Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-27 nr. 3333

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS KALINAUSKAS.
anapus švytėjimo
7
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Varžtas, sidabrinė avižėlė...
arba Kaip prisisukti prie gyvenimo
12

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tradicinio Poezijos pavasario netradicinės akimirkos

KNYGOS 
• CORNELIŲ HELLĮ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Cornelius Hellis: „Jei dirbu mėgstamą darbą, negali būti blogai“
2
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Žodžių žemėlapiai
• EGLĖ ASTRAUSKAITĖ, VITALIJA DOLGOVA.
Paslaptingasis Murakami kodas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (2)
1

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• DANA PALIONYTĖ.
„Ataidų“ ataidai

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Šiaurės Lietuvos tuštumose
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Ne(at)pažintos erdvės, sienų tyla ir entropija

PAVELDAS 
• EEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ.
Nacionalinės dailės galerijos parodoje – paminklai, kurių nėra
1

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS1

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Trys aklos pelytės ir kitos istorijos*
36

VERTIMAI 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
4

IN MEMORIAM 
• MARIJONAS GIEDRYS
1933 03 10 – 2011 05 24
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ-PACKEVIČIENĖ
1934 02 14 – 2011 05 18

INFORMACIJA 
• L. Dovydėno premija – Valdui Papieviui5
• Skelbiamas internetinis haiku konkursas2
• Lietuva vienija ateičiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: „Kinas – tai labai judantis melas...“
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Laiškas iš mano kino studijos
10

DAILĖ

Šiaurės Lietuvos tuštumose

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šarūnas Sauka
„Mergaitė ir ledynai“. 2010


„A-a-a, miegok vaikeli“... Taip dažniausiai prasideda vaikiškos lopšinės. „A-a-a, miegok, miesteli...“ – galėtume niūniuoti, užsukę į bet kurį nedidelį Lietuvos miestelį. Dusetos, kaip ir daugelis tokių miestelių, tyliai snaudžia. Gegužės šeštadienį atrodo, kad vienintelis gyvas čia –­ Sartų ežeras, plakantis bangas į krantą. Gal dar vienas kitas vietinis smarkuolis, rėkaujantis didžiuliu greičiu pralekiančiame automobilyje, skambant trankiam bumčikui. Centrinėje miestelio aikštėje stypso baltas paminklas –­ prieškario laikus menantis karžygys ant laiptuoto pjedestalo. Čia pat gali nusipirkti bulvių. „Po litą penkiasdešimt, ponas. Geros!“ – tikina pardavėjas. Pravažiavęs jaukių medinukų ir solidesnių mūrinių namų aptūptą gatvę, randi Dusetų galeriją. Ji glaudžiasi viename sovietiniame pastatėlyje kartu su miestelio seniūnija ir policija. Galerijoje savo košmariškas vizijas pasakoja Šarūnas Sauka... Jos taip keistai atrodo Dusetų tyloje ir ramybėje. Kai netrukdo didelio miesto triukšmas ir erzelys. Nei tapytojui, gyvenančiam Dusetose daugelį metų, nei žiūrovui... Atsibeldęs iš kito Lietuvos krašto, čia greičiausiai nesutiksi išrankios Vilniaus galerijų publikos, žioplinėjančių snobų. Košmarai režisuojami palaimingoje tyloje, ežero ir žaliuojančios gamtos „scenoje“...

Nauji Š. Saukos paveikslai, sukurti 2010 m., tebevaizduoja kraupias, sarkastiškas scenas – žiū, nežinia kas tabaluoja pakartas (pasikoręs?), tačiau tuo pat metu gyvas, ir skvarbiai spokso į žiūrovą. Šventieji, kurių drabužiai švyti tūkstančiais kruopščiausiai ištapytų brangakmenių, dėbso taip „nešventai“ –­ grėsmingai, nedraugiškai... Antai būrelis žmonių atgrasiomis fizionomijomis „gaivina“ parkritusią auką – žmogėną, plūstantį kraujais („Reanimacija“). Tik kažin kodėl jo veidas ne gedulingas, veikiau – ciniškas ir abejingas. Jam visai neskauda... Šiose drobėse, kaip ir ligšiolinėje Š. Saukos tapyboje, prikausto žvilgsnį meistriškumas, aukščiausio laipsnio kūniškumas ir medžiagiškumas. Kaip siurrealistas, tapytojas supina etines, estetines kategorijas ir deda lygybės ženklą tarp gyvo ir negyvo, grožio ir bjaurasties, kraujo ir pūlių, taurių akmenėlių, ašarų ir yrančio kūno iškiriamų gleivių... Tačiau netiesa, kad Š. Sauka tapo sapnus, anomalijas, kurios yra išgalvotos, netikros, iliuzinės. Mėlynos jo paveikslų bangos – galbūt ne mitinio okeano, o Dusetų ežero. Dangun ėmimas (taip vadinasi ir vienas iš galerijoje eksponuotų Š. Saukos paveikslų) iš tikrųjų vyksta vienoje Dusetų gatvelėje... Milžiniška ranka, lyg skudurą perplėšusi dangaus skliautą, išnyra tarp miestelio chruščiovkių. „Čia Melioratorių gatvė“, –­ pasakojo Dusetų galerijos darbuotoja. Paveiksle „dalyvauja“ ir miestelio paminklas, ir dusetiškiai, pozavę dailininkui ir džiugiai atpažinę save šiose makabriškose drobėse. Besvorė, mėlynoje migloje plūduriuojanti mergelė iš kito paveikslo atrodo ką tik matyta vietos krautuvėlėje už prekystalio. Pusamžė moteris, vedina ožkele, regis, tapo nešvankios paveikslo scenos dalyve... Jau nekalbant apie autoportretinius tapytojo ir jo šeimos atvaizdus. Kartais, kaip pastebėjo Aistė Paulina Virbickaitė, šios drobės tampa politine, socialine satyra, utriruotu žiniasklaidos ekranu. Pavyzdžiui, monsinjoro Svarinsko „portretas“ kompozicijoje „Šeima“ (dvasininkas to „nusipelnė“ pasisakymais apie Prezidentūroje eksponuojamą Š. Saukos paveikslą)… Vertinantis ir išmanantis senųjų meistrų tapybos meistrystės, virtuoziškos formos idealus, Š. Sauka mėgsta ir moka postmoderniai flirtuoti, pokštauti, cituoti kitų dailininkų kūrinius, ikonografines schemas, istorijas...

Besistebeilijant į miestelio aikštėje liūdnai baltuojantį karžygį, pro šalį milžinišku greičiu vėl zvimbia jau sutiktas automobilis, beveik vienintelis miestelio gyvybės įrodymas... Spėju pamatyti plikai skustas galvas ir išsiviepusias fizionomijas. Suprask, kad nori, ar toks jau antlaikiškas ir siurrealus Š. Saukos vaizdinių panoptikumas, ar jo „šlykštukai“ nėra tiesiog praeiviai, o ne pasąmonės reiškinių iliustracijos, lytinės, psichologinės, fizinės žmogaus frustracijos vaizdiniai.

Mažas miestelis išlepusio miestiečio akimis atrodo tarsi akvariumas, kur visi vieni kitus pažįsta, kur nė vienas veiksmas ar net mintis nelieka nepastebėta. Gana slogus vakuumas – jame neturi prabangos likti neatpažintas, įsilieti į minią ir pasislėpti joje. Čia nėra kur pramogauti, čia beveik nieko nevyksta. Gyvenimas čionai atrodo keistai „tarpinis“ – šiek tiek miesto buities ir infrastruktūros elementų, bet nemažai – kaimiškų. Žmonės vaikšto šaligatviais ir asfaltuotomis gatvėmis, bet kantriai ravi daržus, skaldo malkas, lesina vištas ir melžia karves. Rodos, panašiai gyvena ir Š. Sauka – sąžiningai, atsidėjęs dirba tai, ką moka geriausiai. Ir, kaip šįkart, neveža rodyti savo paveikslų į didelį miestą, o dalijasi jais su kaimynais ir pažįstamais.

Š. Saukos pasaulio realumu netrunki įsitikinti ir nutolęs nuo Dusetų. Ganai akis po mėlynuojančias Sartų ežero įlankas, o plente tesutinki vos vieną kitą automobilį. Šiaurės Lietuvos platumose, laukų lygumose ir tuštumose – slogi ramybė. Privažiavus pramoninių objektų nusėtą Rokiškio centrą, netrukus atsiduri dailioje, palaimingoje oazėje, kurią prieš gerą šimtmetį sukūrė Tyzenhauzų giminė: originali neogotikinė bažnyčia, dvaro kompleksas (dabar jame įsikūręs Rokiškio krašto muziejus). Miesto aikštėje stovi Roberto Antinio (vyresniojo) skulptūra su svastikos simboliu. Ji bene labiausiai pagarsėjo tuo, kad tik septintame XX a. dešimtmetyje paminklo sukūrimo datą (1918–1928) ir svastiką, įkomponuotą saulės diske, vietos valdžia skulptoriui liepė užtinkuoti. Iki tol medžiais apaugusį paminklą ideologinės dorovės sergėtojai tiesiog pražiopsojo... Rokiškyje visa atrodo kiek gyviau – daugiau praeivių, parduotuvių, kavinių. Tačiau, užsukę į artimiausią, esame vieninteliai lankytojai. Žiovaujanti padavėja neskuba ir dedasi nematanti, kad žvilgčiojame į laikrodį, planuodami aplankyti dar ne vieną vietos kaimą ir miestelį.

Greta Rokiškio – Obelių kaimas, čia pat Dačiūnai, tapybos klasiko Justino Vienožinskio (1886–1960) sodyba. Jos šeimininkai, Aldona ir Vincas Vienožinskiai (dailininko sūnus su žmona), neslėpdami liūdesio pasakoja, kad Obeliai, prieškariu – judrus, gyvas miestelis, ir aplinkiniai kraštai pamažu virsta psichikos ligonių, kalinių reabilitacijos centrais, jaunimas lekia iš čia kaip pašėlęs. Kaimai tuštėja be vilties atgimti, atsitiesti.

Dar vienas paradoksas, kurį atskleidžia, pasirodo, stipriai socialiai angažuota Š. Saukos tapyba: nūnai bastomės po pasaulį, tolimiausias šalis ir žemynus, o Lietuvėlės nepažįstame. Nors Š. Saukos paroda Dusetų dailės galerijoje baigėsi, verta nuvažiuoti į Rokiškį, Dusetas, Obelius, Dačiūnus. Pajusti nepagražintą tikrovę, ne itin džiugią mažų miestelių atmosferą. Būtent ji, o ne judrus, triukšmingas didelio miesto gyvenimas ir jo vilionės kartais įkvepia meistriškus tapybinius epus.

Grįžtant į Vilnių, dar kurį laiką driekėsi apytuštis kelias, ėmęs „tirštėti“, artėjant prie sostinės. Ramu ir liūdnoka... Bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ačiū Dievui, budri ir pašaipi tapytojo akis nesileidžia užliūliuojama. Ji stebi ir kuria. Ir nejučia priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, kuklų kaimo žmogų ir tūlą miestietį, iš toli atsibeldusį į Dusetas Š. Saukos paveiks­lų pasižiūrėti...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:39:26 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba