VISUOMENINĖ TELEVIZIJA IŠEINA Į VISUOMENĘ

Spalio 28-osios pavakarę LRS klube vyko mūsų visuomeninės televizijos vadovų susitikimas ir pokalbis su rašytojais bei šiaip laisvaisiais kultūrininkais. Salė pilnutėlė, marga auditorija šiek tiek priminė diskusijų klubus, audrinusius apsnūdusią tautos sąmonę dar prieš Sąjūdį. Nebuvo tik Auksės Aukštikalnienės. Kieno iniciatyva šis renginys vyko ir koks tokių pašnekesių tikslas, ne vienam taip ir nepaaiškėjo iki pat renginio, kuris truko kelias valandas pabaigos. Iš pradžių televizijos vadovai mėgino papasakoti, kokie sunkumai pastaraisiais metais buvo užklupę mūsų LRT. Marcelijus Martinaitis (buvęs LRT tarybos pirmininkas) pastaruosius trejetą darbo metų ironizuodamas apibūdino: "Buvo sunkūs laikai. Vyko reforma. Taryba per trejetą metu pakeitė tris generalinius direktorius. Milžiniškos skolos. Pinigai. Jėgų išsiblaškymas po komercinius TV kanalus. Nuolatinė politikų "ugnis", kuri tik karštės..." Štai toks problemų laukas, kuriame atsidūręs mūsų visuomeninis transliuotojas, tad suprask – nėra ko per daug iš jo ir reikalauti.

Tarybos pirmininkas Romas Pakalnis nuogąstavo dėl dviprasmiškos LRT padėties, apsibrėžiant strateginius tikslus ir adresatą. Reikia siekti, kad laidos būtų rimtos ir turiningos, tačiau LRT veikia ir konkurencinėje aplinkoje, tad reikia siekti ir populiarumo. Jo manymu, pagrindinis veiklos kriterijus turėtų būti toks: "Visuomeninė televizija neturėtų teigti blogio, smurto ir balaganinio gyvenimo". O to balagano, matyt, nepavyks išvengti, nes artėja rinkimai ir politikų atakos.

Generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis ir guodėsi, ir džiaugėsi. Per pastaruosius metus pavyko atleisti iš darbo lygiai pusę darbuotojų (600) ir išbristi iš skolų, tačiau po tokios reformos liko nebedaug žmonių, kurie kvalifikuotai galėtų dirbti. Susirinkusiems kilo rebusas – tai ką atleido?

Pasipylė klausimai iš salės: kur dingo TV spektakliai, Kutavičienės ir Javaičio kultūrinės ir kultūringos laidos, padėkos Donskiui, kodėl nebuvo rimtos diskusijos apie stojimą į ES ir kultūros žmogaus situaciją, kam LRT reikalingas neskoningas "popsas", kokiam skoniui pataikaujama serialais, JAV kino šlamštu, priekaištai dėl kalbos kultūros ir taip toliau. "Vadų" atsakymai nei ką nors patenkino, nei išsklaidė abejones, ar išvis mūsų mokesčiais išlaikoma TV turi aiškią veiklos koncepciją ir strategiją, kaip ją įgyvendinti. Susidarė toks įspūdis, kad kai nežinai, ką darai, dažniausiai ir išeina nežinia kas.

Pasipylė pasisakymai iš salės. Valentinas Sventickas kaip visados buvo mandagus. Jis akcentavo pozityvius tiek radijo, tiek ir TV poslinkius. Tačiau kalbėtojas nepraleido progos ir įžnybti: TV žurnalistas, o ypač viena jauna ir daili žurnalistė, kalbantį žmogų paverčia laidos baldu. Meno žmogų reikėtų rodyti ne studijoje, o aplinkoje, kur jis kuria ir dirba. Menininko nereikia nulaižyti, nudailinti, retušuoti. Jis įdomus toks, koks yra, o ne toks, kokį jį nori parodyti laidos kūrėjai.

Algimantas Baltakis priekaištavo, kad televizija jau visiškai užmiršusi, kas yra autorinės teisės. Jei atliekamas kūrinys, turėtų būti skelbiamas ir jo autorius, o ne tik atlikėjas. Žurnalistai rūpinasi tik savo įvaizdžio kūrimu, o pasikviestas prelegentas jiems tik būdas savo gražbylystei.

Vytautas Narbutas pakreipė kalbą į istorinę užmarštį, vienadieniškumą: "Liūdna, kad neprisimenamas laikas, kuris buvo prieš 15 metų, tuomet skambėjusios dainos... Atskirai reikėtų kalbėti apie beviltiškus dainų tekstus, kičo ir neskonybės apraiškas, aidinčias iš LRT eterio. Kas galima komercinėms televizijoms, ne visados turėtų būti toleruojama šiame TV kanale" (gal cituoju ir netiksliai, bet mintis buvo tokia – L.J.).

Kalbėjo dar ir Marytė Kontrimaitė, ir Jonas Liniauskas. Pakalbėta, o kas iš to? Nors, kultūros žmogui kalbėti sveika. Jei neturėtų progos pakalbėti, tikriausiai išprotėtų.