Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas
13

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
2
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
1
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos
1

LITERATŪRA 
• ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių
16

ŠOKIS 
 TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“
10

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS.
25

PROZA 
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
2
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber
1

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
3
• OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo
4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
3
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
2
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Penktoji savaitė106

ŠOKIS

„Aš kojom žemės nesiekiau“

TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juozas Lingys ir Tamara Kalibataitė
Nuotrauka iš Tamaros Kalibataitės asmeninio archyvo

Papasakokite apie savo vaikystę, prabėgusią Klaipėdos krašte, – jūra, kitokie papročiai, tik tam kraštui būdinga architektūra, tautinis kostiumas...

Gimiau Griežpelkiuose, Tauragės rajone, bet netrukus tėvelį perkėlė dirbti į Kalotę, šalia Klaipėdos. Jis buvo geležinkelininkas, dirbo stoties viršininku, tad mus dažnai kilnodavo iš vietos į vietą. Mano gražiausi prisiminimai – iš vaikystės. Prabėgo ji Kalotėje, čia pat Giruliai, jūra, netoli – Kalotės ežeras, šalia teka Dangė. Nuostabi gamta... Tad mes, visi keturi vaikai, per šiuos vandenis ir lakstėme. Du broliai ir sesutė. Aš buvau mažiausia. Mokiausi įdomiai. Nebuvo Kalotėje lietuviškos mokyklos, Klaipėdos kraštas tuo metu buvo vokietinamas, lietuviškos mokyklos uždarinėjamos, mes ėjome į vokišką pradinę mokyklą, ji buvo šalia namų: graži, raudonų plytų, mokytojas griežtas. Skaityti vokiškai, rašyti vokiškai, tarpusavy kalbėti irgi vokiškai reikėjo – gerai išmokau tą kalbą. Bet buvau patriotė: visada norėjau būti lietuvaitė. Pavardes ant sąsiuvinių rašydavome vokiškomis raidėmis, tad aš buvau Kalibatas. Norėdama būti lietuvaite, kartą ant sąsiuvinio užrašiau Kalibatytė, nežinojau, ar -ytė, ar -aitė... Mokytojas supyko. „Ką čia tu rašai?“ – šaukė, liepė ištaisyti. Taigi tokią pradžios mokyklą baigiau. Vėliau tėvelį perkėlė dirbti į Priekulę, jau iš kitos Klaipėdos pusės. Važinėdavome mokytis į Klaipėdą, lankiau Vytauto Didžiojo gimnaziją. Naujai pastatyta, graži, sakydavo, gražiausia Pabaltijyje. Virš įėjimo auksinėmis raidėmis parašyta: „Ir šviesa, ir te tavo žingsnius telydi.“

Ar ilgai gimnazijoje teko mokytis?

Ten mokiausi iki 1939-ųjų, kol vokiečiai neužgrobė Klaipėdos krašto. Mačiau ir Hitlerį. Baisu tuomet buvo. Vokiečiai agresyvūs, žinojo, kad čia bus Vokietija, niekino lietuvius, mus klumpekais vadino. Buvo ir tragiškų įvykių. Priekulėje vienas lietuvis, įėjęs į alaus barą, nepasakė „Heil Hitler“, ir jį užmušė. Laidotuvės – lietuvių demonstracija, paskui nušovė lietuvaitį Kontautą. Lietuviai ėjo į demonstraciją ir Klaipėdoje, kuomet atplaukė vokiečių karinis laivas. Vyko susidūrimai su policija, buvo įtempta padėtis.

Kai atvyko Hitleris ir sakė kalbą, tuomet irgi buvo mitingas?

Ant gimnazijos stogo buvo terasa, užlipę matėme, kaip virš atstovybės stogo kyla vėliava su svastika. Mes, mokinės, pradėjome verkti, taip mums atrodė baisu. Hitleris atplaukė kariniu laivu, automobiliu iš uosto nuvažiavo į Teatro aikštę. Automobilis buvo atviras, galėjo jį nušaut. Ką tu, visi tik „Heil Hitler“ pakėlę ranką. Mes, vaikai, irgi buvome pažiūrėti, įdomu. Iš teatro balkono pasakė kalbą, kilo riksmas, visi tik „sieg – heil, sieg – heil“.

Tada daug kas pradėjo bėgti iš Klaipėdos, ypač žydai, jų buvo nemažai, mano klasėje – kokios penkios žydaitės ir keli žydai, daug buvo jų parduotuvių. Buvo duotas terminas iki kovo 31 dienos, kas nori, gali išvažiuoti, o paskui šlius – užsidaro siena, ir viskas. Tėvelis turėjo perduoti geležinkelio stotį, tad mes paskutinę dieną pasitraukėme.

Išvažiavome į Kauną. Mane paskyrė į Aušros mergaičių gimnaziją, buvome trys klaipėdietės. Kai atėjo sovietai, abi gimnazijas – berniukų ir mergaičių – sujungė. Pusantrų metų, pasirodo, mokiausi vienoje klasėje su Adamkumi, bet aš jo neatsimenu. Kai Lietuva atgavo Vilnių, tėvelį pasiuntė į Vilniaus kraštą, perkėlė į Rūdiškių geležinkelio stotį. Taip ir keliavome per visus miestus: Klaipėdą, Kauną, Vilnių.

Kokie įspūdžiai, susiję su šokiu?

Pirmas įspūdis gražus. Tai buvo 1942-ieji, man tėvai nuomojo Vilniuje kambarį, kad nereikėtų važinėti iš Rūdiškių, mokiausi gimnazijoje. Nuėjome su drauge į teatrą. Ten koncertavo Jono Švedo ansamblis. Programa buvo „Joninės“: pirma dalis koncertinė, antra – Joninės su Jonu, kurį šoko Valentinas Poškaitis. Taip gražu, kad aš vos neišgriuvau iš balkono, mat sėdėjome viršuje, antrame balkone, persisvėriau... Mane taip sužavėjo, galvojau: „Dieve, Dieve, kaip norėčiau apsivilkti tautinį kostiumą ir šokti pagal kanklių ir birbynių muziką.“ Švedo ansamblis tuo metu daug koncertavo, vokiečiai rėmė, duodavo transportą važiuoti į gastroles. Jis yra pasakojęs, kad tada jam niekas netrukdė dirbti – kokią nori programą, tokią ir daryk. Tuomet visi šokėjai turėjo dainuoti ir vaidinti. Man tik sapne sapnavosi, kad ir aš ten galėčiau šokti.

Ką veikėte, baigusi gimnaziją?

Kai praėjo frontas, viskas mūsų sudegė, visi daiktai, pasilikau, kaip stoviu. Buvo 1944-ieji. Neturėjau, kur dėtis. Perskaičiau, kad prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės atidaroma medicinos seserų mokykla, duoda bendrabutį, maitinimą, tad ten įstojau ir baigiau.

Kaip tapote ansamblio šokėja?

Ansamblis tada dirbo Rašytojų gatvėje, Knygų rūmų patalpose, prie Raudonojo Kryžiaus. Buvo paskelbtas konkursas stoti į ansamblį. Susirinko daug mergaičių, mus atrinko tris, gražiausias. Kokia buvau laiminga, galvojau, ar aš čia gyvenu, ar sapnuoju? Pradėjau dirbti 1947 metais, vasario mėnesį. Šokau dvidešimt metų. Iš pradžių sunku buvo, valgyti nebuvo ko ir šalta, bet vasarą mes tada daug važinėdavome. Apkeliavome visą Lietuvą, miestus ir miestelius. Kaip tik nekeliavome – ir arkliais, ir su gruzovikais, o atvažiuojam prie mokyklos, duoda mums klases, atveža šiaudų ar šieno, išverčia. Mes pasiimame po glėbį, nusinešame į klasę, viena – mergaičių, kita – vyrukų, pasitiesiame tą glėbį, o ant viršaus užsimetame paklodę. Naktį miegame, o iš ryto – šienas šonuose, mes ant plikos paklodės gulime. Paskui sugalvojome iš paklodžių pasisiūti maišus, prisikišam, būdavo, šieno ir su tais maišais keliaujame iš miestelio į miestelį. Tokios tad buvo gastrolės.

Turbūt baugu buvo keliauti – aplink partizanai, stribai – neramūs laikai?

Baisu ne tik kelionėse, bet ir darbe. Ateidavo Filharmonijos kadrų skyriaus viršininkas vidury repeticijos, pasako pavardę ir išveda...

Ir nebegrįždavo?

Žinoma negrįždavo, ištremdavo į Sibirą. Daug... mano vyrą irgi, tik iš namų naktį išsivedė. O Prienuose... Po koncerto vienoj pusėj ant šiaudų guli vyrai, kitoj – merginos, tai vidury nakties ateina stribai su kagėbistais ir pradeda ieškoti, švitinti su batareikom; šaukė pavardėm ir išsivedė šešis, kaip stovėjo, taip ir išsivedė. Kad rytą neateina į repeticiją – ištisai taip būdavo: tai to nėra, tai to...

Vis tiek dirbdavote. Koks būdavo tuo metu repertuaras, ką šokdavote?

iliustracija
„Lietuvos“ krakoviakas
Nuotrauka iš Tamaros Kalibataitės asmeninio archyvo

„Kubilą“, „Rugučius“, „Šiaudelę“, „Džigūną“, „Malūnėlį“, „Gaidį“ – pirmuosius liaudies sceninius šokius, dainuodavom Švedo harmonizuotas dainas. Šokdavome pirmuosius Juozo Lingio sukurtus šokius. Jis tik metai prieš man ateinant į ansamblį pradėjo dirbti šokių vadovu. Prieš jį vadovavo Zenonas Parulis, bet jį išsivedė, suėmė ir išvežė, „patalpino ten, kur reikia“. Švedas įžvalgus buvo, pastebėjo Lingio gabumus ir pakvietė vadovauti. Pamenu, kai trūkdavo vyrų, Lingys pats šokdavo. Ir man teko su juo šokti, kai mane pasuko, tai aš kojom žemės nesiekiau, – smagiai sukdavo.

Jaunystėje buvote gera sportininkė.

Taip. Įsirašiau į „Žalgirio“ draugiją, reikėjo krosus bėgioti, aš – vis pirma. Paskui – Vilniaus miesto varžybos, buvau respublikinėje rinktinėje, šokau į aukštį ir į tolį, ir bėgau, kvietė stoti į Kūno kultūros institutą, matė, kad duomenis turiu. Patekau į Lietuvos rinktinę, važiavau į visasąjungines varžybas.

Šokote ansamblyje, kuomet vadovavo Jonas Švedas, vėliau – Vladas Bartusevičius.

Papasakosiu, kaip iš ansamblio atleido Joną Švedą, buvau liudininkė. Kaltino jį, kad programoje neatsispindėjo tarybinis gyvenimas. Iki to buvo „Piršlio teismas“, „Vestuvės“, Juozo Lingio sukurti šokiai „Aštuonnytis“, „Gaidys“, skambėjo Jono Švedo gražiausios dainos, o paskui prie jo partija ir vyriausybė pradėjo kabintis, kad žemas meninis idėjinis lygis. Buvo visuotinis ansamblio susirinkimas, su Švedu nepagarbiai elgėsi, juk jis pagimdė tą ansamblį, buvo jo įkūrėjas, o jam net pasisakyti neleido. Jis bando stotis, o jį direktorius už pečių atgal sodina... graudu buvo žiūrėti. Taip jį atleido.

Juozas Lingys buvo priverstas statyti idėjinius šokius. Pastatė šokį „Kukurūzas šimtalapis“. Padarė kukurūzą tokį išpešiotą, Vytautas Buterlevičius įlindęs į vidų, o mes šokome piktžoles, lakstėme ir dainavome: „Kukurūzas šimtalapis mūsų žemėj jau pritapęs, auk auk ir bujok, blogo oro nebijok.“ Mes visi šaipėmės, klykėm –­ lakstė tos piktžolės, kukurūzas vartaliojosi... tai tokius tarybinius šokius šokome. Paskui buvo „Traktoristų“ šokis. Lingys sumontavo iš šokėjų du traktorius, tie traktoriai lenktyniavo, buvo soclenktynės, vieną traktorių aš vairavau, mano traktorius sustoja, aš nubėgu, paimu uzboną su vandeniu, papilu, papilu ir vėl sėdu už vairo lenktyniauti, kas daugiau suars, –­ tokia buvo choreografija, taip atspindėjome tarybinę tikrovę. To reikalavo.

Vykome ir į Stalino septyniasdešimtmečio minėjimą. Didžiajame teatre sustojo tokiu puslankiu scenoje broliškų respublikų ansambliai, ir mes stovėjome, o ložėje sėdėjo Stalinas su Mao Dzedunu.

Ką šokote?

Šokome „Gaidį“, „Rugelius“ ir „Pasiutpolkę“. Visų žvilgsniai buvo į Staliną nukreipti, įdomu pažiūrėti, kaip tas senis atrodo. Kai šokome „Gaidį“, tai juokėsi per ūsą.

O prie Jūsų, kai ištrėmė vyrą, nesikabino?

Kabinosi ir gąsdino. Sakė, kad būtinai turiu išsiskirti, pasikeisti pavardę, kitaip atleis iš darbo ir išveš į Sibirą. Tuomet turėjau vienerių metų dukrytę Gražiną. Tai ir išsiskyriau, tik dukrai pavardės nekeičiau...

Buvo juk ir linksmesnių dalykų?

Buvome jauni ir linksmi. Vakarodami kiek dainuodavome! Krėsdavome visokius šposus. Kartą po koncerto ir aš dirigentui Pilipaičiui į jo gultą varlių prileidau. Jis buvo inteligentiškas, toks „grafas“, ant žemės nemiegodavo, pasistatydavo tokius žaginius, ant jų užtiesdavo paklodę, tai aš pilną stiklainį varlių ir supyliau. Niekas neįtarė, kad tai aš, ansamblyje buvau laikoma kuklia.

Kaip Jūs pradėjote kurti?

Kai išėjau iš „Lietuvos“, atšokusi dvidešimt metų, Elena Morkūnienė pakvietė į Universiteto ansamblį, tai trisdešimt metų ten ir dirbau. Švedas norėdavo susitikti su senais ansambliečiais, pasikalbėti, sunku jam buvo, palikus ansamblį. Kartą kavinėje gėrėme kavą ir kalbėjomės apie Klaipėdos kraštą, ir jis ten gyvenęs, ir aš. Prisiminėme, kokie tame krašte buvo jomarkai: karuselės, fejerverkai, paprotys žnaibytis ir sakyti „jarmark“, niekas negalėjo pykti – tokios linksmybės. Švedas pasisiūlė parašyti muziką, o aš turėsianti sukurti šokį. Minties tuomet apie šokio kūrybą neturėjau, bet kitą kartą atneša Švedas muziką, ant natų užrašyta „Klaipėdos jomarkinis šokis“. Taigi ir sukūriau. Dirbau Respublikinių profesinės technikos kultūros namų šokių kolektyve, ten sukūriau merginoms linksmą šokį „Trapuką“. Kai į Universiteto ansamblį atėjo meno vadovas Vidas Aleksandravičius, pakilo kolektyvo lygis: kūrė naujas programas, užimdavome geriausias vietas – buvo energingas, kūrybingas ir reiklus. Tad reikėjo ir man kurti šokius.

Klaipėdietiška tematika Jums svarbi...

Klaipėdietiška tematika sukūriau „Opstainą“, rėmiausi knyga „Lietuvininkai“, ten vokiečių keliauninkai aprašė ir šokį, kaip mergaitės kulniukais kaukšėdavo. Tai panaudojau savo šokiui. Gastroliuojant Vokietijoje, priėjo vienas vokietis ir rodo žemėlapį, o ten – pažymėtas miestelis Opstainas. Daug kur su ansambliu važinėdavome.

Remdamasi Pretorijaus aprašymu, sukūriau „Skribelniką“, ten ne tik šokis aprašytas, bet yra piešiniai, kokiomis pozomis stovi šokėjai ir pritūpę šokinėja aplink skrybėles, net muzikantai pavaizduoti su dūdelėmis. Tad ir išėjo vos ne autentiškas šokis.

Skaitytojams priminsiu: Tamaros Kalibataitės kūryba nėra gausi, bet savita: susipina santūrumas ir judesio elegancija, muzikalumas ir darni šokio formos visuma. „Šapnagių polką“, „Leliūnų kadrilį“, „Paravėjos suktinę“, „Rolenderį“, „Joninių burtus“ – šiuos šokius šoka visoje Lietuvoje. Ne tik Universiteto ansamblio vadovai kūrybingi, turbūt ir šokėjai gabūs?

Kas ateina į Universitetą? Protingiausias ir gabiausias jaunimas. Daug repetuodavome, būdavom iki vėlumos, prieš koncertus – ir šeštadienį, ir sekmadienį. Kartais stebėdavausi, kaip jie viską suspėja, dar ir geriausi studentai. Per repeticijas pamiršdavau, kiek man metų: pati šokdavau, rodydavau judesius – jausdavausi kaip jauna. Jie sakydavo: „Vadove, Jūs geriau už mus šokate.“ Miela su jaunimu dirbti. Ir dabar sutinku, tokie nuoširdūs, apsikabiname, „Vadove, vadovyte“, jie man viską pasipasakoja. Buvę šokėjai nepamiršta ansamblio, susiburia, pašoka, visomis progomis bendrauja. Kodėl jie mane taip myli? Stebiuosi. Aš juos myliu – ir jie mane myli.


„Lietuvos“ ansamblio šokėją, liaudies sceninio šokio choreografę TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbino MARIUS KRAPTAVIČIUS

 

Skaitytojų vertinimai


58478. aka :-) 2010-04-26 21:02
Tamaros Kalibataitės šokiai ir tikrai nuostabūs. Dėkui už įdomų interviu.

58551. rms2010-04-29 11:24
nuotraukų daugiau galėjot įdėti.

58552. mao2010-04-29 11:54
"pardavėjos suktine"?? ;) gal Parovėjos visgi?

58553. nuotraukos2010-04-29 13:37
galejo musu buti ir daugiau. bet tada reik trumpint kokias poezijas, prozas...

58556. šokio fanai :-) 2010-04-29 14:43
Daugiau tokių straipsnių! T. Kalibataitei linkiu ilgų ir šviesių dienų, o Mariui - pakalbinti dar ne vieną baletmeisterį.

58560. gudrumai2010-04-29 16:56
visi nori geru tekstu... o uz darba autoriui kas mokes??? Puskinas?..

58561. ansambliete :-) 2010-04-29 17:33
Vadove Tamara - šviesi, tauri asmenybė, aišku, kad visi ansambliečiai mylėjo. Tai buvo atsakas į jos nuoširdumą, rūpestį, meilę jaunimui ir žmonėms apskritai. Savo vidine elegancija, meile Tėvynei buvo jaunimui puikus pavyzdys. Ansamblyje gavome kur kas daugiau nei dainos, muzika, sokiai.

58596. xX2010-04-30 14:58
štai kur gražūs žmonės

58607. Marius Kraptavičius2010-04-30 17:14
Atsiprašau dėl tos pardavėjos, bet patikėkite: mano tekste buvo Paravėja. Dėkoju už dėmesį visiems.

58752. Kazys :-) 2010-05-04 14:31
Nuoširdžiai sveikinu gerbiamą Tamarą Kalibataitę ir linkiu geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.Buvęs Kalotės kaimo gyventojas Kazys.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 11 
2:45:57 Jul 4, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba