Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-04-09 nr. 2996

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS11
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE12

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PO PENKIAAUKŠČIO PAMATAIS2
• Tomas Staniulis.
TEKSTE IR ANAPUS JO
• SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS1

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS17

PROZA 
• Vytautas Bubnys.
TAS RYTO LAUKIMAS

VERTIMAI 
• Eduardas Limonovas.
ŠVENTIEJI MONSTRAI
15

PAVELDAS 
• Ewa Orliñska-Mianowska.
XVIII AMŽIAUS MADOS PASAULIS
3

KALBOS SKILTIS 
• Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė.
DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS, arba RIMTOS VERTĖJŲ KALBOS APIE KEIKSMAŽODŽIUS
10

KNYGOS 
• Galina Baužytė-Čepinskienė.
PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS
3
• Elena Bukelienė.
NESUDRĖKĘS PARAKAS
• LYJA4
• HOLOGRAMA
• KELIONIŲ ANTROPOLOGIJA4
• APDOVANOTI VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• BRIUSELIO LITERATŪRINĖ ORGANIZACIJA "HET BESCHRIJF" SIŪLO
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Aistė Virbickaitė.
MĖLYNO DANGAUS PAMOKA
• Elena Černiauskaitė.
MONOGRAFIJA APIE ANTANĄ TAMOŠAITĮ
• Emilija Budrecka.
REIKALINGI

MUZIKA 
• Klementina Maciulevičiūtė.
KURČIŲJŲ MUZIKA
24
• Judita Žukienė.
DAR KARTĄ APIE BALĮ DVARIONĄ
15
• Vera Markova.
IŠ EUROPOS ŠIRDIES – Į VILNIAUS ŠIRDĮ

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
JEIGU BŪTŲ UŽTEKĘ MEILĖS...
• Fabienne Avers.
KITOKIE NUODAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kristina Pipiraitė.
GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Dovilė Tumpytė.
FLASH MOBAS – XXI A. PRAMOGA, CHULIGANIZMAS IR MENAS
21

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

KRONIKA 
 AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.7
• NUO… IKI1
• in memoriam.
ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924.VI. 26–2004.IV. 4)
4
• LRS1
• IŠ "MASKVIETIŠKŲ ATOSTOGŲ" SUGRĮŽUS
• PASKUTINĖ "PAŠĖLUSIO ROLANDO" GIESMĖ (VI)6

DE PROFUNDIS 
• GEDIMINAS PULOKAS4
• R.ŠILEIKOS APKALTOS KALBA, PASAKYTA "KNYGŲ PAVASARIO 2004" METU
• 12 REKOMENDACIJŲ...55
• "LITERATŪROS IR MENO" REDAKCIJAI,4

KRONIKA

AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.

[skaityti komentarus]

iliustracija

Suskliaudžiau ausis, perskaitęs "Literatūroje ir mene" išspausdintą Solveigos Daugirdaitės straipsnį (pasisakymą Lietuvių kalbos ir literatūros institute) "Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda?". Prisipažinsiu, jis gerokai mane nuliūdino. Ne, ne dėl autorės perdėm kategoriškų "feministinių" teiginių: reikšti nuomonę nūn gali kiekvienas. Daug laiko atimtų ir gilinimasis į tai, ką autorė, žiūrėdama pro aprūkytą astronomo Šmukštaro stiklą, įžvelgė tariamai "vyriškoje" literatūroje. Tačiau, vis prisimenant nūdienos literatų gyvenimo realijas (pasak vieno kolegos, knygas dabar rašo vien savižudžiai...), – tai tik nekaltas žaidimėlis!

Kaip ir visiems, taip ir man: skauda tai, kas tiesiogiai žeidžia. Kodėl, beveik nieko tikro nežinant, iš anksto manoma tik blogai? Per tris dešimtis metų sėdžiu už rašomojo stalo, jaučiuosi turįs šiokios tokios patirties, pagarbiai žiūriu į kolegas ir savo profesiją. Ir – pentim kakton!..

Omeny turiu mano kukliai personai skirtas "menines priemones", viešai apkaltinant mane teksto "falsifikavimu", neteisėtu redagavimu, "tikrovės simuliakrų" kūrimu... Idant skaitytojas nebūtų suklaidintas, jaučiu pareigą (esu išprievartautas?) lygiai taip pat viešai, – jeigu iš tiesų siekiam "lygiųjų", ko nei gyvenime, nei literatūroje niekad nėra buvę, – pasakyti tai, ką, mano galva, privalėjo išsiaiškinti pasisakymo autorė prieš skelbdama pernai išleistai mano dokumentinei apysakai tokį verdiktą:

"Pati nemaloniausia pernykštė elgesio su moters tekstu istorija – Rimanto Vanago "Mylėti ir nemylėti".(...) Nepaisant tekstologinės kultūros, išaugusios per 100 suvirš metų, Vanagas, gavęs iš autorės dukros "9 kaupinai, be paraščių" prirašytus mokyklinius sąsiuvinius, pasielgia kaip klasikinis "mokytas vyras" su "tamsia bobele".

Kaltinimas suformuluotas rimtai, griežtai, nenuginčijamai! It Konstituciniam teisme... Bet kažin ar jis būtų atsiradęs, jeigu mano oponentė būtų žinojusi nors kiek daugėliau, nei rado knygos įžangoje, rašytoje ne tik norint supažindinti su užrašų autore, bet ir reklamos, intrigos sumetimais.

Aš buvau tas žmogus, kuriam mano buvusi mokytoja Sofija Varatinskaitė-Pakalnienė po 40 tylėjimo ir abejonių metų patikėjo savo motinos Elžbietos Augustauskaitės-Varatinskienės prisiminimus, – teisybę pasakius, aš juos išprašiau. Rankraštis mane ne tik sudomino, bet ir sujaudino, iki ašarų. Tačiau ne ypatingu autorės literatūriniu talentu (kuo, atrodo, bus įtikėjusi S.Daugirdaitė), o beribe paprastos moters dora, kantrybe, baisiomis jos patirtomis kančiomis, – palyginti su jomis, mūsų šiandieninis gyvenimas – rojus! Bet ar ši nuoširdi išpažintis – jau knyga dabarties skaitytojui? Moteris ir nerašė knygos – tik ilgą, intymų laišką to priprašiusiai savo dukrai...Kaip su juo geriau, doriau pasielgti?

Paprastai tokiais atvejais iškyla tam tikrų šeimyninių peripetijų: ką galima skelbti, o ko nesinorėtų. Labai subjektyvūs jautrios Elziutės vertinimai (skirti vien motinai...) be pauzių ar komentarų, "potekstinio" žinojimo neretai tampa nebeįtikimi, "pakimba ore". O kaip traktuoti jos vyrą Antaną – "šėtono įsikūnijimą"? Kaip nepažeminti jo – ir neįskaudinti jo dukterų? Reikalingi papildomi liudijimai, laikmečio įvykių apmąstymai. Pagaliau mylimo sūnaus Stasio žūtis, – jei pasitenkinsi tik tuo, ką žinojo ir išgyveno motina, liks nepasakytos konkrečios, istorinės aplinkybės, o smalsus skaitytojas turi teisę tai sužinoti!

Galvojom, svarstėm su miela mokytoja Sofija ne dieną, ne dvi: ar palikti prisiminimus užmarščiai (pvz., atiduoti kokiam nors muziejui, archyvui, kur sėkmingai pragulėtų dar šimtą metų...), ar prikelti juos naujam gyvenimui? Lengviausia būtų išleisti tokius, kokie yra, bet ar šimtaprocentinis autentiškumas savaime ir visada – vertybė? Ypač kai matai, jauti: paprastos kaimo moters meilės (nemeilės) istorija galėtų skriste skristi, jei iš padrikų žodžių, nuotrupų, atsitiktinių detalių ir begalinių nuoskaudų susipintų įvairiaspalvis, dramatiškas siužetas.

Be to...Dukra todėl taip ilgai ir nerodžiusi motinos prisiminimų, kad bijojusi sąžinės priekaištų: žiūrėk, kas nors ims ir pamanys, kad ji pasmerkė savo tėvą! Įrodinėjau, jog privalome rašyti tiesą, ir tik tiesą, kad ir kokia nemaloni ji kam būtų, – antraip išvis nėra prasmės rašyti! Pagaliau galime (ir turime tam teisę!) paieškoti formos, kuri leistų laisviau elgtis su medžiaga, į šeimos tragediją pažvelgti tarsi iš šalies, iš laiko atstumo: tuomet nublanksta vienadieniai asmeniškumai, užtat ryškesnis praeities ir dabarties kontrastas...

Pasvėrus visus už ir prieš, buvo sumanyta užrašų pagrindu parašyti dokumentinę apysaką. Šis pasirinkimas leido atsisakyti balasto, panaudoti papildomus šaltinius, pergrupuoti, suskirstyti įvykius taip, kad jie trauktų, intriguotų, pasitelkti dialogus, tėvo Jono Augustausko kariuomenėj rašytus eiliuotus laiškus, paimtus iš kitų rankraščių, saikingai beletrizuoti dėkingas situacijas ir taip toliau. Stengiausi, kad tekstas virstų ne suvenyru pulkeliui artimųjų, o rimta ir pagaulia (šiais laikais tai itin svarbu) knyga skaitančiai (tebeskaitančiai?..) visuomenei.

Autentiškumo, įtaigos dėlei atrinkau labiausiai vykusias, vientisas, mažiausiai taisytinas prisiminimų vietas ir jas pacitavau. Koks aš naivuolis! Siekdamas išsaugoti kaimo "daraktorkos" užrašų "aukso smilteles", matyt, būsiu sukūręs literatūrinio grynuolio iliuziją, o ji atsisuko prieš mane...Nes mano oponentė Solveiga be ceremonijų šias "inkrustacijas" pavadino "tuo, kas dar liko", o visą kūrybinį darbą – teksto "perrašymu"!..

"Moterų teisių" literatūroje gynėja šauna dar kartą:

"Mokytas vyras" perrašo pasakojimą, bet įdeda nuotraukas".

Atsakysiu tuo pačiu tonu: argi, "mokyta moterie", dokumentinė apysaka su tikrais vardais bei įvykiais ir dokumentinės nuotraukos – priešprieša, nesutaikomi dalykai?! Juk tai įprasta, kasdienė praktika viso pasaulio literatūroj! Tekstas ir nuotraukos tik praturtina, puošia vienas kitą...

Pati to, regis, nelabai nujausdama, S.Daugirdaitė padarė ir gerą darbą: atkreipė dėmesį, jog memuarinėj literatūroj iš tiesų ne viskas gerai, – tik negerai ne tai, ką ji mano! Atsiradus galimybėms išleisti bet ką, atsirado ir nuomonė, jog visa, kas parašoma, – jau knygos, tinkamos leisti, skaityti, o autorius – didis rašytojas!..

Būtent dėl šios priežasties skaitytojo sielos nepasiekė, vos gimę numirė daug vertingų pokario rezistentų, tremtinių, išeivių memuarų, nes juos rašė ne ta ranka...

Skaitai – ir galvoji: tokia pavydėtinai dėkinga medžiaga, toks puikus galėjo būti siužetas, o pasitenkinta vien primityviu atpasakojimu...Mūsų tautos dvasios istorijai reikšmingos temos dažnai ne tik nesulaukė trokšto dėmesio, bet ir buvo ilgam sukompromituotos. Todėl nuoširdžiai sakau: garbūs senoliai, jei turit ką papasakoti, jei norit, kad jūsų prisiminimai, dienoraščiai, užrašai liktų ne tik kataloguose ar vienadienėse brošiūrėlėse, neskubėkit rašyti, spausdinti patys, pasitarkit su specialistais, paprašykit jų pagalbos! Ne spaudos draudimo, balanos gadynėj gyvenam, nebeužtenka tik užrašyti lietuviškom "literom"...

O kad mudu su mokytoja Sofija pasirinkom teisingą kelią, rodo rezonansas, kurį Anykščių ir Kupiškio kraštuose sukėlė apysaka "Mylėti ir nemylėti": kaip reta sulaukiau padėkos skambučių, laiškų, kvietimų į susitikimus, Kupiškio bibliotekininkės surengė knygos pristatymą–vakaronę. Girdėjau, jog yra skaičiusių po triskart ir verkusių, mokiniai ir pensininkai dėkojo už "didžiulę meilę ir atidą paprastai kaimo moteriai" (jei ne S.Daugirdaitės užsipuolimas, nė už ką to neminėčiau!). Štai Vilė Miknevičiūtė iš Alizavos man parašė: "Gerbiamasis rašytojau, Jūs padarėt labai gerą darbą, iš Elziutės Varatinskienės užrašų parašydamas nuostabią knygą. Ją skaitydami vaikai augs geresni. Ačiū Jums labai!"

Kita byla, apie kurią neužsimena "antivyriškoji" mano oponentė, bet kuri labai problemiška, – kad knyga taptų knyga, ją reikia dar ir išleisti! Nepasakosiu, kaip ir per kiek laiko "mokytam vyrui" pavyko pasiekti, kad E.Varatinskienės gyvenimas neliktų trūnyti stalčiuose. Mažne metus trukusios pastangos baigėsi tuo, kad apysakos "Mylėti ir nemylėti" išleidimą parėmė kupiškėnai verslininkai, kurių iki tol net nepažinojau, rajono savivaldybės meras (ir visi kaip vienas – vyrai, kas niekaip neįtelpa į S.Daugirdaitės "teoriją"). O maloniausia – šeimos paslaptis man atvėrusi S.Pakalnienė prisipažino nesigailinti žengto žingsnio, tarp mudviejų – vien abipusis pasitikėjimas ir dėkingumas!

S.Daugirdaitė apkaltino mane suredagavus E.Varatinskienę taip, kaip kadaise pasielgė... Žemaitės redaktoriai, "išvertę" ją į suvalkiečių kalbą, Liudas Gira, prikišęs ranką prie I.Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimo". Ir rask tu man su kuo palyginti! Kad būtų baisiau – sau ir nežinantiems situacijos? Nebežinau, ką ir manyti. Gal... iš anksto užsimojusi pulti, feministė netyčia supainiojo moters pagerbimą, jos triūso įprasminimą – su skriauda? Kaip dieną su naktim?

RIMANTAS VANAGAS

 

Skaitytojų vertinimai


7504. ?2004-04-12 21:51
Nesuprantu, kodėl straipsnio autoriui neaišku, jog autentiškas tekstas ir pagal jį sukurta apysaka - DU SKIRTINGI DALYKAI. Ir kodėl taip supykstama, kai tai pasakoma. Aišku, kad maloniau skaityti autentika, o ne jos padirbini. Ypaę kai kalbam apie patirtis. Ir feminizmas čia nė prie ko - kam taip putotis???

7505. ?2004-04-12 21:52
Nesuprantu, kodėl straipsnio autoriui neaišku, jog autentiškas tekstas ir pagal jį sukurta apysaka - DU SKIRTINGI DALYKAI. Ir kodėl taip supykstama, kai tai pasakoma. Aišku, kad maloniau skaityti autentika, o ne jos padirbini. Ypač kai kalbam apie patirtis. Ir feminizmas čia nė prie ko - kam taip putotis???

7514. Rrrr2004-04-13 06:33
Nu , esu skaitęs aš autentiškų tekstų, kurie tik todėl ir autentiški, kad absoliuti ten chui...nia, o paskui skaičiau patvarkytų - jau galima skaityt. Vanagas - teisus - davylint reikia šituos vadinamus tekstus, nes tekstų ir taip yra per daug. Ko jūs bobos čia panikuojat? AStsiduokit kam nors.

7597. is salies2004-04-14 22:40
graudus pasiteisinimas. autentika yra autentika pritariu daugirdaitei.

7621. nutrukus ->Rrrr2004-04-15 10:07
kazkokia nervinga asaba esi, o is to, ka visom siulai, rodosi, kad paciam/iai to truksta. Nusipirk vibratoriu, kaip zmogui patariu.

7648. Rrrr2004-04-16 10:48
Turiu.

7654. nutrukus2004-04-16 11:51
tai gal per garsiai zuRrrrzia ir Tai nervina? tada pabandyk retkarciais issiimt. RrrRrrRrrRrrRrr:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 6 
2:54:20 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba