Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-27 nr. 3333

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS KALINAUSKAS.
anapus švytėjimo
7
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Varžtas, sidabrinė avižėlė...
arba Kaip prisisukti prie gyvenimo
12

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tradicinio Poezijos pavasario netradicinės akimirkos

KNYGOS 
• CORNELIŲ HELLĮ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Cornelius Hellis: „Jei dirbu mėgstamą darbą, negali būti blogai“
2
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Žodžių žemėlapiai
• EGLĖ ASTRAUSKAITĖ, VITALIJA DOLGOVA.
Paslaptingasis Murakami kodas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (2)
1

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• DANA PALIONYTĖ.
„Ataidų“ ataidai

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Šiaurės Lietuvos tuštumose
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Ne(at)pažintos erdvės, sienų tyla ir entropija

PAVELDAS 
• EEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ.
Nacionalinės dailės galerijos parodoje – paminklai, kurių nėra
1

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS1

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Trys aklos pelytės ir kitos istorijos*
36

VERTIMAI 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
4

IN MEMORIAM 
• MARIJONAS GIEDRYS
1933 03 10 – 2011 05 24
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ-PACKEVIČIENĖ
1934 02 14 – 2011 05 18

INFORMACIJA 
• L. Dovydėno premija – Valdui Papieviui5
• Skelbiamas internetinis haiku konkursas2
• Lietuva vienija ateičiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: „Kinas – tai labai judantis melas...“
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Laiškas iš mano kino studijos
10

TEATRAS

Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (2)

VI tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Karakumų asilėlis“ įspūdžiai (gegužės 6–8 d.)

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Pagal Jurgį ir kepurė“
Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo


Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Pagal Jurgį ir kepurė“ (pagal Kazio Borutos knygą „Jurgio Paketurio klajonės“; scenarijaus autorė ir režisierė Joana Čižauskaitė). Spektaklis gimė iš studentų scenos kalbos pratybų (greitakalbių, trumpų šmaikščių istorijų pasakojimų, dainų), siekiant raiškaus žodžio, darbo grupėje dermės. Vaidinimas primena estrados miniatiūras, kurių ritmo, intonacijos vadžias laiko radijo teatro vedėjas Petras Babickas (energingasis Karolis Algimantas Butvidas). K. Borutą „suvaidina“ paprastutė iš laikraščių sukurta didoka lėlė, kurią valdo berods trys aktoriai (perkeliant diplominį spektaklį į „Lėlės“ sceną talkino dailininkas Algirdas Mikutis). Daug aktyvaus, džiugaus jaunystės šurmulio, tik pasigesčiau dramaturgijos akcentų Jurgio Paketurio (maža popierinė lėlė) nuotykių, kuriems vis nesimato pabaigos, todėl kelionė kiek ir prailgsta...

Jaunieji lėlininkai, padedami pedagogų, parodė ir du savarankiškai kurtus eskizus. Jūratė Trimakaitė su kolegomis suvaidino eskizą „Septynios mirtinos nuodėmės“, o Imantas Precas – eskizą be teksto „Šiukšlė“ (apie juos rašiau sausio 28 d. numeryje, „Savarankiškumo ugdymas be gairių?“). Po pusmečio vaidinti eskizai nė kiek nepasikeitė, nepatobulėjo –­ matyt, lėlininkus užgriuvo kiti darbai. I. Preco eskizui pritrūko šviesos – juvelyriška mažutės lėlės animacija pranyko prieblandoje. Pamoka jaunajam kūrėjui –­ vaidinant naujoje, nepažįstamoje scenoje, dera iš anksto patikrinti apšvietimą. O J. Trimakaitės eskizui trūko istorijos (tą pastebėjo ir viešnia – teatrologė A. Konstantinova). Vartotojų visuomenės grimasos spalvotais šešėliais anapus ekrano perteiktos vaizdiniais ženklais, bet kas vyksta su herojumi, –­ mažyčiu žmogeliu, –­ neaišku; kaip tai parodyti – profesinis galvosūkis jauniesiems kūrėjams.

iliustracija
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“
Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, parodytas jaunųjų lėlininkų, pirmą sezoną dirbančių Vilniaus teatre „Lėlė“ ir Kauno lėlių teatre (Karolina Žernytė, Jūratė Trimakaitė, Asta Stankūnaitė, Karolis Algimantas Butvidas, Mindaugas Černiauskas, Imantas Precas), – netradicinis ir originalus teatrinis sumanymas. Gaila, be gudrios vadybos jis gali tyliai numirti... Jis sumanytas kaip edukacinis teatro projektas akliesiems. Kūrėjai, iš anksto pasirengę itin daug smulkių teatro atributų, atveda ir scenoje pasodina nereginčių žmonių. Aktoriai seka kelias įvairių pasaulio tautų pasakas ir veikia ne tik neregių vaizduotę, bet ir jų pojūčius. Aklieji liečiami (kaip nemaloniai turėtų jaudinti kokia nors kaklo oda šliaužiančio kirmio imitacija!), jų pirštai kišami vandenin, jie apipurškiami kvapais, jų klausą atakuoja įvairių instrumentų garsai... Vėliau nereginčius žmones pakeitė matantieji – šiems užrišamos akys. Reginys tapo panašus į šou: publiką džiugino spontaniškos jautresnių žmonių reakcijos (ypač išgąstis). Kuo žmogus reaguoja spontaniškiau, tuo žiūrovams linksmiau. (Scenos eksperimente vyrai buvo itin susikaustę; gal bijojo viešai apsikvailinti?..) Režisierė K. Žernytė pasakojo, kad neregiai, kuriems tamsa yra įprasta, reaguoja paprasčiau, santūriau.

iliustracija
„Šiukšlė“
Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

Per festivalį veikusi jaunųjų teatrologų komisija (Sigita Skiriūtė, Artūras Butkus, Sigita Pikturnaitė, Nijolė Jačėnienė, Eglė Šantaraitė, Rima Stankevičiūtė, Inga Šviesaitė; vadovas Petras Bielskis) diplomą ir iš vilnos nuveltą šv. Simeono statulėlę (autorė – S. Pikturnaitė) „už ateities lėlių teatro ieškojimus“ įteikė minėtųjų spektaklių atlikėjams – LMTA lėlininkams absolventams.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“, anot režisierės Gintarės Radvilavičiūtės, sumanytas kaip monospektaklis pagal Nijolės Indriūnaitės pjesę (2002-aisiais šią pjesę N. Indriūnaitė režisavo teatre „Lėlė“, Vilniuje) „knygos teatro“ principu (verčiant lapus, keičiasi veiksmo vieta) talentingai aktorei, šimto balsų savininkei Renatai Kutaitei. Bet repeticijos „įstrigo“, kūrėjų fantaziją nežinia kas varžė, tad merginos pjesės tekstą atidėjo ir ėmė improvizuoti. Spektaklyje telikę keli N. Indriūnaitės tekstai. Apmąstant spektaklį po šiek tiek laiko, aiškėja, kad patyrusios dramaturgės ir jaunosios kartos lėlininkių pasaulėjauta, požiūriai į Pelenę ir jos laiką išsiskyrė.

Klaipėdiečių spektaklyje, skirtame jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, atsisakyta gailėtis Pelenės, vaizduoti jos kančias, dėl kurių kaip kompensaciją mergaitė tradiciškai gauna „prizą“ – laimingą gyvenimą su tauriuoju Princu. Klaipėdiečių Pelenė gyvena ne mitinėje erdvėje, o viename iš konkrečių Klaipėdos miegamųjų rajonų (socialinis atpažįstamumas, šiuolaikinės realijos – mūsų lėlių teatre vaikams ypač reta!) – verčiamos knygos lapuose ir matomas daugiabutis, automobilių pilna stovėjimo aikštelė, pramogų centras, autobuso stotelė... O Princas – paauglių popgrupės „Šalpusniai“ lyderis, vokalistas, padauža vaikis dažytais plaukais (grupėje taip pat groja Kieša, Motoras ir Sraigė). Pelenės Pamotė (šiuolaikinės veiklios moters šaržas; ji vaidinama pasitelkiant kaukę ir rankas) su dukromis –­­ ne pabaisos, tik karikatūriškos figūros, išlekiančios ne puoton pas karalių, kaip įprasta, o į siautulingą pramoginės muzikos koncertą (kompozitorė Aušra Vaštakaitė; muzika spektaklyje kartais tampa perdėm foninė). Nors plokščios popierinės figūros nepalankios animacijai (dailininkė Viktorija Dambrauskaitė sukūrė skoningą spalvotą Pelenės ir jos erdvės pasaulį), jos stygių R. Kutaitė kompensuoja dramos priemonėmis.

iliustracija
„Stebuklingas Pelenės laikas“
Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

Linksmosios spektaklio kūrėjos istoriją pasakoja detektyvų autorės (ir neprastos vadybininkės) Zofijos vardu – tai kiek susikūprinusi, skrybėlėta, „kapotai“ kalbanti moteris. Parodijuojama nūnai paplitusių knygų pristatymų, viešųjų ryšių akcijų tendencija, kurias inicijuoja leidyklos ir patys autoriai. O detektyvas jos knygoje ir vaidinamoje istorijoje toks: autobusų stotelėje Pelenė randa lagaminą ir pasipuošia jame buvusiais drabužėliais bei bateliais. Lagaminas pavogtas Radviliškyje, policija veikėją net sulaiko, kol paaiškėja visa vagystės painiava ir randamas tikrasis niekdarys... Tik baigiantis spektakliui, kai grįžtama prie N. Indriūnaitės teksto, nežinia kodėl pametama detektyvų autorės linija, o spektaklio intonacija iš bravūriškos pasikeičia į pakylėtą... Vis dėlto tam, kad šitaip apverstum žinomos pasakos siužetą, reikia kūrybinės drąsos ir fantazijos. Klaipėdiškėms to tikrai netrūko.

iliustracija
„Ežiuko pasakos“
Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

Klounų teatro studijos „Dulidu“ (Klaipėda) spektaklis „Ežiuko pasakos“ (režisierė Kamilė Kondrotaitė). skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaidinamas su pirštininėmis lėlėmis. Gražiai su vaikais bendrauja Klouno galva (Liudas Vyšniauskas), kartkartėmis išlendanti už širmos. Simpatiškos kuklios Ežiuko, Zuikio, Meškiuko lėlytės (jas animuoja režisierė, L. Vyšniauskas ir Vaida Čiuželytė), bet vaizdas primityvokas: ilgoje horizontalioje erdvėje virš širmos matyti keli bespalviai kalneliai, kuriais bėgioja veikėjai, kelios nykios bakūžės, keli tikri (?) kankorėžiai, o žiemą vaizduoja užmetamos baltos užuolaidos (?) iškarpa, kuri kelia sunkumo įspūdį (net nesitiki, kad dailininkė – minėtoji V. Dambrauskaitė). Matyt, spektaklį aktoriai dažniausiai vaidina vaikų ugdymo įstaigose, bet vien raudonos klouno nosies – ryškiausio spektaklio spalvos akcento – kažin ar vaizdo estetikai pakanka.

P. S. Už galimybę šiais sunkiais laikais parengti pasakojimą apie festivalį dėkoju nakvynę suteikusiam festivalio rengėjui – Klaipėdos lėlių teatrui, Saulei Degutytei („Stalo teatras“) ir Juozui Marcinkevičiui (Vilniaus teatras „Lėlė“), kurie nemenką šių eilučių autoriaus kūną saugiai perkėlė iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal.


 

Skaitytojų vertinimai


68469. selė :-) 2011-05-30 13:05
Patiko ir apžvalga ir nuotraukos. Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:39:08 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba