Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-05-12 nr. 3095

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• John Haines.
PASKUTINIAI RINKIMAI
45
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE10

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• TARPTAUTINIO POEZIJOS FESTIVALIO POEZIJOS PAVASARIS 2006 RENGINIŲ PROGRAMA24

AKTUALIJOS 
• Kornelijus Platelis.
ŽVALGYBA TURINE
10
• CAFÉ D‘EUROPE
• Astrida Petraitytė.
FREUDO PASIŪLYTAS KELIAS
5

KNYGOS 
• Dalia Striogaitė.
VIOLETOS KELERTIENĖS ĮŽVALGOS IR PASKATOS
• Jūratė Baranova.
KELIOS PASTABOS DĖL MEILĖS IR MIRTIES TYRIMO
22
• SEPTYNI METŲ LAIKAI
• JUOKO IR UŽMARŠTIES KNYGA
• LITERATŪROS ALMANACHAS "VARPAI"
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
"KAUNAS JAZZ 2006". MUZIKOS KAINA
21
• Vilma Paliaukienė.
STUDENTIŠKA VAKARIENĖ, ARBA NUO MELODINGŲ GAIDŲ PYNIŲ IKI SPALVINGŲ KEPURAIČIŲ
2

TEATRAS 
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS: "TEATRAS VAIKAMS TURI SPINDULIUOTI ŠVIESĄ"15
• KULTŪRŲ SANKIRTOS VILNIAUS "LĖLĖJ": VENGRIŠKA MEILĖS ISTORIJA

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PLEVENANTIS SENOSIOS PALANGOS LAIKAS
2

POEZIJA 
• SILVIJA JUODZEVIČIŪTĖ20
• ŽIVILĖ DAMBRAUSKAITĖ11
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS16

PROZA 
• Virginija Šukytė.
NAŠLIŲ SALA
5

VERTIMAI 
• RAYMOND QUENEAU (1903–1976)11

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
TYLIAI RĖŽIANTI KALBA
• Jurgita Ludavičienė.
AMULETAS REPERIUI, ARBA ŽMOGUS – VISŲ DAIKTŲ MATAS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Sanjiv Bhattacharya.
MŪSŲ LAIKAIS MUZIKA BUVO GERESNĖ
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
KINO PASIJA IR VIENATVĖ
16

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Tadas Varpučinskas, XII a klasė, Lieporių vidurinė mokykla, Šiauliai.
KOKIĄ LIETUVĄ KURS MANO KARTA?
14

KRONIKA 
• GYVENIMAS BE KLEVŲ
• LIETUVOS IR LATVIJOS POETŲ SUSITIKIMAS1
• SVEIKINAME KOLEGĄ GEORGIJŲ JEFREMOVĄ2
• IR VIENĄKART, PAVASARI…1
• POEZIJOS PAVASARIS
• Stasys Goštautas.
KELIOS PARALELĖS
2

SKELBIMAI 
• 2006 METŲ BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMŲ KONKURSAS4

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
PELĖKAUTAI
11
• Balys Bukelis.
PELĖ
2
• Kasparas Dzindra.
VIRTUALIOJI TAUTOS DVASIA
1

DAILĖ

TYLIAI RĖŽIANTI KALBA

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valentinas Antanavičius. "Išskalbtas". 1982

Esama kūrinių, kurie turi ypatingą energijos užtaisą; ne tos energijos, trykštančios laikant teptuką ir susigeriančios į drobę veržliu potėpiu, bet tylios ir visąlaik rusenančios, persmelkiančios drobes ir asambliažus taip, kad jos neįmanoma nepajusti. Valentino Antanavičiaus kūrybinė energija – kaip tik tokia; ne griaunanti ir niokojanti, bet kurianti ir prikaustanti žvilgsnį.

Autorius – visom prasmėm tipiškas "tylusis modernistas": ilgai negalėjęs kūrinių parodyti viešumoje, ilgai daręs tai, kas sovietmečiu buvo traktuojama kaip "supuvusio vakarietiško meno grimasos", savo kūrinius rimčiau pristatęs jau Nepriklausomos Lietuvos parodų salėse, garsiai niekada nerėkė. Tyliai kūrė, tyliai kalba ir dabar. Tačiau tuo garsiau dabar kalba jo darbai Vilniuje, Radvilų rūmuose, surengtoje retrospektyvinėje parodoje.

Retrospektyvinės parodos – mano bemaž mėgstamiausias parodos tipas; konceptualiose kuruojamose parodose dažniausiai išryškinamas vienas ar kitas akcentas, reprezentuojantis atskirus menininko kūrybinio kelio fragmentus. Tokių fragmentų, kaip ir požiūrių, gali būti daug ir įvairių, kartais netikėtai atskleidžiančių menininką. Tuo tarpu retrospektyva parodo menininką kaip... keleivį, einantį iš namų nežinios link. Vienu keliu. Galima žiūrėti, kaip judėjo teptuką laikanti nepatyrusi ranka, kaip tie patys motyvai randa atgarsių gyvenimo pabaigoje sukurtuose darbuose. Kaip keičiasi arba išlieka tie patys motyvai, pamėgtos temos. Kaip menininkas brendo, formavosi. Retrospektyvinėse parodose dažniausiai nelaukiame ko nors visai netikėto: regisi, autorius, užsitarnavęs retrospektyvos, ir taip žinomas, ir darbai daug kartų matyti. Tačiau didelis kiekis įvairių laikotarpių kūrinių vienoje vietoje dažnai kaip tik atveria nelauktas menininko kūrybos ypatybes. Valentino Antanavičiaus – taip pat.

Retrospektyvinėje parodoje į akis krinta autobiografiškumas ir autoportretų gausa. Netikėti ypač pastarieji. Antanavičius niekada nebuvo mano traktuojamas kaip autoportretų (ir portretų) tapytojas; tuo tarpu, pasirodo, šis žanras menininko gana mėgstamas. Autoportretai – apnuogintas toli gražu ne idealus kūnas ir tarsi "prekinis ženklas" styranti juoda barzda – rodo tapytojo negailestingumą. Negailestingas jis sau, savo liesam išbalusiam antrininkui, padžiautam ant virvės tarsi Boscho personažui, liūdnu žvilgsniu žiūrinčiam iš drobės pakraščio ar atsukusiam mėsingą nosį žiūrovui. Negailestingas jis ir portretuojamiesiems: grubūs potėpiai, šaržuoti veidai, nelygus drobių paviršius, iškraipantis veidus bei kūnus, parodo juos tarsi pro didinamąjį stiklą. Tačiau būdingi bruožai išlieka, neleisdami išsiginti savo tapatybės. Kandi, pasirodo, yra Antanavičiaus akis, ir estetika nėra jo geriausia draugė.

Dėl pastarosios menininko savybės aš ir anksčiau neabejojau. Antanavičiaus paveikslai ir asambliažai nėra estetiški. Jie dažnai nemalonūs savo tematika – pakanka pamatyti jo "Klizmą", kad įsitikintum mano žodžių teisumu. Surinkti iš įvairiausiais būdais naudotų, nučiupinėtų, nuskalbtų, nudėvėtų daiktų, jie vaizduoja deformuotus personažus. Deformuotus, kaip ir santvarka, kurioje jie gyveno. Valentino Antanavičiaus kūryba neatsiejama nuo savo laikmečio. Atsiprašau – mūsų laikmečio. Laiko, kai menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, negalėjo pasakyti to, ką mano; kai bergždžiai kišdavo kojas iš sovietinio Prokrusto lovos, dažnai jų ir netekdamas; kai kūriniai, sakantys tiesą, pirštu rodantys į aplinkui pūliuojančias piktžaizdes, dūlėdavo dirbtuvėse be mažiausio šanso išvysti parodų salių šviesą. Antanavičius tapė tai, ką jautė ir matė aplinkui; todėl dabar nėra ko stebėtis, jog tamsi ir niūri ši retrospektyva, anaiptol neskatinanti ilgesingai gręžtis į praėjusį gyvenimą. Nieko gera jame nebuvo, sako Antanvičius. Spygliuotos gulago vielos, pro kurias žiūri sumaigytas guminės lėlės veidukas; juoda sovietmečio uniforma, amžinai užsikabindavusi už durų rankenos ir plyšdavusi ties pažastimi, o dabar visam laikui tapusi iškvaišusios "Pionierės" atributu; Stalino ir Lenino profiliai, aplaistyti raudonais dažais – tremtinių krauju, plastikinė lėlė, žiūrinti iš manekeno pilvo ir simbolizuojanti demografinę situaciją... Visko daug: grėsmės, piktdžiugos, paslaptingų nutylėjimų, lemiančių blogą baigtį, kvailų niekuo nepagrįstų draudimų, prasto dizaino ir prasto meno.

Antanavičius negailestingas savo epochai, privertusiai žmones tapti ezopinės kalbos virtuozais. Toks virtuozas yra ir retrospektyvos kaltininkas. Santūrus mažakalbis "Sokrato teismas", didžiuliai juodi auliniai batai, grėsmingai pakibę virš susigūžusios žmogaus figūros, mažutis Rūpintojėlis ir tarsi išnara ant skalbinių virvės kabantis pats dailininkas. Metaforos ir simboliai, užkoduoti paveiksluose, padarė juos nepageidautinus; dabar, po beveik trisdešimties metų, atsivėrę mūsų akiai, jie nepraranda gyvybinės energijos. Tai, jog autoriaus kūriniai ilgą laiką sovietmečiu buvo neeksponuojami, suteikia jiems papildomą vertę, tačiau didžiausia jų vertybė yra jie patys. Jėga, slypinti juose. Paprastuose kaimo daiktuose, šukose linams šukuoti, virstančiose kryžium, drobulėse, apnertose kaimo moterų, geldose, lankčiuose ir kitokiuose rakanduose, nučiupinėtuose ir papilkėjusiuose, sumontuoti į asambliažus, sovietmečiu taip pat priklausiusius "supuvusiai buržuazinei santvarkai". Tiek asambliažo žanras, tiek metaforinis mąstymas nebuvo ir negalėjo būti priimtinas epochai, kurios gyvenimą puikiai išreiškė paradai. Fasadinė kultūra nepripažino tylių, tačiau atkakliai besimezgančių alternatyvių židinių – parodų butuose, diskusijų virtuvėse, Justino Mikučio samprotavimų, stipriai paveikusių tyliojo modernizmo menininkų generaciją... Visa tai ruseno už varinių "triūbų", grojusių maršus gegužės 1-osios proga; už socrealizmo maniera tapomų melžėjų ir kolūkio pirmininkų, raudonų kaklaraiščių ir privalomų siužetų, kuriuos reikėjo tapyti džiugiomis, šviesiomis spalvomis, bei kitų sovietmečio atributų.

Valentinas Antanavičius parodoje atrodo kaip atsiskyrėlis, kuris visą gyvenimą ėjo prieš srovę. Prieš santvarkos deklaruojamą absurdą. Tyliai ir atkakliai, pripildydamas kūrinius neapykantos ir pagiežos, liūdesio ir užuojautos. Neafišuodamas priešgyniškos pozicijos, neliepsnodamas lyg fakelas aikštėje. Tylus protestas kartais yra ne mažiau veiksmingas nei riksmas, nes jam būdingas uždelstas veikimas, kartais pasireiškiantis ir po beveik pusės amžiaus. Kalba, kuria dailininkas kalbėjo visą gyvenimą, tebėra paveiki, įtaigi ir dabar. Rūsti, negailestinga, stipri, rėžianti prisitaikėlišką ausį ir savitai pasakojanti apie buvusią epochą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:48:53 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba