Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
 Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

KNYGOS

BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI

Sigita Bartkutė

[skaityti komentarus]


Kudžmaitė D. VAIKELI, RUOŠKIS Į KELIONĘ! – Gargždai: Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka, 2006.
Kepenienė N. BALTOSIOS ŽĄSYS. – Klaipėda: Libra Me­me­lensis, 2006.


2006 metų antroje pusėje mažiausieji skaitytojai sulaukė dviejų Klaipėdos rašytojų – D.Kudžmaitės ir N.Kepenienės – dovanų.
Dalios Kudžmaitės eilėraščių rinkinys „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ (išleido Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio biblioteka, Gargždai) yra tarsi rinkinio „Vaikeli, džiaugsmo vyturėli“ tąsa ir, atrodytų, turėjo būti skirtas jau paaugliams. Vis dėlto tai rinkinys ikimokyklinukams ir pradinukams.
Rinkinys „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ sudarytas tik iš dvidešimt aštuonių kūrinių, sudėtų į šešis skyrius: „Pro vėjo pirštus“, „Gimtinė supas“, „Mūsų draugužiai“, „Malda senolei“, „Žiemos laikas“, „Debesynų viešnia“. (Gaila tik, kad turinys apipavidalintas kaip dalykinio teksto planas.) Metaforiškai suvokta gamta, meilė tėvynei ir protėviams, vaikų gyvenimas – ar ne tokias skaitymo gaires siūlo šios antraštės? Itin smagu skaityti ir vaikus intriguojančius tekstų pavadinimus: „Kaip greit, lietuti, pasenai“, „Saulutės ligonėlis“, „Kačiuko sekmadienis“ ar „Žiemos arkliukas“, o radus tarsi ir neutralų aprašomojo pobūdžio žodį „Vasara“, be galo gera pasidaro, kad jis prabyla itin šviežiai:

Užmigsiu pirmadienį strazdo lizdely,
Antradienį – uokse smalsaus pelėdžiuko,
Trečiadienį sparnas kregždutės priglaus.


Jokios vasaros dienų skubos. Tik begalinė ramybė ir jaukumas. Tik gražios sąšaukos su „vaikiškuoju“ Stasiu Jonausku ar Samuilo Maršako „Įvairiaspalvės knygos“ „Žaliuoju puslapiu“... Ir be galo subtiliai ataidi S.Nėries „Alyvos“:

Ateis ketvirtadienis, medy alyvos
Miegodama jausiu, kaip byra ir byra
Žiedai jos ir lekia pro vėjo pirštus.


Gal vaiko širdies dar ir nesujudins D.Kudžmaitės eilėraščio giluminė nebūties metafora, bet skausmingai skaidrus žodžių skambėjimas jo sieloje tikrai ką nors suvirpins... Ir vėl pradžiugins mažąjį judriais gyvūnėliais ir gyvybiškai būtinu lakštingalos giesmės saugumu. Vis dėlto eilėraščio kulminacija šio D.Kudžmaitės teksto pabaiga netampa, o tai kūriniui nėra gerai.
Tačiau D.Kudžmaitė moka stebinti kitaip. Štai eilėraštis „Svogūnėlio laiškas” (p.25) prasideda lyg ir užuojauta – „Svogūnėlis parašė/ Trumpą, žalią laiškutį“. Tačiau baigiasi jis gana drastiškai:

Ir mama, susodinus pietaut vaikučius,
Laišką įmetė tiesiai į šaltus barščius...


Tokie staigūs nuotaikų posūkiai būdingi šiai autorei. Jautriai fiksuodama vaiką supantį pasaulį, poetė moka atlaidžiai šypsodamasi pasakyti, kad realybė yra gana atšiauri. Kaip ir pats egocentriškas mažasis, kuris lengvai pažada, bet čia pat tą pažadą, paragintas į kelionę, atremia, nes randa „itin svarbų“ pasiteisinimą: „Juk dar jauna motutė mano“ arba – „Nueisiu, bet kokie raudoni/ Serbentai sodo pakrašty...“ („Yra pasauly šaltinėlis“, p.51). Vaiko pasaulio ir trapios būties laikinumo, skaidraus komizmo ir tyro altruizmo pagavomis patraukia D.Kudžmaitės eilėraščiai „Kai iškepa saulė duoną“, „Dienele dienele“, „Dešimt broliukų“ – „žolei paglostyt,/Ašarą šaltą žibutei nušluostyt“ (p.38) ir kiti. Eilėraščių rinkinyje „Vaikeli, ruoškis į kelionę!” ryškios opozicijos: šilumos, jaukaus buvimo džiaugsmo, vasaros gausos ir – alkio, skausmo bei mirtinai geliančios žiemos. Net „Žiemos arkliukas“ neišbaido ledinio nejaukumo, apėmusio vaiką.
Visiems mažųjų poetams sunkiausia kurti patriotinės bei pilietinės tematikos tekstus. Blankūs jie ir D.Kudžmaitės rinkinyje, ypač eilėraštis „Kad už juos gyvenčiau“ (p.18).
Prarandama šiuose kūriniuose konkrečios, žaismingos, jaukios, skambios ir altruistiškai skaidrios personifikacijos jėga – D.Kudžmaitės poezijos koziris. Juk koks smagus su savo mažais vaikiškais džiaugsmais yra kad ir eilėraštis „Kibirkštukai“ (p.14). O įsipareigodama kalbėti už kenčiančius, už išėjusius D.Kudžmaitė praranda savo individualų poetinį balsą. Tačiau šiai kūrėjai toks išsisakymas yra autobiografiškai būtinas. Šį jos įsipareigojimą privalome itin gerbti.
Kitoks Nijolės Kepenienės rinkinys „Baltosios žąsytės pasakos“ (leidykla „Libra Memelensis“). Kita ir šių pasakaičių reklama – vien knygos pristatymo vakaras suteikė daug teigiamų emocijų ne tik patiems mažiesiems, bet ir jų tėveliams bei potencialiems seneliams. Ir parodė neišsenkamas šių pasakaičių interpretacijos galimybes – vienaip pasakaitės skambėjo sekamos pačios autorės, kitaip skaitomos aktoriaus Aleksandro Šimanskio, dar kitaip kuriamos kartu su autore klausytojų. Paradoksalios ekscentriškų pasakaičių improvizacijos galimybės – N.Kepenienės kūrybos fenomenas. Kartu jose neprarandamas ir subtilus moteriškumas, ir magiška trapaus būties grožio pajauta. Juk ir N.Kepenienės pasakaičių adresatui būtinas jaukus saugumas – ne tik D.Kudžmaitės. Ir tas saugumas pajuntamas, prie mažojo prisiglaudus jo žaislui – Baltajai Žąsytei... Tegu teturinčiai pjuvenų pilną galvelę, bet užtat šnabždančią mažajam apie buvimo grožį, ir snapelį, kimštą net šilkinėmis nosinaitėmis...
Amžinas gėrio ir blogio konfliktas ir šiose N.Kepenienės pasakaitėse sprendžiamas tik šmaikštaujant – ne kovojant su blogaisiais personažais, o pačiam neigiamam veikėjui sudarant itin palankias sąlygas susinaikinti blogį. O kai visa neatsiejama dar ir nuo uostamiesčio realijų, mažasis skaitytojas privalo suprasti, kad tai, kas yra jame negatyvu, galima įveikti tik pačiam. Net ir tada, kai tikslas – mūsų valdžia... Bet jei to tikslo sieksi per Ievos Simonaitytės biblioteką, ir dar prašydamas – „Duokit man (...)visas knygas apie“ (p.45), – tai kaip neįvyks stebuklas...
Stebuklai – visų pasakų esmė. O N.Kepenienės kūrybos stebuklai suaugę ir su daugiaprasmėmis pasakaičių potekstėmis, ir su pačios autorės neišsenkančiu optimizmu. N.Kepenienė, matyt, net ir kapinėse vietoj kryžių mato tik pliusus – pasak vieno Zadornovo kalambūro... Pasirodo, kad ji dar ir puiki dailininkė (o kad turi ir gerą muzikinį išsilavinimą, žinojome anksčiau), – net ir aš jos piešinius suprantu...
Skaitydama naujas N.Kepenienės pasakaites, iš pradžių lyg ir nieko naujo nesuradau, ką buvau radusi jos rinkiniuose „Po riestainio saule“ ar „Džiovintas debesėlis“. Autorė, atrodė, jau „išmokta atmintinai“... Paradoksali būtis, milniški ar bisetiški „triukai“, mašiotiškai paprasti veikėjai ir jų išradingi vardai, tik N.Kepenienei būdingas apokaliptiškumas ir minėtas optimizmas, gimę tik veikti vaikiškų knygų personažai... Ir vis dėlto šios N.Kepenienės pasakaitės verčia stebėtis ne tik pasakotojos sugebėjimu prakalbinti negyvus daiktus bei surasti jiems pačius išradingiausius vardus (arba kaip tik juos, pačius įprasčiausius, paversti stebuklingais), bet ir, sukūrus tokią daugybę mirgėte mirgančių pasakaičių personažų, nepažeisti jų ir viso pasaulio veikimo logikos. Uždaroje erdvėje veikiama vienaip, o miške – kitaip. Mažąjį N.Kepenienė mato tik kaip mažąjį, gyvūnėlį tik kaip gyvūnėlį, žaislą kaip žaislą, boružėlei padovanoja dar vieną tašką, o fantazmą priverčia veikti kaip fantazmą...
Tai kas N.Kepenienės knygoje nauja?.. Nieko ir viskas. Tiesiog naujo turinio pasakaitės, kupinos tiek gyvenimo, tiek apskritai būties smagumo. Tokio smagumo, kad net aš, skaitydama, pavyzdžiui, kad ir pasakaitę „Niektauza virėjas“, užsikvatodavau. Žinoma, gal mažieji joje neras to, ką radau aš, – mano ir mažųjų gyvenimo patirtys skirtingos. Bet azartiška pasakaičių žaisme bei subtilia ironija – ne veltui šilkinėmis nosinaitėmis kimšta – N.Kepenienė gali nusivesti „už pavadėlio“ kiekvieną skaitytoją. O juo labiau kad veda ji visus tik į didįjį kultūros vyksmą – jums atsivers ne tik Ch.Perrault, A.A.Milne‘o, D.Bisseto, O.Milašiaus ar mūsų P.Mašioto skaitytų knygų vaizdai, bet ir mokslo, ir muzikos, ir šokio stebuklai, ir net elektros stygiaus (XXI amžiuje!) problemos...
Kuo dar keri mane N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“? Būdama gana kandi įvairiems pasipūtėliams („Trys ligoniai ir išsipildymo viralas“, p.10) ir negailestinga kitiems kenkėjams, N.Kepenienė vis dėlto gyvojo pasaulio neskirsto tik į gerą ar blogą. Naujajame N.Kepenienės pasakaičių rinkinyje ypač gražiai „reabilituotos“ žiurkės – kad ir pasakaitėje „Kaip žiurkiūkštis parvedė iš miesto elektrą“...
Daugiau nei ką cituosiu, nei ką rašysiu. Skaitykit savo mažiesiems patys. Tiek D.Kudžmaitę, tiek N.Kepenienę. O tiems Jūsų „berniukams žirniukams“ ir „mergelėms pupelėms“, kurie jau patys skaito, šias knygeles padovanokit.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 7 
2:50:33 Jul 4, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba