžeistą nacionalinį orumą. 1991 m. vasarį "Vizualiniai menai" išspausdino Čian Hajuan (Qian Haiyuan) straipsnį, kuriame jis sukritikavo 1985 m. judėjimą: pirmiausia – jų antiradikalizmą (autorius turėjo galvoje jų kritiką tradicinei kinų tapybai ir socialiniam realizmui); antra – jų tendencingumą, krypstantį į "visišką vesternizaciją", kas, jo nuomone, buvo tiesiogiai nukreipta prieš vyriausybės socialistinę politiką; trečia – judėjimas, krypstantis į "buržuazinį liberalizmą", jo nuomone, sukėlė poreikį "intelektualinio apsišvietimo", kuris leido menams užsiimti aukštesnę poziciją nei politika, ir pretenzijas dėl kartų konflikto, egzistuojančio kinų meno pasaulyje.

1992 m. pradžioje meno laikraščiai gavo daugiau laisvės. Atsirado naujų būdų rodyti darbus. Čongqingo (Chongqing) meno istorikas Vang Li (Wang Li) surengė daugiau nei keturiasdešimties fotografų naujausių darbų parodą "Medžiagų paroda". Vėliau ši paroda keliavo į Čongkingą (Chongqing), Pekiną ir Nandzingą (Nanjing). 1992 m. kitos "Medžiagų parodos" vyko šiaurės rytų Kinijoje ir Japonijoje. 1991 m. menininkai vėl pradėjo organizuoti personalines parodas. Šešiolika jaunų menininkų pristatė darbus "Naujosios kartos" parodoje, atliktus įvairiais realistiniais stiliais. Jie energingai ir pragmatiškai atskleidė ir parodijavo žiaurias Kinijos gyvenimo realijas, kaip priešinimąsi idealizuotai oficialiajai dailei. Tačiau ši paroda taip pat atskleidė ir gilėjančią spragą tarp jaunosios ir vyresniosios kartos, kurios darbai sudarė 1989 m. parodą. Tai buvo jauni menininkai, dalyvavę "Garažo" parodoje, kuri įvyko 1991 m. lapkritį Šanchajaus požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Tai parodė, kad vis dar buvo sunku rasti vietą nepriklausomoms parodoms, o pasiruošimas truko metus. Nepaisant visų pastangų, paroda buvo nesėkminga. Pagrindinės priežastys – vidutiniška darbų kokybė (neoekspresionistiniai darbai ir videomenas) ir prastas pristatymas.

1991 m. Guangdžou (Guangzhou) trijų menininkų grupė (Lin Veiminas (Lin Weimin), Čen Šaosiongas (Chen Shaoxiong) ir Liang Dzuhui (Liang Juhui)), pasivadinusi "Ilgauodegis dramblys" suorganizavo didžiulių instaliacijų parodą, kurioje buvo panaudota įvairios medžiagos – plastikas, plėvelė, plienas, plytos ir veidrodinis stiklas. Svarbu ir tai, kad paroda buvo suorganizuota Guangdžou (Guangzhou) mieste, kuris tebuvo matęs vos keletą kultūrinių įvykių ir beveik neturėjo kultūrinės institucijos. Tačiau ši provincija buvo turtingiausia Kinijoje, todėl vis daugiau menininkų ir meno kritikų ėmė čia kurtis. Svarbų vaidmenį vaidino ir artima Honkongo kaimynystė, kur kilo naujas susidomėjimas šiuolaikiniu Kinijos menu. Akvarelinės tapybos rinka čia visada egzistavo, bet dabar kolekcionieriai, galerijų savininkai, verslininkai ir žiūrovai pradėjo atrasti Kinijos aštuoniasdešimtųjų "avangardo" meną. Didžiausią paklausą turėjo kinų aliejinė tapyba.

Be to, jauni studentai užsidirbo daug pinigų, siūlydami tokį "meną", tačiau vis dėlto buvo stengiamasi sukurti rinką ir rimtajai kinų modernistinei dailei. Meno kritikas Lu Pengas (Lu Peng) suorganizavo Guangdžou (Guangzhou) "bienalę" (nuo 1992 m. kas antri metai vykstančią meno kūrinių mugę), kuri pasižymėjo komerciškumu ir kokybiškumu.

Aukcionai ir parodos ne Kinijos Liaudies Respublikoje, o tokiuose aukcionuose, kaip Christie’s ir Sotheby’s, leido (nuo 1991 m.) šiuolaikinei Kinijos dailei pasiekti aukštesnes kainas nei Jungtinėse Valstijose. Ši paklausa viliojo kinus dailininkus, kurie 1980 m. emigravo.

1987 m. Pasadenos (Kalifornija) Ramiojo vandenyno-Azijos muziejuje veikė Kinijos šiuolaikinio meno paroda "Anapus atvertų durų", kurioje buvo eksponuoti devinto dešimtmečio darbai. 1991 m. 41 dailininko (1980-ųjų kartos) darbai dalyvavo parodoje "I don‘t want to play cards with Cezan".

1989 m. kai kurie kinų dailininkų darbai padarė didžiulį įspūdį Paryžiuje vykusioje parodoje "Les Magiciens de la terre". Pietų Prancūzijoje kinų meno kritikas Fei Davei (Fei Dawei) pristatė devynių kinų menininkų, gyvenančių tremtyje, darbus ("China Demain pour Hier", 1990 m.). 1991 m. kita paroda "Exeptional Pasage" veikė Japonijoje, Fukuoka mieste. 1992 m. lapkritį Lenkijoje, Lodzės miesto modernaus meno muziejuje, įvyko simpoziumas, kuriame dalyvavo devyni užsienyje gyvenantys kinai menininkai. 1992 m. rugsėjį keliaujanti paroda, pristatanti kūrybą septynių kinų menininkų, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje ir užsienio šalyse, prasidėjo Australijoje Naujajame Pietų Velse ir tapo pirmtakė didelės šiuolaikinio Kinijos meno parodos, keliavusios 1993 m. nuo Honkongo iki Australijos.

___________________

Versta iš Dijk H. van, Schmid A. The fine arts after the Cultural Revolution: stylistic development and cultural debate // CHINA AVANT-GARDE: COUNTER-ZURRENTS IN ART AND CULTURE. – Hong Kong, 1993.

Vertė Agnė Biliūnaitė

 

Skaitytojų vertinimai


16771. babausis :-( 2005-05-27 12:30
chuinia

16990. agni2005-06-08 11:10
vioskas normaliai

50876. kami2009-01-18 19:06
that is this?

50877. парускамы2009-01-18 19:08
я нипанимаяу

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 15 
21:03:13 Jul 17, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba