Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-11 nr. 3288

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALDEN NOWLAN.
Eilėraštis apie stebuklus
15
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Su PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA.
Penkiasdešimt metų su smuiko raktu
2

BIRŽELIO 14-AJAI 
• GINTARĖ KAPLIUKAITĖ.
Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai
20

KNYGOS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Jie tebeklaidžioja labirinte
2
• IRENA POTAŠENKO.
Atsargiai, rankraščiai nedega!
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Jaunasis Izraelio kinas
1

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Apie kompiuterius teatre
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Keli „pasipliuškenimai“ „banguojančiuose“ spektakliuose vaikams

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Priešpaskutinė Andriaus Kviliūno vakarienė
1
• REMIGIJUS VENCKUS.
Reali ir neegzistuojanti Hario Branto tikrovė

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Nežinomas Georgas Friedrichas Händelis
• JONAS BRUVERIS.
Apie Händelio „Serse“...
1

PAVELDAS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Jono Rimšos paroda „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“

POEZIJOS PAVASARIS 
• GITANA NOTRIMAITĖ.
Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija
5

POEZIJA 
• JULIJA GULBINOVIČ.
10

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Iš „Mėginimų nuskinti dieną“
4

VERTIMAI 
• IVAN ŠTRPKA.
• DANIEL JONAS.
• LUIS FILIPE CRISTOVAO.

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Būtis
7

KULTŪRA 
• Užutrakio rūmus nuspalvins „Menamos istorijos“
• Rašytojams – galimybė laimėti stažuotę Vokietijoje1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Klasė
7

DE PROFUNDIS
De profundis, Domine, koks aš kvailys!
(Arthur Rimbaud. „Sezonas pragare“)
 
• ALBERTAS SKYRELIS.
Epigramos
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai3

Šatėnų prieglobstis 
• Dvyliktoji savaitė33

(PA)SKAITINIAI

Būtis

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




KORANAS. Literatūrinis prasmių vertimas.
Pataisytas ir papildytas leidimas.
Vertė Romas Jakubauskas, Sigitas Geda.

– Vilnius: Kronta, 2010.

SKAITYK!

Pirmasis musulmonų šventosios knygos Korano (arab. Qur’an) literatūrinis vertimas lietuvių kalba išleistas 2008-aisiais. Jį išvertė Sigitas Geda. Po dvejų metų turime vertimą, kuris muftijaus Romo Jakubausko patikslintas ir suredaguotas, remiantis originalia, arabiška Korano versija. Šios knygos pasirodymas Lietuvoje yra istorinis įvykis (pirmasis tiražas išnyko akimirksniu).

Islamo religijoje kaip absoliutus autoritetas pripažįstamas tik originalus, arabų kalba parašytas Koranas. Profesorius Algis Uždavinys teigia: „Koranas etimologiškai reiškia recitavimą, skaitymą, nes orakulams tolygius šventuosius tekstus archangelas Gabrielius apreiškė „beraščiui“ (tyro sielos imlumo prasme) Muhammadui, sakydamas – skaityk, kartok šventuosius žodžius. Vadinasi, Qur’an yra „liturginis skaitymas, garsiai tariant žodžius. (...) Koranas Pranašui yra apreikštas nuotrupomis bei fragmentais –­ ne iš karto, bet per daugelį metų. Tik Muhammadui mirus, šie įvairūs fragmentai (galbūt tik didesnioji jų dalis), kuriuos sekėjai recitavo žodžiu, buvo be jokios tvarkos sudėti į knygą, atsižvelgiant tik į surų (sukomplektuotų skyrių) dydį. Analogijomis mąstančių sufijų požiūriu, Koranas yra tipologinis Kristaus atitikmuo, kuris nužengia į Mergelei Marijai prilygintą Pranašo sielą. (...) Todėl svarbus ne tik Korano turinys, bet ir jo forma, t. y. apreikštojo Dievo Žodžio pavidalai, pavyzdžiui, parašyti arabiškais rašmenimis. Šitaip tiesiog fiziškai juntamas apreikštosios Knygos buvimas: ji ne tik suteikia dvasinio (vadinasi, taip pat politinio, teisinio, socialinio, ekonominio, etinio, estetinio) gyvenimo gaires, bet ir sukuria sakralinę islamo civilizacijos erdvę“ (Algis Uždavinys, „Sufizmas Islamo civilizacijoje“, Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2007, p. 104–105).

Koraną Pranašas Muhammadas užrašinėjo nuo 610-ųjų iki mirties 632 m. Pirmasis Koranas susistemintas į 114 surų apie 653–654 metus, tai padarė Pranašo žentas kalifas Usmanas ibn Afanas (579–656). Islamas – sparčiausiai plintanti religija pasaulyje, ją išpažįsta apie 1,6 mlrd. žmonių, arba ketvirtadalis žmonijos. Musulmoniškomis galima pavadinti apie 50 šalių. Apie 10–13 proc. musulmonų yra šiitai, likę – sunitai. Pirmasis pilnas Korano vertimas baigtas 884 metais Alvare (dabar – Pakistanas), į sindhi kalbą šventraštis išverstas indų radžos Mehruko prašymu (dėl to Sindho provincija vadinama „Islamo durimis“). Tiesa, pirmasis Korano vertėjas, į persų kalbą išvertęs pirmąją surą „Al Fatiha“ („Atveriančiąją“), buvo VII a. iš Espahano kilęs Pranašo Muhammado bendražygis ir amžininkas Salmanas Persas.

Pirmasis į lotynų kalbą 1143 metais Koraną išvertė anglų teologas, astronomas ir arabistas Robertas Ketonietis (1110–1160). 1547 m. pasirodė itališkas, kitame šimtmetyje – vokiškas, olandiškas, prancūziškas vertimai. Vienas tiksliausių vertimų – 1930 m. pasirodęs anglų mokslininko Marmaduke’o (Mohammedo) Pickthallo (1875–1936) vertimas. Lietuvoje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyvenantys totoriai naudojosi originaliu Koranu, o totoriškasis variantas pasirodė XX a. pradžioje (vertė Musa Džarula uly Bigijevas).

Pasak persų filosofo Mulos Sadro (1571–1640), Koranas, kaip ir siela bei visata, turi septynis lygmenis, taigi suprasti jį galima ir paprastai, ir labai sudėtingai. Didžioji šios Knygos paslaptis gali būti suvokta klausantis Korano recitavimo.

„Skaityk! Vardan savo Viešpaties, kuris sukūrė žmogų iš krešulėlio. Skaityk! Juk tavo Viešpats dosniausias, kuris išmokė rašymo priemone, išmokė žmogų to, ko jis nežinojo“ („Kraujo krešulėlis“ arba „Sūrat Al-’Alaq“, 96:1–5).




ORVIDO KNYGA: VILIAUS ORVIDO MINTYS.
THE BOOK OF VILIUS ORVIDAS. VILIUS ORVIDAS: MEDITATIONS.
Į anglų kalbą vertė Laima Sruoginis.
Fotografijos Ramunės Landsbergienės.
Dailininkė Kristina Norvilaitė.

– Vilnius: Kronta, 2008.

VISA DIEVUJE TALPINAS

Akmenorius ir filosofas Vilius Orvidas (1952–1992), Salantuose sukūręs sakralinę erdvę, vadinamą Orvido sodyba, pasak kunigo Juliaus Sasnausko, savo gyvenimu parodė, kad pasipriešinimas sovietinei sis­temai galėjo būti kitoks – mąslus, mistiškas. Dvikalbės knygos sudarytojas Vytautas V. Landsbergis V. Orvidą vadina „depresijos palaužtų sielų gelbėtoju bei ištisos sovietmečio Lietuvos menininkų kartos Mokytoju, dvasios broliu“ (p. 7–8).

V. Orvidas beveik nepaliko rašytinio palikimo (išskyrus kelis eiliuotus tekstus, iškaltus ant akmens), tik sodybą, tačiau jo mintis užrašė jį aplankę menininkai, žurnalistai. „1973 metais, kada grįžau iš armijos, aplink čia visur vyko melioracija. Pajutau didelį sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. Tada buvo naikinamos sodybos, melioruojami laukai. Aš visa tai labai jutau vidumi. Ir jutau labai stiprų vidinį balsą. Pasąmonės vedamas, visų pirma pradėjau iš laukų vežti akmenis“, – pasakojo V. Orvidas (p. 13–14).

V. Orvido sodyboje mąstydavo, rašydavo mistikas Justinas Mikutis (1922–1988). „Visa Dievuje talpinas, – rašė Vilius. – Kai nusiskaidrini, tada ir paskutinis žmogus, kiekvienas nusidėjėlis tampa nuostabiu žmogum. Todėl, kad į jį žiūri kaip į Dievo kūrinį“ (p. 26).

Nuskaidrėjimas, gyvenimas pastovios Dievo malonės būsenoje, darbas Dievui, kad per jį susijungtų žmonija, –­ tokie buvo pagrindiniai V. Orvido filosofijos uždaviniai. „Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o visa kita bus Tau duota“ (p. 29).

V. Orvidas pabrėžė, jog viską, ką jis daręs, buvęs Aukščiausiojo veikimas per jį: „Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai, kad būtum švarus instrumentas“ (p. 31).

Vilius pripažino, kad mūsų laikais jaučiamas „didelis nusilpimas“, kontakto su Dievu praradimas. Jį vėl atrasti galima malda, pasninku. „Kai tavo mintys yra švarios – niekas tavęs nepaims“, – sakė mistikas (p. 37).

V. Orvidas pabrėžė, kad mes žemėje esame tik tremtiniai ir čia gyvename laikinai: „Vieną mirksnį. Nes amžinybė tai begalybė ir nuostabus dalykas yra. Dėl to ir visa ta Žemė mūsų eina į katastrofą. Dėl to, kad užsiteršėm vandenį, užsiteršėm orą. Mes išnaudojom viską. Ogi viskas gyva yra – ir medžiai gyvi, ir vanduo gyvas. Gyvybė yra... Jei ją užterši, tai mūsų gyslomis teka užterštas kraujas“ (p. 95).




Donskis L. MAŽASIS PATIRTIES ŽEMĖLAPIS.
MINTYS IR AFORIZMAI.
Fotografijų autorė Jolanta Donskienė.
Dailininkas Saulius Bajorinas.

– Vilnius: Versus aureus, 2010.

GILIOS MINTIES LENGVUMAS

Nedidukėje, jaukioje knygelėje – profesoriaus Leonido Donskio mintys, duodančios peno tolesniems apmąstymams, arba, kaip jis pats teigia, šie aforizmai „sykiu yra ir dialogo erdvė“, atvira ir nepabaigta mintis. Filosofo mintis lydi meniškos Jolantos Donskienės, kuriai dedikuota knyga, fotografijos.

Aforizmų tradicija Lietuvoje nėra gaji, o tai „Mažąjį patirties žemėlapį“ daro dar patrauklesnį. Juk aforizmas kyla „iš autentiškos patirties, tylos ir pauzės, savęs stabdymo“ (p. 7). L. Donskis prisipažįsta seniai svajojęs parašyti minčių, maksimų ir aforizmų knygą – nuo vaikystės jo aistra buvo Markas Aurelijus, François de La Rochefoucauld’as, Blaise’as Pascalis, Henri Poincaré. Aforizmas siejasi ir su džiazu (kaip ir improvizacija, jis yra „išpažintis, reiškiama ne tik minties turiniu, bet ir jos raiškos forma“) bei modernia ir postmodernia Europos mąstysena (Arthuru Schopenhaueriu, Friedrichu Nietzsche, Ludwigu Wittgensteinu, Jeanu Baudrillard’u).

L. Donskio suvoktys – aktualios dvasiniam, politiniam gyvenimui. „Kas yra svaiginanti karjera? Svaiginamai greitas perėjimas nuo kiekvienos gyvenimo akimirkos pojūčio prie gyvenimo planavimo mėnesiais ir metais“ (p. 14). „Gyvenimas – lėtas šuolis iš vaiko nemeilės suaugusiems į senio nemeilę visai žmonijai“ (p. 26). „Myli tą, ką bijai prarasti, o su aistra darai tai, kas gali bet kada nutrūkti“ (p. 30).

Knygą būtų galima cituoti nuo pradžios iki galo, nes joje slypintis minties žaismės užtaisas – stiprus kaip žaibas ir paprastas kaip stebuklas. Oui, c’est facile.




Marčiulynas K. (Bo Haeng). LAIŠKAI IŠ DRAKONO KALNŲ.
– Vilnius: Fortus Vita, 2010.

BERIBIS DANGUS

Kęstučio Marčiulyno (g. 1961) dienoraščiai iš Pietų Korėjos zen (korėj. seon) budistinių vienuolynų buvo skelbti žurnale „Kelionės ir pramogos“ bei internete, tačiau vienoje vietoje jie daro didesnį įspūdį. Pirmasis lietuvis, tapęs zen vienuoliu, gavo vardą Bo Haeng (korėj. „platus veiksmas“). Jis jau daugiau kaip dvylika metų gyvena ir praktikuoja įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose, siekdamas atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“

Kai kurie Bo Haeng prisiminimai kelią šiurpą. „Sėdima po 10 valandų ramioje lotoso pozoje, 1 000 nusilenkimų, tik du kartus galima pavalgyti, ir tai formaliai, skiriant tam itin mažai laiko. Jokio bendravimo, pokalbių, jokio žiūrėjimo vyresniems į akis: kojos suglaustos, rankos prieš krūtinę. Jei nori išeiti „savo reikalu“, negali eiti vienas, turi susidaryti ne mažesnė kaip penkių žmonių grupė. Tuomet vorele, vienas paskui kitą keliauja šlapintis. Jei dar prieš tai neatlikai viso to... Čia tik tas skirtumas, kad armija yra armija, o čia viskas paremta gailestingumu bei meile.“

Iš K. Marčiulyno fotografijų, kuriuose vienuoliai įsitempę tarsi kareiviai, nė nedvelkia gailestingumu ir meile, bet tai gali būti tik apgaulinga išorė.

Knygą sudaro įžanga, penkiolika laiškų, skyrius „Trys pokalbiai su vienuoliu Bo Haeng Sunim. Kai perlenkiama lazda“, esė „Pašaukimas“ ir „Kaip išlikti“. K. Marčiulynas pasakoja, jog jo kelionė į Gaiviojo Rytmečio šalį prasidėjo 1990 m., kai Lietuvą pirmąsyk aplankė tarptautinės „Kwan Um Zen“ mokyklos įkūrėjas Seung Sahnas (1927–2004). Po devynerių metų Kęstutis išsiruošė į Pietų Korėją, kur priėmė įžadus ir tapo vienuoliu. „Budistinio mokymo esmė – meditacija. (...) Pirmas įspūdis po kelių valandų sėdėjimo – neapsakoma tyla. Tyla ir viduje, ir išorėje. Mane visada domino tyla viduje“ (p. 10).

Kaip išlikti šiame sudėtingame pasaulyje? „Viskas priklauso nuo tavęs paties. (...) Svarbiausia – įsiklausyti į savo vidų. Kas aš esu? Štai pamatinis ir esminis klausimas. Svarbiausia bendrauti. Nepalikti žmogaus vieno. Šiluma, atjauta, atvirumas ir gailestingumas ištirpdo visus ledus. Ir svarbiausia apie tai ne kalbėti, bet DARYTI, įkūnyti visa tai savo darbais ir poelgiais. Būti Tuo, apie ką kalbi. Mes visi esame vienodi, trokštame tų pačių dalykų, esame sutverti tos pačios didžiulės, begalinės energijos. Ir tik žvelgdamas į beribį dangų suvoki, kad ten yra tikrieji tavo namai. Ne čia, ne kur kitur, bet ten. Iš ten atėjai, ten sugrįši. Čia esi tik laikinas svečias, akimirkos pasiuntinys. Patirta vienybės būsena su viskuo nepriklauso nei nuo gimimo, nei nuo mirties. Tik tuomet pajunti tikrąją meilę, kuri niekada nesibaigia...“

 

Skaitytojų vertinimai


60318. tai va2010-06-16 00:26
šis tipelis (pelecikis) pradėjo grąsint teismais komentatorę. Šakės.!!!.

Post Scriptum. Man toptelėjo į galvą mintis, kad peleckėlis galėtų susimokėti už komentarų plagiavimą. Tiesiog kai kur copypaste pas jį padaryta. Jaučiu būtų proga susitikti seniems komentatoriams. Kad ir per scype`ą. Bet palikt ramybėj tokį susireikšmėlį paauglėlį nevalia būtų. Tai būtų tikra intelektualinės minties kapituliacija. Ar Mes to norim? Juk ne.

60320. ...2010-06-16 03:16
Nenuostabu, kad po šventojo Korano pristatymu apsireiškia šėtonėlis savo niekingu haliucinuojančiu pavidalu... Bet Dievas yra didis! "Vargas kiekvienam melagingam nusidėjėliui!" (Q, 45:7)

60321. Docentės pastebėjimas2010-06-16 03:24
VDU docentė R.Baločkaitė apie anoniminius interneto komentatorius: "Anoniminiai interneto komentarai teikia tą, nors ir tariamą, bendrumo ir solidarumo išgyvenimą, kurį antropologai vadina „purvinu bendrumo jausmu“. Tas jausmas yra tipiškas visuomenėms, kuriose egzistuoja sunkūs ir sudėtingi galios bei dominavimo santykiai, kur valstybė nesugeba apjungti ir solidarizuoti savo žmonių. Tuomet žmonės ieško kitų, alternatyvinių solidarumo formų. Komentarai – silpnųjų pasipriešinimas, ir silpnųjų džiaugsmas. Tai karnavalinis demokratijos substitutas. Seniai žinoma – karnavalas yra vargšų revoliucijos pakaitalas."

60324. pastebėjimas to 603212010-06-16 09:36
"docentė" gyvena 2000 metų laikotarpį. Tokių "pastebėjimų" galite pasiskaityti ŠA komentarų savikritikos kritikoje. Ypač po "kvaziintelektualės" pasisakymų apie komentarų valentingumą.
Tokie docentės metafiziniai verksmai yra komiški, kai sužinai senų komentatorių padarytas karjeras per 6 metus Vakaruose ir ne tik. Jie galėtų gerai pašokdinti ne tik docentes. Kaip ten bebūtų, bet galios objektyvumas greičiausiai pasimato politikoje/ekonomikoje. Vien tik LeoLT prisiminus, "docentė" galėtų apraminti savąsias frustracijas. Nekalbant apie "lygesnių kiaulių" socialinės degradacijos eigą.

Resume aiški: komentatoriai yra nevienalyčiai, kaip ir visa gamta aplink. Juos apibrėžt gali tik genijus. O "docentė" yra tik vargšė susireikšmėlė.

60325. AišV plus2010-06-16 10:04
VDU apskritai kontora neaiški. Labai geri komunikaciniai piariniai judesiai bei korupciniai ryšiai, o akceptinis/kūrybinis pradas yra nulinis, "kariotiškių" lygio. Kokie pvz. Donskio/Aleksandravičiaus/Baločkaitės teiginiai?

Ir dar. Komentatoriai daugumoje yra bukumo ir komunizmo sužaloto elito atspindys tam tikra prasme. Tas elitas yra "nepakeičiamas" jau 20 metų. Niekur Vakaruos, kartoju niekur, iš "valdančių/galios" nėra girdėt tokių isteriškų ir "kariotiškių" lygio etikečių į dausas, kaip Lietuvos soc. aplinkoje. Suprask, totalus žinojimas: latvių g. finansavimas, runkelis, homosvieticas, megzta beretė, mongoloidas, vasaros 5, budulis, kariotiškės, ir t.t. ir t.t. ir t.t. Su tokiu įkarščiu ir beprasmiškumu tokios etiketės buvo klijuojamos, kad net būtų keista, jei nebūtų "atgalinio ryšio". Energijos tvermės dėsnis. Ir komentatoriai tiesiog atsako tuo pačiu, tik kur kas mažiau. Kaip ten bebūtų, bet šiek tiek nurimo etiketės, nurimo ir komentatoriai.

Bet ko čia Mes taip jautriai reaguojame į kvailos ir išlepusios Baločkaitės "bezdėjimu" į eterį. Iš tiesų, tampa beprasmiškas toks žaidimas su supuvusiais egzegalitarais. Nuobodu. Jie jau praeitis. Prasimušę ir padarę karjerą komentatoriai yra kur kas rimčiau. O "kariotiškių" segmentui 60321`as galiu pasakyt: baudžiava nebegrįš niekada. Nereikia kudakuoti kvailių pasakymų iš supuvusių elektoratų

60375. Skirmantė2010-06-17 20:44
ačiū Jakubauskui už Korano vertimo patobulinimą.

60384. galvotasis2010-06-19 01:07
ačiū už geresnes nei vidutiniškai knygų apžvalgas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 9 
2:38:59 Jul 11, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba