VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS

Antanas Dombrovskis. „Raudonas kerštas ir 500 juodų burbulų“

Laikraščio nekrologų skiltyje taip žaviai sutapo, kad Jeano Baudrillard’o ir Kapitono Amerikos mirtį skyrė tik viena diena. Pirmasis – hiperrealybės teoretikas, antrasis – hiperrealiausios valstybės pasaulyje (bent taip skelbė viena hiperrealiausių jos informacijos priemonių) kelrodė dvasia.

Arba, kalbant paprasčiau, – pirmasis buvo prieštaringas postmodernus teoretikas, o antrasis – aptemptą kombinezoną vilkintis šešiasdešimt šešerių metų „superkarys“ su kvailai atrodančiais sparneliais vienoje galvos pusėje ir apvaliu skydu iš vibraniumo bei plieno lydinio. Pirmasis iš jų – Baudrillard’as.

Galime tarti, kad Baudrillardas mirė iš tiesų. O štai „Kapo“ mirtis yra daug sudėtingesnis dalykas. Kiekvienas svarbesnis „Marvel“ ar DC personažas – net Supermenas – kada nors žūsta, o netrukus vėl pasirodo ir pradeda nuo ten, kur pabaigęs.

„Niekas, išskyrus Bucky, Jasoną Toddą ir Dėdulę Beną, komiksuose galiausiai nemiršta“, – būta posakio, kuris savo ruožtu taikytas pradiniam Kapitono porininkui, antrajam Robinui ir Žmogaus Voro dėdei. Tačiau dėl dviejų neseniai įvykusių atgimimų posakį teko koreguoti. Dabar tas posakis toks: „Niekas, išskyrus Dėdulę Beną, galiausiai nemiršta“.

Išskirtinai bodrijariškas komiksų pasaulis – su visais alternatyvių dimensijų ir paralelinių laiko erdvių šarvais bei pavidalų keitėjais, minčių kontrolieriais, keliautojais laike ir visomis visagalėmis kosminėmis būtybėmis – teikia begalines personažų atgaivinimo galimybes.

Vienas žymiausių triukų – vadinamasis retrospekcijos pakeitimas. Tai gal kiek subtilesnis būdas tarti, kad „per sprogimą jis nežuvo, jis buvo, na, užverstas po nuolaužomis ir keturiasdešimčiai metų prarado atmintį, bet dabar jis sugrįžo“.

Tad, kalbant apie įvykius, meinstriminių superherojų komiksų pasaulis yra be galo plastiškas. Kartu šiam pasauliui būdingas bene didžiausias moralinis griežtumas – gėris ir blogis jame aiškiai atskirtas, o šis atskyrimas minimaliai motyvuotas. Tikrame pasaulyje žuvę žmonės būna mirę, labai sunku atskirti, kurie iš tiesų yra blogiukai; komiksuose – atvirkščiai. Labiausiai Baudrillard’ą išgarsinęs teiginys, kad pirmojo Persų įlankos karo niekada nebuvo, jam pakišo koją. Jį galima kaltinti itin prastu skoniu ir tuo, kad reikšdavo mintis juokingu filosofams būdingu stiliumi, siekdamas pritraukti kuo daugiau dėmesio. Bet manau, kad iš esmės jo mintis, jog, turėdama didžiulę galią, masinė žiniasklaida konstruoja mūsų realybę, turi pagrindo.

Jį turėjo džiuginti tai, kaip „Marvel Universe“ ir tikru laikomas pasaulis susipynė ir susimainė. „Esi su mumis arba prieš mus“, – tikrame pasaulyje mums sako amerikietis kapitonas. Prisimename, kad būta bandymų pakeisti retrospekciją ir pilietinį karą Irake pateikti taip, tarsi užduotis jau būtų įvykdyta. O kur dingo masinio naikinimo ginklas? Spėčiau, kad persikėlė į paralelinę visatą.

Tuo tarpu, kai komikse žuvo Kapitonas Amerika, niekas negalėjo aiškiai pasakyti, kieno pusėje jis buvo. „Visi tikri užkietėję kairieji Kapitono gerbėjai nori, kad jis gatvėse sakytų karštas kalbas prieš Busho administraciją, o visi tikri dešinieji gerbėjai nori, kad Kapitonas Amerika kovotų Bagdado gatvėse, versdamas Saddamą“, – teigia jo autorius Edas Brubakeris.

Tad tas komiksas absurdiškai tapo savotiška satyrine tikro pasaulio kritika. Kapitonas Amerika žuvo snaiperio nukautas ant teismo rūmų laiptų, kai ėjo ten apskųsti Superherojų Registracijos Akto, kurį laikė pilietinių laisvių pažeidimu. Geležinis Žmogus, tas karinio industrinio komplekso ramstis, buvo priešingoje debatų pusėje.

Vienas iš mano netyčia perskaitytų pasakojimų apie Kapitono Amerikos mirtį teigia, kad jo kaukę iš scenos išnešė Baudikas. Baudikas, kruvinasis vigilantas, yra vienas nedaugelio „Marvel“ personažų, kuriems būdingas moralinis neapibrėžtumas. Ne itin subtilu, bet vis dėlto taikliu. Tad, kaip sakoma, susitiksime linksmuosiuose puslapiuose.

„The Daily Telegraph“ (2007 03 12)

Vertė KĘSTUTIS PULOKAS