Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-27 nr. 3333

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS KALINAUSKAS.
anapus švytėjimo
7
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Varžtas, sidabrinė avižėlė...
arba Kaip prisisukti prie gyvenimo
12

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tradicinio Poezijos pavasario netradicinės akimirkos

KNYGOS 
• CORNELIŲ HELLĮ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Cornelius Hellis: „Jei dirbu mėgstamą darbą, negali būti blogai“
2
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Žodžių žemėlapiai
• EGLĖ ASTRAUSKAITĖ, VITALIJA DOLGOVA.
Paslaptingasis Murakami kodas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (2)
1

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
 DANA PALIONYTĖ.
„Ataidų“ ataidai

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Šiaurės Lietuvos tuštumose
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Ne(at)pažintos erdvės, sienų tyla ir entropija

PAVELDAS 
• EEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ.
Nacionalinės dailės galerijos parodoje – paminklai, kurių nėra
1

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS1

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Trys aklos pelytės ir kitos istorijos*
36

VERTIMAI 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
4

IN MEMORIAM 
• MARIJONAS GIEDRYS
1933 03 10 – 2011 05 24
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ-PACKEVIČIENĖ
1934 02 14 – 2011 05 18

INFORMACIJA 
• L. Dovydėno premija – Valdui Papieviui5
• Skelbiamas internetinis haiku konkursas2
• Lietuva vienija ateičiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: „Kinas – tai labai judantis melas...“
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Laiškas iš mano kino studijos
10

MUZIKA

„Ataidų“ ataidai

DANA PALIONYTĖ

[skaityti komentarus]




Kalinauskas A. Ataidai.
Moks­linis redaktorius Jonas Bruveris.

–­ Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010.

„Ataidai“ – tai dirigento, smuikininko, muzikologo, vertėjo, redaktoriaus Algimanto Kalinausko (1923–2010) knyga, turinti paantraštę „Dirigento atsiminimai“. Ji skirta sudėtingiausiems lietuvių muzikinės kultūros metams (1940–1953). Tai tarpsnis, kuris mūsų muzikos istorijoje dar tebėra balta dėmė. „Ataidai“ – tai knyga, iš kurios į dabartį grįžta šimtai muzikinio teatrinio gyvenimo įvykių ir žmonių, apie kuriuos jaunieji dabar skaito istorijos vadovėliuose, enciklopedijose, specialiuose leidiniuose. Apie minimos knygos autorių dabarties kartos taip pat neką težino. Tad –­ keletas štrichų iš A. Kalinausko dosjė.

Mokęsis Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus muzikos mokyklose, studijavęs Vilniaus konservatorijoje, stažavęsis Vienos valstybės operos teatre (pas Karlą Böhmą), A. Kalinauskas buvo tarsi baroko laikų auksarankis devyndarbis muzikas. Iš pradžių smuikavo Vilniaus filharmonijos orkestre (buvo dirigento Stasio Šimkaus asistentas), vėliau – Lietuvos radijo muzikos redaktorius, savaitraščio „Literatūra ir menas“ ir kitų kultūros leidinių bendradarbis, greitai ir lengvai rašė recenzijas, muzikos kritikos straipsnius, anotacijas; išvertė nemažai Lietuvos scenose statytų operų ir operečių libretų, populiarių dainų ir didelių vokalinių kompozicijų tekstų; parašė monografiją „Jonas Stasiūnas“ (1965), su poetu E. Matuzevičiumi sukūrė libretą V. Laurušo operai „Paklydę paukščiai“ (1967), rašė menotyros kandidato disertaciją, bet jos nepabaigė, dalyvavo kuriant lietuvių muzikos terminiją...

Tokių ir panašių darbų – daugybė, bet plačiausiai sielos gelmių duris jis buvo atvėręs dirigavimo menui ir kultūrai – viskam, kas susiję su statomų operų muzikinės koncepcijos aiškinimu, dramaturgine interpretacijos logika, su sceninės realybės ir meninės paslapties raiška. Nuo 1947 m. A. Kalinauskas parengė ir dirigavo keliolika operų, tarp jų tokius aukso fondo veikalus kaip „Otelas“, „Rigoletas“, „Karmen“, „Faustas“, „Toska“, „Bohema“, taip pat ne vieną nacionalinę partitūrą.

Grįžkime prie „Ataidų“. A. Kalinausko stilių išpuoselėjo muzikinė publicistika – jis parašė per 2000 straipsnių, tad knygos kalba – gyva, sklandi, aptaki, jos tėkmės netrikdo svetimybės, įmant­rūs pasakymai, specifiniai „muzikantiški“ terminai. Stilių puošia ir anų metų dvasią sugrąžina senesnės „padermės“ žodžiai –­ puspaikis, marmaliuoti, dzinguliukai, kreivabalsis, plumpinti... Pasakojimą pagyvina įtraukta tiesioginė kalba, trumpi dialogai.

Formali „Ataidų“ struktūra – dvidalė, asimetriška (sakykim, moderni). Pirmasis skyrius – „Praėjusių dienų aidai“ – 340 puslapių, kurie išskaidomi į keliasdešimtį chronologiškai išrikiuotų mažesnių dalių pagal tai, kur autoriaus būta, kas patirta, išgyventa. Antrasis skyrius „Apie dirigentus“, suskirstytas į šešis poskyrius, sutilpo į 67 puslapius, tai nuosekli viso pasakojimo tąsa. Čia aktualizuojamos svarbiausios autoriaus, kaip dirigento profesionalo, mintys, pastebėjimai, kitų dirigentų charakteristikos. Tekste nėra dirbtinai išpūstų „epinių“ nukrypimų, nedaugžodžiaujama.

Pirmojo skyriaus tekstas nelyginant romanas (tik čia nėra nieko išgalvota), dar daugiau – tai romanas, apimantis daug svarbių mūsų muzikinės kultūros faktų, naujų arba naujai, be sovietinių apnašų, interpretuotų. Sunku juos visus suminėti, juolab aptarti. Išskirsiu tik keletą teminių bei dalykinių. Vienas svarbiausių – muzikantų būtis ir koncertinis gyvenimas Vilniuje vokiečių okupacijos metais. Leidinyje minima daugybė mūsų sostinėje grojusių ir dainavusių lietuvių atlikėjų, užsienio artistų, palyginti plačiai kalbama apie atgijusią Valstybinės filharmonijos veiklą, Vilniaus operos teatrą, choro kolektyvų pasirodymus ir kt. Neįtikėtina atrodo ir tai, kad karo metais (1944 m.) A. Kalinauskas išsirūpina stažuotę į Vienos valstybės peros teatrą. Patyrinėjus tą mūsų kultūros istorijos tarpsnį, atsirastų ir daugiau dėmesio vertų dalykų.

Vertinga ir informatyvu paskaityti apie Valstybinio peros ir baleto teatro (nuo 1948 m. Vilniuje) vidinio gyvenimo kasdienybę, sudėtingą kūrybinio darbo „virtuvę“, spektaklių kūrimo skausmus ir linksmas vakarones po premjerų. Esama nemažai pasigėrėtinų analitinio pobūdžio puslapių, kurie dar ir šiandien gali būti sektinas pavyzdys jauniems muzikologams. Išskirčiau profesionalius Ch. Gounod operos „Romeo ir Džuljeta“ ir G. Verdi operos „Rigoletto“ muzikinės interpretacijos aprašus. A. Kalinausko atsiminimai praturtina mūsų žinias apie nacionalinių spektaklių kūrimo aplinkybes, nuolatinius atsakingų specialistų rūpesčius ir baimes, kad tik instancijos „palaimintų“... Memuarų autoriui ne kartą teko vykdyti jų nurodymus, bet dirigentas mokėjo išsisukti –­ įvesdavo tik nedidelių dinamikos ar tempo pataisymų („Sužadėtinė“), sukeisdavo numerius, šiek tiek pakeisdavo trukmę („Gražina“) ir panašiai.

A. Kalinausko atsiminimų tekstas brangus tuo, kad iš praeities sugrąžina daugybę šviesių, talentingų menininkų, prakilnių asmenybių, dideliais ar kukliais darbais prisidėjusių prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo pamatų. Pirmame „Ataidų“ skyriuje nėra išskirtų asmenybių, bet tekste jos atgyja dėl savito pateikimo būdo, gebėjimo „nutverti“ charakteringą bruožą ir atverti visą žmogaus esybę.

Dar viena pasigėrėtina memuarų ypatybė – dirigentas niekur nesureikšmina savęs, savo vaidmens aprašomuose įvykiuose, nuomonę išsako tarytum per atstumą. Dirigentas pripažįsta ir kai kuriuos savo paklydimus. „Mane atleido, –­ rašo jis 296 puslapyje, – bet teatras dėl to nesugriuvo.“ O tai, kad visas diriguojamas operas mokėjo mintinai, kad ano meto įžymiųjų kolegų būdavo giriamas, liudijama lyg tarp kita ko. Svarbi knygos autoriaus savybė – tolerancija ir geranoriškumas. A. Kalinauskas korektiškai komentuoja net ir tuos asmenis, kuriems nejautė didesnės simpatijos. Štai teatro partorgas (vėliau – Spalio rajono partijos sekretorius) Ignas Juodis ne vienam buvo įsipykęs. Kartą jam pasitaikė proga stoti skersai kelio ir mūsų autoriui, kai šis nežinia kieno buvo apkaltintas per lėtai diriguojąs Valpurgijos nakties šokius. Dirigento paaiškinimas, kad jis atsižvelgiąs į kompozitoriaus nustatytą tempą, I. Juodį tiesiog įsiutino: „Metas užmiršti visus tuos užsienietiškus buržuazinius terminus (Adagio, Andante molto, – D. P.), kurie padoriam tarybiniam žmogui absoliučiai nieko nesako. Atlikimą reikia spręsti dialektiškai, „tarybiniu požiūriu“, taip, kaip kolektyvui patogu, o ne vien vadovui malonu, ypač tokiam, kuris laikosi iš supuvusių Vakarų atsivežtų labai įtartinų vaizdinių“ (p. 292).

Abejonių nekelia ir „Ataiduose“ išsakomos pilietinės nuostatos: A. Kalinauskas – tautiškai angažuotas menininkas, žmogus, kuriam ideologinės priespaudos metais lietuviškoji kultūra buvo vertybė ir pagrindinis siekis. Žavi ir gebėjimas „nekaltai“ kalbėti apie politiškai skaudžius dalykus. Štai, rengiantis 1941 m. dekadai Maskvoje, vienam veikėjui užkliuvo į programą ketinta įtraukti M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ – joje nesą klasių kovos vaizdų. A. Kalinauskas mena, kad tąkart kaip liūtas M. K. Čiurlionio ginti stojo S. Šimkus. Toliau su kandžia šypsenėle knygos autorius pastebi, kad „dienraščio „Vilniaus balsas“ rašeivos netrukus ir tame „Miške“ surado reikiamą revoliucingumą“ (p. 44). Panašių interpretacijų esama ir daugiau.

Antrasis atsiminimų skyrius „Apie dirigentus“ – šešių iškilių lietuvių dirigentų kūrybiniai portretai. Nors ir trumpesnė, ši dalis kartais pranoksta pirmąją brandžiu požiūriu, profesine kompetencija, moksliniu stiliumi. Čia ano meto dirigentai Stasys Šimkus, Jeronimas Kačinskas, Vytautas Marijošius, Juozas Pakalnis, Juozas Tallat-Kelpša, Mykolas Bukša iškyla tarsi gyvi, nes išsamiai ir vaizdžiai nusakomi jų vadovavimo orkestrui būdai, darbo metodai, įpročiai. Charakterizuodamas buvusius kolegas, A. Kalinauskas išlieka objektyvus ir žmogiškai jautrus, supratingas. Antai, rašydamas apie S. Šim­kaus dirigavimą, jis konstatuoja, kad šis negalėjęs „pasigirti išdailinta dirigavimo technika. Stigo jam ir atskirų kūno dalių sinkretinės koordinacijos“. Tačiau S. Šimkus „mokėjo repetuodamas atskleisti visas muzikos grožybes iki pat subtiliausių niuansų, lygiai taip pat, kaip pareikalauti iš kolektyvo maksimalios meninės drausmės, susiklausymo. Darė jis tai ir piktu žodžiu, ir švelniausia sielos malda“ (p. 355).

A. Kalinausko dirigavimo mokytojas J. Kačinskas paprastai daug dėmesio skirdavo tiksliam įtakčiui parodyti, nes tai esanti dirigavimo esmė. O dirbdavo jis atsidavęs, buvo sumanus pedagogas, vengė net mažiausios didaktikos, niekada nekeldavo balso. „Kačinsko diriguojamas Beethovenas buvo ne tiek rūstus, kiek susikaupęs, kupinas minties ir garso grožio“ (p. 374), o „gyvajai romantikai jis gebėdavo įkvėpti kilnios olimpinės rimties, neprigesindavo jos jautraus emocingumo, o tik suteikdavo paprastumo, sakyčiau, kamerinio intymumo“ (p. 375).

V. Marijošiaus dirigavimas „Ataidų“ autorių patraukdavo „geležiniu“ ritmu „ir tempo buvo laikomasi tvirtai, be jokių, kad ir mažiausių kryptelėjimų į kurią nors pusę... Viskas buvo be galo tikslu, preciziška, užtat atrodė nudailinta ir didinga“ (p. 384–385). Išskirtinė buvusi ir V. Marijošiaus laikysena. Į repeticiją jis paprastai ateidavo lyg į šventę, niekada nevėluodavo, būdavo nepriekaištingai apsirengęs, imponavo oriu artistiškumu, tarsi būtų „jėgos, valios ir galios simbolis“ (p. 387).

Dirigento J. Pakalnio portretas – apibendrinantis. Atkreipiamas dėmesys į jauno fleitininko siekius, jo norą tobulėti, minima, kad jo diriguojamas orkestras (J. Pakalnis turėjęs puikią klausą) visada gerai derėdavęs. Ilgainiui ir dirigavimo technika tapusi nepriekaištinga.

„J. Tallat-Kelpša mokėjo dirbti su kolektyvu, jį mokyti, auklėti, – toliau rašo A. Kalinauskas, – kažin ar kas kitas būtų ištvėręs pirmuosius operos kūrimosi metus ir nuveikęs tokį milžinišką ir pasiaukojantį darbą, kokį jis tada nudirbo. Bet kolektyvas sparčiai augo, ir ne vienas iš jo narių netruko peraugti vadovą, kuris, atrodo, buvo savimi patenkintas ir visai nesirūpino pažanga“ (p. 402). J. Tallat-Kelpšos mostas buvęs gana sunkus. Jis neleisdavęs rankai pačiai kristi, o per jėgą ją stumdavęs. Su ritminėmis figūromis jis neblogai susidorodavęs ir įtaktį aiškiai parodydavęs; be to, mokėjęs skaityti skaitmeninį bosą.

M. Bukšos asmenybė memuaruose –­­ nuoširdi, gyva, ją paįvairina vaizdingos gyvenimiškos smulkmenos ir dirigento gebėjimas bet kokiomis aplinkybėmis išlikti savimi. Autorius pripažįsta M. Bukšą turėjus gerą skonį, subtilų muzikinės formos suvokimą. Ypač rusų kompozitorių spektakliams jis mokėjęs suteikti kitoniškumo, „be pseudosentimentalumo apnašų, be nereikalingų ilgų ir dažnų fermatų frazių kulminacijose bei kitų visokiausių perdėtų jausmo „išsiliejimų“. Užtat jo diriguojami spektakliai dvelkė šviežumu, aistrų natūralumu, jausmų taurumu“ (p. 414). M. Bukša visada diriguodavo patogiai atsisėdęs ir, kaip visi seno sukirpimo dirigentai, mažai tesinaudojo kaire ranka. Tačiau dirigavo aiškiai taktuodamas metrą tvirtai nustatytu tempu.

Dirigento atsiminimai liko nebaigti. Iš esamų eskizų, juodraščių, atskirų fragmentų artimieji ketina sudaryti antrąją knygą, kuri, tikėtina, bus ne mažiau įdomi nei pirmoji. Šiuokart verta pasidžiaugti ir negausiomis fotografijomis, išsamia, stebinančiai gausia A. Kalinausko straipsnių bibliografija, kurią kruopščiai parengė Liučija Jasiukevičiūtė (už tai gavusi oficialią Kompozitorių sąjungos muzikologų sekcijos padėką), ir mokslinio redaktoriaus bei paaiškinimų autoriaus prof. dr. Jono Bruverio įdirbiu: detalūs komentarai, nuorodos, pastebėjimai padidino mokslinę knygos vertę.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:39:20 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba