Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-03 nr. 3334

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GYTIS NORVILAS.
išdidinimai
28
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Pavasaris Tolminkiemyje
8
• IEVA GUDMONAITĖ.
Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį
1

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ laureatai ir prizininkai
• RAMUTĖ DRAGENYTĖ.
Didelis, mažas, mažesnis*
4

POKALBIAI 
• PAULIŲ GARBAČIAUSKĄ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai
10
• PRANAS VISVYDAS.
Nuotykingai rimta sidabro poezija
• VIRGINIJUS GUSTAS.
Kasdienis pamąstymas medituojant bulvės metafiziką
22
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
„Naujasis Baltijos šokis ’11“ trimis pjūviais

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
 SIGITAS MICKIS.
Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas
7

DAILĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Medijų meno dienos Kaune
3

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Dresdeno pilies patirtys ir Valdovų rūmų atkūrimo kontekstai
1

POEZIJA 
• RASA PEKARSKAITĖ5
• NIDA TIMINSKAITĖ1
• STEPAS EITMINAVIČIUS1

VERTIMAI 
• JERZY FICOWSKI.
Pelenų skaitymas
1

PROZA 
• AKVILĖ JARMALAVIČIŪTĖ.
Penki
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Taika
28

SKELBIMAI 
• 2011 m. „Santaros-Šviesos“ renginių,
vyksiančių birželio 24-26 dienomis Alantoje,
programa
3
• Jaunieji rašytojai kviečiami burtis6

DE PROFUNDIS
„Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko. / Tačiau niekas aiškiai per juos persišviečia.“ Paulis Valéry
 
• JURIJUS DICHTIARAS.
Man įkando benamis
3
• ALBERTAS SKYRELIS

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!2
• KRISTINA STANČIENĖ.
Nerūpestingieji Vyganto Paukštės žmogai
2
• KRISTINA STANČIENĖ.
Peizažas tapyboje:
nuo Antano Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pasiklydusi peizaže
1
• EGLĖ DEAN.
„Unisex“ sagė: lyčių problematika ir kitos idėjos
2
• LUKAS DEVITA.
Meninis kompaktinių kasečių atgimimas
7
• Projektas „Menamos istorijos“ tęsiasi
• Justinui Vienožinskiui – 125
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

MUZIKA

Jeronimas Kačinskas: kūrybos amžinybės pakerėtas

SIGITAS MICKIS

[skaityti komentarus]



J. Kačinsko kamerinės muzikos CD
Atlieka: pianistai Gabrielius Alekna, Daumantas Kirilauskas,
kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius,
Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas, Vilniaus kvartetas.
Garso režisieriai: Vilius Kondrotas, Michailas Omeljančukas.

Muzikos informacijos ir leidybos centras, CD 058, 2010.

Klausant kompaktinio disko, neapleidžia mintis, kad Jeronimas Kačinskas yra vienas ryškiausių ir vienas labiausiai tarptautinės šlovės vertų lietuvių kūrėjų. Būtent dėl jo ryšių su A. Hába bei genialaus ir aktualaus Noneto (1932) sėkmės (prie jos prisidėjo ir sėkmingas kompozitoriaus bendradarbiavimas su Čekų noneto ansambliu) Lietuva 1936 m. buvo priimta į ISCM (Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją). Deja, J. Kačinsko kūryba, kaip matyti, turėjo mažai įtakos tolesnei kompozicijos raidai Lietuvoje – nežinia, kokios vertės būtų kompozitoriaus palikimas, jei ne karas ir ilgas sovietinės okupacijos laikotarpis.

Smagu būtų atgijusių J. Kačinsko kūrinių (pvz., visos Noneto natos karo metais žuvo, partitūrą pavyko rekonstruoti tik 1993-iaisiais) leidimo proga kritiškai apmąstyti bendrus šio kūrėjo ir jo veiklos aplinkos santykius. Kompozitorius kūrybą lygino „su kalnais ir nuokalnėmis, su kova prieš savo ribotumą“, kiekvieną kartą nerdavo į nuojautos karalystę beginklis, nepasitelkęs griežtų kompozicinių sistemų. Dar nuostabiau, kad iš Noneto nenutrūkstamu srautu trykštanti nežemiška kūrybinė dvasia kartu neša ir ypač harmoningai suderintos grynos muzikinės tvarkos pradą, kuris itin skyrėsi nuo jo kūrybinės aplinkos Lietuvoje. Gali būti, kad tokia nepriklausoma kova už savo menines idėjas kūrinyje pakylėja šią muziką kūrybos Olimpo, akompanuojamo nežemiško choralinio skambesio, link. Kaip kompozitorius, retai neriu klausyti kūrinio visa savo esybe, neišskirdamas profesinių niuansų – meistrystės ir idėjos dermė pirmojoje Noneto dalyje gniaužia kvapą. Tik emocijoms atslūgus, gali pastebėti, kaip antrojoje dalyje meistriškai ir vykusiai išnaudojama instrumentų kaita ir registrai. Ypač stebina greitas ritmas (itin reta šiuolaikinei akademinei muzikai), regis, niekada neišsenkantis ir nesustojantis, bet nebanalėjantis; įvaldytas instrumentų balansas, kelių instrumentų kompleksinių tembrų kombinacijos, sukeliančios didelio orkestro skambesio įspūdį; formos logika ir išnaudojama dinamikos skalė. Kyla klausimas, kiek įtakos kūrinio kokybei turėjo kompozitoriaus pasirinktas ateminis kūrybos būdas? Gal šis būdas J. Kačinsko traktuotas gerokai plačiau nei kompozicijos metodas – savęs, kaip kūrėjo, nevaržymas stilistiniais, kontekstiniais, finansiniais (užsakymų) saitais? Ar tokia pozicija apskritai įmanoma mūsų visuomenėje? Kompozitoriaus likimas rodo, kad muzikos grynuoliai, atsiribojantys nuo aplinkos, gali būti išsaugoti tam tikrų akademinių sluoksnių ar institutų. Tokiu atveju kūrėjas turi galimybę stebuklingai peržengti individualios technikos lygmenį ir apibendrinti visą muziko veiklą, sukurti kūrinį, kurio klausantis atrodo, kad pati mūza vedžiojo plunksną, aplenkdama bet kokias autoriaus abejones ir išvengdama konteksto kliuvinių. Nonetas – pavyzdys, ką duoda galimybė ar pasirinkimas muzika kalbėti taip, kaip manai iš tikrųjų, neatsižvelgdamas į nusistovėjusias kūrybos tradicijas ir normas. Kita vertus, gerai įsiklausius ir bandant suvokti kompozitoriaus minčių eigą, teminį branduolį, kad ir ne visai įprastą, galima atsekti. Medžiagos ištakos glūdi tam tikruose faktūriniuose elementuose, kuriuos galima sieti ir su archajiškomis sutartinėmis. Trečiojoje Noneto dalyje, pavyzdžiui, tokį teminį vaidmenį atlieka repeticijos... Apskritai pirmųjų trijų dalių faktūra primena darnią serijinės technikos principais kuriamą diatoninę muziką, juo nuostabesnė tokia aiški medžiagos organizacija, kai autorius neturėjo jokios išankstinės sistemos. Beje, ketvirtoji dalis (ta pati, kuri A. Hábos patarimu nebuvo atlikta atmintinomis 1937 m. ISCM festivalio dienomis), sukurta vėliau, leidžia pajusti tą plonytę ribą, skiriančią viską apimantį kūrinį nuo tiesiog gero. Nors ketvirtosios dalies komponavimo principas tas pats (medžiaga vėl gimsta iš tam tikros faktūrinės technikos detalės), J. Kačinskas šiek tiek prarado „atsivėrimo gelmę“, dėl to ne taip sėkmingai įgyvendintas instrumentų balansas ir metafizinis chorališkumas, trims pirmosioms dalims teikęs apibendrinto muzikalumo. To priežastis, galbūt, slypi tiesiogiai naudojant trumpas iracionalaus ritmo frazes (metodą, puoselėtą, pvz., O. Messiaeno kūryboje), solinius epizodų ir folkloro modelius – šie figūriniai komponavimo dalykai, neatsargiai eksploatuojami, gožia vidinį kūrinio reljefą.



Jeronimas Kačinskas.
Nuotrauka iš MILC archyvo

Jau apdainuotas kompozicijos aukštumas mano ausiai pranoksta kitas kompaktinio disko kūrinys – „Atspindžiai“ fortepijonui. Išties, antžmogiškas muziko pasirodymas, nuostabiai valdant specifinę instrumento techniką ir registrus, kompozicijos faktūrą ir harmoniją, nepalieka nė menkiausios kūrinio formos dėmelės. Impresionistiniu gilumu kūrinys prilygsta geriausiems C. Debussy opusams, bet J. Kačinsko kūrinys pranašesnis, nes autorius nėra susaistytas stilistikos ir kūrybinės aplinkos. Kita vertus, tokia išskirtinė kompozitoriaus pozicija, kova už savąsias kūrybines idėjas (beje, įdomi detalė – kūrinys sukurtas 1957 m., paskatinus amerikiečių kompozitoriui J. Ba­vicchi’ui, J. Kačinsko muzikoje mačiusiam galimybę prasiveržti absoliuto jėgoms, nors pats kompozitorius savo kūrybinei veiklai būdavo itin kritiškas), aplink regint tarpstantį kultūrinį gyvenimą tarsi iš „kitos ekrano pusės“, kelia klausimų, ar kurdamas menininkas turėtų ieškoti sąsajų su aplinka, kad ir kiek ji prieštarautų jo prigimčiai, ir taip prisidėti prie kultūrinės minties raidos. Šiuolaikinių masinės vartojimo kultūros teorijų fone galėčiau pasisakyti „už“ –­ tik visų meninės veiklos dalyvių ryšiai, jų socialumas yra meno būties gerovės garantas. Tobulybė, šviečianti aukštai kalnuose, sunkiai pasiekiama ir skleidžia per mažai šviesos bei šilumos, pranašiškai prisiliesdama prie mūsų tik trapiais šešėlių atspindžiais. Šia prasme J. Kačinsko „Atspindžiai“ pralaimi J. Kačinsko Nonetui –­­­ pastarasis buvo žemiška meno kova, o pirmasis – dangaus skliauto tapyba. Sociologas įžvelgtų ir aiškių aplinkos įtakos įrodymų: JAV kova už svajonę yra kasdienė būsena, galinti nesąmoningai pastūmėti kūrėją bendresnių ir dvasingesnių dalykų link. Kita vertus, ieškoti ryšių taip pat yra be galo subtilu. Mesijas gali nusileisti nuo kalnų į kasdienį sambrūzdį, bet svarbu, kad neprarastų savosios karmos.

Kiti du albumo kūriniai kaip tik ir kelia minčių apie autentiką. Kamerinėje fantazijoje (fleitai, styginių kvartetui ir fortepijonui) jau galima įžvelgti postminimalizmo įtaką (kūrinys rašytas 1981 m.), kiek kliudančią J. Kačinskui dar kartą rasti „šventąjį Gralį“. Kūrinys atkreipia dėmesį, kad kūrėjui svarbu vengti tiesioginių muzikos įtakų, išgyventi kūrinį pasąmonės pasaulyje, kai plūstantys jausmai išsiveržia muzikos magija. Muzikinei faktūrai žymiai svarbesnės tradicinės muzikos temos, epizodai atrodo ne natūraliai kylantys vienas iš kito, bet labiau paklūstantys logikos dėsniams (ne taip, kaip Nonete –­ kompozitorius pirmąsias dalis vadino „Trys momentai iš Noneto“ – tarytum švelniai ir įtaigiai parodytos nesudrumstos amžinybės skiautelės). Kad gimtų grynuolis, reikia nepriekaištingos technikos ir krištolinio komponavimo, apibendrinančio kompozicinę praktiką, o riba tarp apibendrinimo ir skolinimosi reikalauja nuolatinio kūrėjo dėmesio.

Kaip kūrinio gimimo šaltinis, svarbios ir kūrybinio rašymo paskatos. Paskutinis kūrinys, styginių kvartetas Nr. 3 (1993 m., skirtas Stasio Šimkaus konservatorijos 70-mečiui), gali būti klausomas kaip labiau žemiška muzika, stilistiškai lygintina su V. Barkausko kūriniais. Rašant kūrinį, nėra nieko bloga kam nors jį dedikuoti, bet tai sudrumsčia „dievišką akį“, kad ir nesąmoningai, verčia atsigręžti į įprastesnius muzikinės išraiškos būdus: muzikinius elementus ir efektus, nebeišplaukiančius iš vientiso kūrinio sumanymo, „suprantamesnį“ romantiškos minties dvelksmą, taip pat ir tam tikrus kino muzikos štampus. Kai dedikuojama, dažnai pamirštama, kas norėta pasakyti kūriniu – nešabloniškas meninis turinys lieka kūrinio paraštėse, o pats opusas virsta kokybiška, bet iš esmės komercine produkcija. Buvau užsiminęs apie J. Kačinsko požiūrį į kūrybą kaip į nuolatinę kovą su savimi ir aplinka –­ šis kvartetas ją jau beveik pralaimi... Žinoma, kompozicijos meistriškumas niekur nedingo, bet ankstesnių kūrinių idėjos – skaudi ir svarbi kova už gryną ir vertingą meną –­ daro Nonetą ir „Atspindžius“ gerokai aktualesnius nei pastarieji naujausių laikų kompozitoriaus kūriniai, kai jausmai drasko iš vidaus, natos tarytum pačios dėliojasi į tobulų linijų raštą, ar ne?

Įdomu, ar sužadinau skaitytojo norą išgirsti šių minčių šaltinį? Jei taip, malonaus klausymo ir potyrių.


 

Skaitytojų vertinimai


68573. pl :-) 2011-06-06 15:26
Norą sužadinote

68613. Saulius Simoliunas :-) 2011-06-07 20:08
Amerikon atvyko trys lietuviu bangos. Iki 1921 metu kai buvo ivestas labai varzantis imigracijos istatymas atvyko pirmoji banga. Dipukai buvo antroji banga su dideliu kulturiniu kraiciu. Tai buvo 1949-51 metais. Dabar vyksta trecioji imigracija. Bendrai paemus Amerikoje vienas is 300 yra lietuviu kilmes zmogus. Jeronimas Kacinskas paliko imintas pedas visoje Amerikoje ir Lietuvoje.

68622. LSVT :-) 2011-06-08 01:40
Puikus straipsnis: izvalgiai aprasantis moderniuosius J.K. muzikos komponentus. Deja, nei "pedu Amerikoje", nei Lietuvoje tokie lietuviu XX amziaus muzikos klasikai kaip Vytautas Bacevicius ir Jaronimas Kacinskas dar "neimyne". Pradekime nuo garsiuju koncertniu instituciju programu, Muzikos akademijos ir izymiuju Lietuvos solistu repertuaro.

68629. Saulius Simoliunas :-) 2011-06-08 20:37
Ne viskas kas gera yra populiaru. Gera mozika islieka ypac natos pasaulinese bibliotekose, kaip kad Library of Congress. Ir laikas nuo laiko yra ispildoma Kacinsko kutyba kaip ir Baceviciaus ar Jakubeno. Ju vardai yra muzikos enciklopedijose. Pedos yra giliai imintos, bet reikalingi puoseletojai.

68646. deja2011-06-09 12:16
Natos bibliotekose yra tik popieriai, kokių milijardai visam pasauly. Tai nieko nereiškia. Neverta savęs apgaudinėt, nes stebuklų nebūna, jei muzikos niekas negroja. O deja, taip yra ir nieko nebepadarysi.

68658. Saulius Simoliunas2011-06-09 21:30
Stai sis uzrekordavimas yra gera pradzia i Kacinsko populiarinima. Visada prasideda nuo savo tautos. Geriausi Sibelius ispildymai daugumoje is Suomijos. Buvo ilga okupacija ir tautieciai issklaidyti per pasauli.

68671. pl2 :-) 2011-06-10 11:19
Ir malonu, kad rūpinamasi ne vien dabartiniais pažįstamais

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 9 
2:48:36 Jun 27, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba