Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-27 nr. 3333

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS KALINAUSKAS.
anapus švytėjimo
7
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Varžtas, sidabrinė avižėlė...
arba Kaip prisisukti prie gyvenimo
12

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tradicinio Poezijos pavasario netradicinės akimirkos

KNYGOS 
• CORNELIŲ HELLĮ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Cornelius Hellis: „Jei dirbu mėgstamą darbą, negali būti blogai“
2
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Žodžių žemėlapiai
• EGLĖ ASTRAUSKAITĖ, VITALIJA DOLGOVA.
Paslaptingasis Murakami kodas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (2)
1

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• DANA PALIONYTĖ.
„Ataidų“ ataidai

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Šiaurės Lietuvos tuštumose
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Ne(at)pažintos erdvės, sienų tyla ir entropija

PAVELDAS 
• EEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ.
Nacionalinės dailės galerijos parodoje – paminklai, kurių nėra
1

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS1

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Trys aklos pelytės ir kitos istorijos*
36

VERTIMAI 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER1

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
4

IN MEMORIAM 
• MARIJONAS GIEDRYS
1933 03 10 – 2011 05 24
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ-PACKEVIČIENĖ
1934 02 14 – 2011 05 18

INFORMACIJA 
• L. Dovydėno premija – Valdui Papieviui5
• Skelbiamas internetinis haiku konkursas2
• Lietuva vienija ateičiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: „Kinas – tai labai judantis melas...“
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Laiškas iš mano kino studijos
10

(PA)SKAITINIAI

Judėjimas

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




TRUMPA KINO ISTORIJA: NUO IŠTAKŲ IKI ANTROJO PASAULINIO KARO.
Sudarė Neringa Kažukauskaitė ir Goda Sosnovskienė.

– Vilnius: Vaizdų kultūros studija, 2011.

GUDRUS MĖNULIS IR PABAISOS IŠ VOKIETIJOS

Seniai lauktas leidinys – iki šiol apie Lietuvos kiną turime mažai literatūros, o šis leidinys (kitąmet pažadėta antroji jo dalis) tą spragą užpildo. Ir tai daroma profesionaliai, estetiškai, informatyviai, gyvai. Prie knygos prisidėjo leidinio sumanytoja Neringa Kažukauskaitė, leidinio rengėja Goda Sosnovskienė, straipsnius rengė Auksė Kancerevičiūtė, N. Kažukauskaitė, Izolda Keidošiūtė, Živilė Pipinytė, į pagalbą atėjo ir kino kritikė Rasa Paukštytė. Solidus moteriškas kolektyvas, kuriame trūksta neseniai amžinybėn iškeliavusio Skirmanto Valiulio. Iki šiol apie kiną lietuviškai išleistos vos kelios knygos: įsimintinos Sauliaus Macaičio „100 žymiųjų pasaulio filmų“ („Vaga“, 2000), Vytauto Mikalausko „Kinas Lietuvoje“ („Margi raštai“, 1990), verstinė Davido Parkinsono „Kino istorija“ (R. Paknio leidykla, 1995).

150 puslapių estezės pasiteisino, bet dar labiau pagirtinas kino žinovių darbas. Glaustai ir aiškiai (norintieji daugiau informacijos pasiieškos internete) pristatoma kino kūdikystė, vaikystė, paauglystė ir jaunystė. Knyga suskirstyta į dvylika skyrių: „Kino priešistorė (380 m. pr. m. e.–1895)“, „Kino atsiradimas. Ankstyvieji metai“, „Holivudo atsiradimas. JAV kino pramonės susiformavimas“, „Žanrų susiformavimas“, „Nacionalinės kinematografijos formavimasis (1895–1930)“, „Pirmasis pasaulinis karas ir kino krizė Europoje“, „Kino avangardas ir ieškojimai (1920–1930)“, „Garso atsiradimas“, „Holivudo klestėjimo amžius: 3-iojo dešimtmečio vidurys–5-ojo dešimtmečio pabaiga“, „Spalvoto kino atsiradimas“, „Nacionalinės kinematografijos raida 3–4-ajame dešimtmetyje“, „Kinas per Antrąjį pasaulinį karą“.

Temos intriguojančios, tad tai puiki proga sužinoti, ko nežinojome arba primiršome, tarkim, kad 3D – tarpukario atradimas, o visų pamirštas anksti miręs režisierius Jeanas Vigo (1905–1934) ir jo filmas „Atalanta“ (1934) „tapo sinefilų simboliu“ (p. 129).

„Nors pabaisos atsirado kartu su kinu, –­ jų pilna ir stebukliniuose Georges’o Méliès’o (1861–1938) filmuose, –­ filmų apie vampyrus, dirbtinius žmones tradiciją į JAV „atvežė“ emigrantai iš Vokietijos. Įvairios pabaisos tapo populiariais kino personažais dar Veimaro Respublikos laikais Vokietijoje klestėjusiame ekspresionistiniame kine“ (p. 45).

Gausiai iliustruotos knygos viršelį puošia Georges’o Méliès’o mėnulis iš 1902 m. fantastinio filmo „Le Voyage dans la lune“ („Kelionė į mėnulį“). Mėnulis su žiūronu –geras viršelio pasirinkimas, reprezentuojantis kino atsiradimą ir raidą. Kaskart žiūrėdami bet kokį – naują ar seną nematytą, o gal seniai matytą –­ filmą tarsi žvelgiame į nepažįstamas mėnulio žemes, o mėnulis, gudriai primerkęs akį, su žiūronu žvelgia į mus...




Pauraitė-Puplauskienė R. LTV FILMAI IR JŲ KŪRĖJAI.
– Vilnius: Algimantas, 2009.

AUKSO FONDAS

Žurnalistė, scenaristė, kino kritikė, vertėja Roma Pauraitė-Puplauskienė (g. 1936) atveria Lietuvos televizijos (LTV) lobius, kurių nedera pamiršti. 400 puslapių knygoje gausu vertingos informacijos su iliustracijomis. Pasak autorės, LTV „kraityje yra daugiau kaip tūkstantis dokumentinių, muzikinių ir vaidybinių filmų“ (p. 5). Pradžia – keturi 1961-ųjų televizijos filmai, tais pačiais metais Lietuvoje gimė džiazas ir rokas (bigbitas).

Knygoje pristatomi 43 režisieriai, tarp kurių – ir amžinybėn išėję klasikai, ir naujojo lietuviško dokumentinio kino atstovai (Rimas Bružas, Agnė Marcinkevičiūtė), kino studijos režisieriai, kūrę filmus Lietuvos televizijoje (Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Algimantas Puipa, Aloyzas Jančoras, Rimantas Gruodis, Algirdas Tarvydas, Audrius Stonys, Vytautas V. Landsbergis).

R. Pauraitė-Puplauskienė pastebi, kad daugelis Lietuvos televizijos filmų „buvo apdovanoti sąjunginiuose ir tarptautiniuose filmų festivaliuose, paplito po užsienio šalis, garsindami Lietuvą, nors tuo metu ji dar buvo Sovietų Sąjungoje. Vėliau telefilmai padarė savotišką įtaką ir kino filmams, į kuriuos persikėlė televizijai būdingi sinchronai, stambūs planai“ (p. 5). Atkūrus Nepriklausomybę, filmus ėmė kurti „nauji talentingi žmonės – Janina Lapinskaitė, Juozas Sabolius, Juozas Javaitis, Valdas Babaliauskas ir kiti, atsinešę su savimi naujas temas, kitokį požiūrį į gyvenimo realijas. (...) Daugiausia tarptautinių prizų už savo meninę dokumentiką gavo režisierė J. Lapinskaitė“ (p. 5–6).

Knygoje aprašoma kiekvieno režisieriaus kūryba, jos tematika ir stilistika. Tarp autorės herojų – Balys Bratkauskas (1923–1983), į LTV filmų aukso fondą patekęs kaip „Tado Blindos“ (1972) režisierius; kino klasikas Henrikas Šablevičius (1930–2005), padovanojęs mums daug tokių įdomių filmų kaip „Laba diena – god dag“ (1992) apie Gotlando saloje gyvenusį architektą Joną Pajaujį (1920–2000); Adakris Marcinkus, labiausiai mėgęs jūrą ir sukūręs „Tiltą“, „Medžius smėlyje“, „Monologus“ (juose – Juozo Miltinio pamąstymai apie teatrą; „Labai vertingas Donato Banionio pastebėjimas filme: Miltinis nemoko vaidinti, bet moko suprasti. Provokuoja tave, ugdo kaip asmenį“, p. 29); Vytautas Dabašinskas, sukūręs įsimintinus filmus „Diena Vilniuje“, „Trakai“, „Subatos vakarėlį“, „Rūta žalioji“; Vitalis Gruodis, penkerius metus dirbęs Mongolijos televizijoje ir sukūręs filmą „Karlagas – mirties žemė“ (1990), kuriame pasakojama apie Karagandos lagerius, kuriuose kalėjo apie 800 000 žmonių, tarp jų ir labai daug lietuvių; Kazimieras Musnickas, sukūręs „Muzikantus“ (1970), „Nebetelpam armonikos rėmuose“ (1977), „Susitikimų muziką“ (1987), vaidybinį filmą „Gyvenimas po klevu“ (1988); Jadvyga Janulevičiūtė, išgarsėjusi muzikiniu filmu „Beatričė“ (1968) apie aklą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), 1987 m. ekranizavusi Eduardo Balsio (1919–1984) oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969); Vidmantas Puplauskis, sukūręs unikalių filmų apie tautines mažumas – karaimus („Karaimų godos“, 2002, „Lietuva – ne Krymas, bet... gimta šalelė“, 1989), sentikius („Aukštaitijos Ivanovai“), filmą apie narkomanus („Tu gali“, 2001), kapitalinį darbą „Atgimimo kronikos“ (1987); Rimantas Smetona, sukūręs filmus „Stasys Krasauskas“ (1979), „Kostas Korsakas“ (1981), „Girių paunksmėje“ (1984); Bronius Talačka (1935–2009), žinomas kaip „Raudonmedžio rojaus“ (1980) kūrėjas...

Visų neišvardysiu, tačiau knyga įtikina, kad lietuviški vaidybiniai ir dokumentiniai filmai – ne nuobodybė, kaip dažnai sako holivudščinos sugadinti kino mėgėjai.




Oginskaitė O. NUO PRADŽIOS PASAULIO: APIE DOKUMENTININKĄ ROBERTĄ VERBĄ.
– Vilnius: Aidai, 2010.

AR TAUTA, JAUNIMAS VISIŠKAI NEIŠSIGIMS?

400 puslapių tomas su DVD, kuriame – Roberto Verbos (1932–1994) filmai „Senis ir žemė“ (1965), „Vincas Svirskis“ (1968), „Čiutyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Šventėn“ (1970), „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971), „Lituanikos“ sparnai“ (1983). Šie filmai – neilgi (nuo 9 iki 19 minučių), bet tapę Lietuvos kino istorijos klasika. 1965-uosius galima laikyti lietuvių poetinės dokumentikos pradžia – tuomet pasirodęs filmas „Senis ir žemė“ apie baltaūsį kaimo senolį Anuprą Trimonį, tarmiškai pasakojusį apie savo gyvenimą, pradėjo naują epochą lietuvių dokumentikoje: operatorius tapo režisieriumi. R. Verba sukūrė per 30 dokumentinių filmų, 90 kronikos siužetų, daug medžiagos apie užsienio lietuvius, dar apie 200 juostų yra Sąjūdžio metraštis.

R. Oginskaitės knyga suskirstyta į kelias dalis: „Kino kaimynų godos. Punktyrai“ (nagrinėjama R. Verbos dokumentika, jo išvaizda, santykiai su tėvais, moterimis, alkoholiu, sveikata ir darbu), „Posmai iš grimztančios epochos. Dokumentai“, „Filmavimas be atvangos. Atsiminimai“ (tarp prisiminusiųjų – Saulius Macaitis, Grigorijus Kanovičius, Audrius Stonys), „Paskutinė vienatvės žiema. Vaizdo įrašai“ (kadrai prieš atsigulant į ligoninę, videotestamentas apie videoarchyvą, filmuota medžiaga prieš ir po operacijos), pateikiama išsami R. Verbos filmografija.

R. Verba yra sakęs, kad jį labiausiai domino trys temos: tautos šaknys, patriotizmas ir iškilios lietuvių asmenybės. „Tai va tokios trys temos. Šaknys – tai yra „Šimtamečiai“. Ar tauta, jaunimas visiškai neišsigims – tai yra patriotizmo tema, tai Darius ir Girėnas. Ir kiek mes išeisim – ypač dabar, manyčiau, turėtų būt aktualu – į tą Europą ir su kuo mes einam“ (p. 366). Taip pranašiškai R. Verba kalbėjo 1994-ųjų vasarį, likus dešimtmečiui iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir išsivaikščiojimo...




Jeff Lindsay. DEKSTERIS. TAMSŪS SAPNAI.
Iš anglų k. vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė.

– Vilnius: Metodika, 2011.

TAMSUSIS PAKELEIVIS

Lietuviams jau pažįstamas televizijos serialas „Deksteris“, kuriame pasakojama apie žudiką psichopatą, žudantį tik žiauriausius nusikaltėlius, atliekantį savotišką „visuomenės švarintojo“ darbą, kartu gyvenantį socialų gyvenimą: Deksteris Morganas dirba kraujo dėmių ekspertu Majamio metropoliteno policijoje, turi draugę, rūpinasi ja ir jos vaikais. Kita jo pusė – Tamsusis Pakeleivis, žudikas, sociopatas, be gailesčio naikinantis pedofilus, serijinius žudikus, prievartautojus. Serialas, kaip ir romanų serija, pagal kurią jis pastatytas, – nebanalus, nors iš esmės jis yra Jeffo Lindsay’aus (tikroji pavardė Jeffrys P. Freundlichas, g. 1952) romanų atpasakojimas.

Romanas, turint galvoje jo specifiką (tai detektyvas), išverstas gerai. Vertėjai Ignei Norvaišaitei-Aleliūnienei pavyko įsijausti (tikriausiai ji matė serialą) į Deksterio psichologiją, jo vidinį konfliktą. Tai pirmasis „Deksterio“ serijos romanas, angliškai vadinamas „Darkly Dreaming Dexter“ (pavadinimas reiškia daugiau nei „tamsūs sapnai“; tai – ir tamsiai svajojantis Deksteris, turint galvoje, kad jo svajonės – sunaikinti kuo daugiau niekšų, išspręsti savo vidines problemas ir tinkamai maskuotis, kad nebūtų sugautas). J. Lindsay’us 2004–2010 m. yra išleidęs penkis romanus, rengiamas šeštasis. Rašytojas yra parašęs ir dokumentinę knygą apie Ernestą Hemingway’ų „Medžiojant su Hemingway’umi“ (2000).

Šioje knygoje – 27 skyriai ir epilogas, taip pat pirmasis skyrius iš antrojo romano „Deksteris. Netikėti jausmai“ („Dealy Devoted Dexter“, 2005). Deksteris Morganas iš literatūros ir jo Tamsusis Pakeleivis iš kino papildo vienas kitą ir nė vienas nėra kuo nors prastesnis. Abu personažai tobuli. Tai reta.

„O, tas simfoninis tūkstančio besislepiančių balsų riksmas, Poreikio verksmas viduje, esybė, tylus stebėtojas, šaltas tylus dalykas, tas, kuris juokias, Mėnulio Šokėjas. Aš ir kartu ne aš, šaipęsis, juokęsis ir pasirodęs šaukdamas iš alkio. Ir Poreikio“ (p. 7).


 

Skaitytojų vertinimai


68478. aukso fondas2011-05-30 19:26
yra nuobodžių, yra ir nenuobodžių. Baltaragio malūnas - šedevras. Daug įdomių Lukšo filmų. Daug neafišuotų.

68479. gudrus mėnulis :-) 2011-05-30 19:32
saulius macaitis - galingiausias kino ekspertas. tokių pasaulyje maža. jei būtų daugiau tokių kino vertintojų, garantuotai būtų mažiau šlamšto prikurta.

68480. gudrus mėnulis2011-05-30 19:48
vis bandau išsiaiškinti kuri JK kino studija kūrė "Žaidimas dviem" ir "Keeping mum"su aktore Kristin Scott Thomson . Kas per režisieriai, kas per aktoriai sugebantys sukelt tokį malonumą, kad galėtun žiūrėti nors po šimtą kartų ir vis nenustot mėgautis. Tikriausiai tai sugebėjimas pagaut ir išreikšt specifiškai tautiško charakterio niuansus. Lietuvių "Nekviesta meilė" irgi šiek tiek pagavo tai

68484. deksteris2011-05-31 00:46
Summit Entertainment (JAV).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:39:20 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba