Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-27 nr. 3333

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS KALINAUSKAS.
anapus švytėjimo
7
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
 GYTIS NORVILAS.
Varžtas, sidabrinė avižėlė...
arba Kaip prisisukti prie gyvenimo
12

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tradicinio Poezijos pavasario netradicinės akimirkos

KNYGOS 
• CORNELIŲ HELLĮ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Cornelius Hellis: „Jei dirbu mėgstamą darbą, negali būti blogai“
2
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Žodžių žemėlapiai
• EGLĖ ASTRAUSKAITĖ, VITALIJA DOLGOVA.
Paslaptingasis Murakami kodas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (2)
1

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• DANA PALIONYTĖ.
„Ataidų“ ataidai

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Šiaurės Lietuvos tuštumose
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Ne(at)pažintos erdvės, sienų tyla ir entropija

PAVELDAS 
• EEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ.
Nacionalinės dailės galerijos parodoje – paminklai, kurių nėra
1

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS1

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Trys aklos pelytės ir kitos istorijos*
36

VERTIMAI 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
4

IN MEMORIAM 
• MARIJONAS GIEDRYS
1933 03 10 – 2011 05 24
• LORETA GRAŽINA LATONAITĖ-PACKEVIČIENĖ
1934 02 14 – 2011 05 18

INFORMACIJA 
• L. Dovydėno premija – Valdui Papieviui5
• Skelbiamas internetinis haiku konkursas2
• Lietuva vienija ateičiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: „Kinas – tai labai judantis melas...“
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Laiškas iš mano kino studijos
10

ESĖ

Varžtas, sidabrinė avižėlė...
arba Kaip prisisukti prie gyvenimo

GYTIS NORVILAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Kasdienybės mašina buvo taip užlaužusi rankas, jog cypti net nebesinorėjo, tai tęsėsi taip ilgai, taip įsėdo į kūną, jog tokia būsena paprastai imama vadinti natūralia.

Va, eina žmogus it partrenkta šventa karvė, sielvartas suka žiaunas, o paklaustas: „Ko toks visas?“, tik atsako: „Čia mano tokia natūrali būsena...“ Juokinga, nors tu ką. Neva šuo ir kariamas pripranta. Nepripranta. Žmonės pripranta karti... Tokiais atvejais atviras šauksmas užleidžia pozicijas bukai levituojančiai tylai.

Dirbau įstaigoje šimtaprocentiniu klerku, kurių paprastai nesimato, lindi it žiurkės urvuose, o pasirodo tik išmušus išganingai darbo pabaigos valandai – visi pasipila pro duris į Gedimino prospektą it pamazgos iš parversto kibiro. Dirbau įstaigoje, kuri verta paties Kafkos rankogalių. Negali daryti, tarkim, jokios įtakos, kad patenkintum bent tuštybę, vidinį grobuonį, viduj tūnantį protėvį mišrūną plėšrūną-maitėdą etc. Tai buvo vienas iš tų darbų, kuomet nėra jokio skirtumo, ar tu dirbsi, ar ne, nuo to niekas nesikeičia. Tokių darbų, man regis, yra pusė visų darbų, kuriuos žmonės dėl nesuprantamų priežasčių imasi dirbti. Kafkiški darbai... Tiesa, tose kloakose, kur per kraštus liejasi bergždumas, kuriose net neišeina pasigaminti prasmingos veiklos iliuzijos, tarp tokių kafkų paprastai itin gajus susireikšminimo bei viduriavimo pretenzingumu sindromas. Kaipgi kitaip pakelsi savo vertę bei reikalingumo laipsnį?

Ištisas dienas plūduriuoji monotonijos baloje, kurioje suraibuliuoja kartą per 100 metų, ir tai tik atsitiktinai, dievui netyčia pirstelėjus ar pajudinus pirštą... Lietuvoje žemės drebėjimai būna dažniau. Beje, pastarąjį žemės drebėjimą, įvykusį Lietuvoje, kuomet kažkur nuo kamino nukrito net dvi plytos, tiesą sakant, irgi išgyvenau tame atrakcionų parke – stumdamas didžiulį seifą ir jau vien nuo tos riaumojančios metalinės dėžės viskas tirtėjo daug grėsmingiau. Su neapsakomu džiaugsmu galiu konstatuoti – likau gyvas. Kiti kolegos kafkos irgi liko gyvi, parūkėm lauke dulkiant lietui ir vėl grįžome stumti seifo... Kai esi tokioje, atsiprašant, skylėje ir seifą per valandą nustumi kokius 20 metrų (paskui jį iš pirmo aukšto reikėjo tįsti į 2 ir 3 aukštą, o po metų, dėsningai, – atgal), ir veriasi nušvitimo vartai, tuomet menkiausi daiktai virsta kažkuo, ką galėtum pavadinti viltimi, arba taip išdidėja ir išsiplečia, jog akimirksniu tampa labai reikšmingi, kone visatos akimi, centru, dievo virkštele, bamba, juodąja skyle, kurioje telpa bet koks turinys...

Nežinia kodėl (nors, tiesą sakant, nujaučiu), bet tuomet žymiai padidėja stebuklų tikimybė. Kad ir: vieną pavasarį po langais per porą gerų metrų nuo stiklo eglėje apsigyveno kuosų pora ir susisuko lizdą, ėmė poruotis, perėti vaikus etc. Sėdėdamas prie darbo stalo šį šeimyninį serialą, kostiuminę-plunksninę dramą stebėjau pusmetį. Daug mažų stebuklų vienoje vietoje, taip sakant. To buitinio kuosų realizmo nebūčiau keitęs į jokį kitą filmą. Muratova, Džarmušas, ar koks komedijų statytojas fon Tryras („Šokėja tamsoje“, „Antikristas“ – komedijos žanro, ne kitaip) etc. man šiek tiek nublanko. Buvau net pradėjęs rašyti kuosų dienoraštį... Mečiau. Reikia laiku mesti.

Iš kontoros traukdavau taip pat nuobodžiai, kaip ir praėjusi visa diena. Na, jei tos ilgos kelionės per kopas metu kokioje užuobėgoje neprisigerdavau... Baisiausia buvo tai, jog tvirtai žinojau –­ taip bus ir rytoj, ir poryt. Smegenų vingiuose nešmėkščiojo net menkiausia properša, pro kurią švystelėtų kitokia galimybė. Nieko nauja, apie tokius tipažus yra prirašyta begalė literatūros: rašė vokiečiai, rašė austrai, rašė prancūzai, rašė dėdė Beckettas, lietuvis Škėma etc. Tik eskimai ir chantai kažkodėl ne. Geriausia literatūra yra apie nelaimėlius... arba apie gamtą.

Vėlyvą pavasarį, kai aplink pradžiūvę tiek, jog tarp dantų ima girgždėti dulkės, stovėjau autobusų stotelėje ir it armonikėle griežiau dantimis, burnoje liežuviu stumdydamas dulkių smiltis. Iš nykulio... Ir kaip paprasti žmonės pasakytų, lygioje vietoje ant šaligatvio išvydau gulintį varžtą. Su užsriegta veržle, kiek parū­dijusį, poilgį... Per pusę sprindžio. Man jis tiko ir prilipo, pastarasis man atrodė lyg koks pasaulio judintojas, tarsi iš įšalo išlindusi mamuto iltis. Belaukdamas autobuso, jį spardžiau iš vienos vietos į kitą, taip bandydamas nuvyti nuobodį ir nervą. Atvažiavus autobusui, jį prisiėjo palikti, paspyriau šalia stulpo ir palikau, nors kirbėjo mintis – pasilenkti ir pasiimti. Tai būtų visiems suprantama. Varžtas juk – geras daiktas. Metalinis. Naudingas buityje, o ir pramogai tinka: gali sėdėti visą dieną, užsuki veržlę, vėl atsuki, užsuki – atsuki... Už tenisą, golfą, jodinėjimą, kėglius, skrydį oro balionu ar fitnesą ši pramoga gal ir prastesnė, mat ši nemokama, o jei nemokama – tai niekam tikusi. Juk kuo daugiau moki – tuo malonumo indeksas didesnis. Ar ne? Man regis, jei, pvz., už nosies krapštymą reikėtų padoriai susimokėti – pramogų skalėje tai galėtų atstoti pasiplaukiojimą jachta Galvės ežere... Bet nukrypau, su pramogų verslu man prastai.

Sukūriau šimtus to varžto atsiradimo istorijų. Pradedant nuo Adomo ir Ievos sanguliavimo, Didžiojo sprogimo ir Nojaus pasiplaukiojimo etc. Nors greičiausiai tai buvo paprasčiausias varžtas nuo baldų, didelė tikimybė – nuo senos tarybinės sofos gėlėtu gobelenu, nuo mechanizmo, čiužinį tvirtinančio prie lovos rėmo. Taip, sofos. Girdžiu net jos girgždesį, juntu dulkių ir prakaito kvapą, aplink ją besisukantį gyvenimą. Visas gyvenimas sukasi aplink lovą, paskui tik aplink stalą...

Tiesa ta, kad turėjau vilties jį rasti ir kitą dieną, ir dar sekančią. Taip ir nutiko. Išlipęs stotelėje vis rasdavau toje pačioje vietoje, kur ir palikęs. Taip su juo vazojausi ištisą mėnesį. Tas varžtas tapo geriausiu mano bičiuliu. Varžtas. Kiekvienam savo. Vieniems šuo, kitiems katytė, šinšilas ar šeškas, dar kitam – televizorius. O man varžtas.

Tas varžtas tapo mano išganymu, sapnininku, mano Kristumi, idioto sapnu, mano Buda, kalnu ėjusiu manyje ir per mane, gyvybės šaltiniu, mano meiluže, mano Marija Magdaliete, atskaitos tašku, grybu, paskutiniu šiaudu, paskutiniu šūviu, mokytoju, rabarbaru pamirkytu cukruje, mano gailestingąja seserimi, guodėju, tiltu per degančią upę, laiveliu gerai išsmaluotu dugnu, kirminu mano akiduobėje, švytinčiu siūleliu lemputės celėje, vienatvės buldozeriu, pigia kekše... besivoliojančia gatvėje, žydinčia obelim, nevaldomu paukščių choru, avele, išsišovusiais sriegio grobais... Taip, avele... Švelniai paspyrus, šis dzingsėjo it po kaklu būtų parištas žalvarinis varpelis. Ta avelė nė pati to nežinodama man dovanojo gyvenimą, bent atitolino tai, kas paprastai neišvengiama, ir už tai, priešingai nei koks sušiktas į laikrodį žvilgčiojantis psichoanalitikas, nereikalavo pinigų.

Keista, jog kiekvieną kartą jį ant šaligatvio rasdavau toje pačioje vietoje, nors perdien čia praeidavo tuzinas žmonių. Jis atrodė toks patvarus it pats pasaulio dugnas, ant kurio stovėjau. Kol vieną eilinį vakarą jo neberadau. Tiesiog. Čia jis gulėjo, čia jo nebėra. Greičiausiai jį vienu šluotos mostu bus utilizavęs šaligatvių dievas šlavėjas oranžine liemene. Tiesa, buvo net kilusi mintis, jog jį matau tik aš vienas, kitų akys jo tiesiog nemato. Ši mintis nejuokais gąsdino – vadinasi, jo nėra. Tokiu atveju tai reikštų, jog man paprasčiausiai gerokai pasislinkusios čerpės, ir, žinia, į kokią pusę...

Visa tai galima nurašyti paprasčiausiems neurotiko kliedesiams, pagalvojau, tačiau vis labiau įsitikinu, jog pasaulį judina ne karai, skerdynės, atradimai, sai babų ir įvairiausių baobabų mirtys, neva, dideli įvykiai, politikų pasibučiavimai, apie kuriuos visu rimtumu kliedima laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, o mažmožiai, menkniekiai, gyvenimo spiros, šileikiškos geležėlės... Tų mažmožių šiukšlėmis nepavadinsi, anaiptol, nors taip padaryti ir spiria sveiko proto diktatas... Tie menkniekiai ir yra ta furnitūra, kuri mus prisuka prie kasdienybės, dienos ir nakties, prie lovos, prie žmogaus.

Ši kebeknė su varžtu, ištikus kadais, vis dėlto – taškas, nuo kurio buvo įmanu atsispirti, nors būtasis laikas niekada nėra vien būtasis – jis priklauso ir esamojo laiko zonai, nes ataidi, niekas niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda.

Gerai, kad dingo tas varžtas, nes jei su juo būčiau vazojęsis dar bent kokį mėnesį ar du, smegenyse bei sieloje tikrai būtų įbuvę negrįžtamų procesų ir būtų tekę kaip kokiam Hiolderlinui pailsėti bokštelyje... Užuot su kolegomis kafkomis toliau sėkmingai stūmus seifą. Žinoma, kad tuščią, užrakintą seifą, kurio raktas seniai pamestas, kuris savyje įkalinęs saugo 400 kg išganingą tuštumą...

Nuo to paties taško atsispirti neįmanoma, tik paslysti... Čia kaip tame žaidime „sujunk taškus“ – turi sekti tašką po taško, kol išryškės greičiausiai nieko nereiškiantis ir jokios prasmės neturintis tavo gyvenimo piešinys.


Dabar kiekvieną rytą, nuėjęs į vonios kambarį valytis dantų, žvilgteliu į save veidrodyje – idant įsitikinčiau, ar save dar atpažįstu (aišku, svarbiau, kad visų pirma atpažintų artimieji), vogčiomis akies kraštu apimu vonios dugną – pasižiūriu, ar drėgnu baltu paviršiumi vis dar šmirinėja sidabrinė avižėlė (Lepisma saccharina). Taip, tas keistas centimetro ilgio gyvulėlis, besparnis vabzdys kenkėjas (ir gerai, kad besparnis, ir gerai, kad kenkėjas) iki mūsų dienų, kaip kad išsiaiškinau, išlikęs dar nuo dinozaurų laikų, 300 milijonų metų gyva fosilija. Šis faktas, nuostaba, kurios jau seniai nebuvau patyręs ir jau buvau nurašęs į nebenaudojamų sąvokų šiukšlyną, prisipažinsiu, mane buvo nokautavusi kelioms dienoms. Jaučiausi it teisėtai nuginkluotas, jei norit, amžinybės (300 milijonų metų – tai jau amžinybė) akivaizdoje ir pastatytas į vietą.

Ji dabar mano rabarbaras, pamirkytas cukruje, ji dabar mano varžtas, laikantis mano valties tariamą stabilumą garantuojantį inkarą. Dabar ji mano kiekvienos dienos atskaitos taškas. Judantis, it palieto gyvsidabrio lašas.


2011 m.


 

Skaitytojų vertinimai


68454. kafkė :-) 2011-05-30 09:07
pirmiauisia - patiko pavadinimas. žavu. velniškai aktualu. taip aktualu, kad net prajuokino. dabar kuo geriausiai nusiteikęs puolu skaityti ese. tikiuosi, kirvis atitiks kotą ir mano aukštesnysis ego patirs malonumą:)

68457. fosilija (kam neaišku)2011-05-30 09:43
Fosilijos (lot. fossilis – iškastinis) – suakmenėjusios, suanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios gyvųjų organizmų mikro ir makro liekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai Žemės sluoksniuose..........Sukurta daug įvairių teorijų, aiškinančių fosilijų atsiradimą. Viena teorija teigė, kad lietus surenka iš jūros gyvų padarų sėklas, kiaušinius ir iš jų išauga akmeninės tų padarų kopijos. Taip buvo bandoma aiškinti, kodėl yra tiek daug jūrinės kilmės fosilijų. Dar fantastiškesnė teorija populiari nuo viduramžių iki XVII amžiaus, teigė, kad Žemė turi savąją „kūrybinę jėgą“ (vis plastika), ir ši jėga stengiasi nukopijuoti gyvus padarus.

68460. kafkė :-) 2011-05-30 10:34
laabai savalaikis tekstukas. esė per taliją šiek tiek perspausta. o gal ir ne. gerai pagalvojus, tas varžtas turi gilią prasmę sizifo darbą dirbančiam klerikui (spėju - biurokratinėj įstaigoj, kur "vidinį grobuonį" tenkinantys plėšrūnai išsiveržia į viršininkus, prisirenka darbuotojų, nors darbo nėr, tad jį reikia imituoti... tuštumą simbolizuojantis seifas labai sunkus:) svajojančiam palikti pėdsaką... fosiliją

68461. britva :-) 2011-05-30 10:35
moka rašyt lietuviai

68462. š. :-) 2011-05-30 10:46
Šiais laikais bet kokį užgriuvusį gelžbetoninį kalną turi nuversti savo rankomis. Šitai vadinama asmenine atsakomybe ir blaivia savivoka...

68486. :)2011-05-31 07:49
...tik išmušus išganingai darbo pabaigos valandai – visi pasipila pro duris į Gedimino prospektą it pamazgos iš parversto kibiro...

68487. :)2011-05-31 07:49
..Dirbau įstaigoje, kuri verta paties Kafkos rankogalių.

68500. va taip2011-05-31 19:02
daugiau komentarų nebus

68520. varžtas2011-06-02 17:45
Lengva burnoti ant sistemos ir sykiu ją sukti

68521. ***2011-06-02 17:49
Modernaus žmogaus problema - ne piktumas. Priešingai, jis dėl praktinių priešasčių verčiau jau renkasi būti malonus, net jei tai ir prieš jo valią. Paprasčiausiai negali pakęsti nuobodulio. Nuobodulys jam kelia siaubą, nors nėra nieko konstruktyviau ir prabangiau negu kasdieninė gera dozė tuščių akimirkų, ištemptų pauzių, išglebusio nuobodžiavimo vienam ar kartu su kitais.

68522. je2011-06-02 17:52
Pasaulis yra nerealus, išskyrus tas akimirkas, kai užknisa

68526. jobas2011-06-03 14:35
50- metis jobas neturi valios jėgų išgyventi; numirė. tikrasis išgyveno. vertybiu skalė pasikeitė.pavydėtinai gera situacija labai labai gera padetis. kai net draugai nusikalteliu tave vadina. ir sužinai kas myli.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:39:06 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba